Sodyba kaime - gamtos kampelis
Astravų kaimas išsidėstęs ratu. Visų
sodybų dirbama žemė eina į jo vidurį, pievos - į šonus. Todėl
vieni kaimo gyventojai vadinami papyvesiniais, kiti - pabaliniais.
Laužikai - papyvesiniai. Jų sodybos kieme nupjautos ir išdžiovintos
žolės pakaktų karvei per žiemą. Ąžuolai, kaštonai, klevai ir kitokie
medžiai panašūs į drausmingus kareivius. Nupjautos ar apgenėtos
jų šakos. Kaip miške čiulba paukščiai.
Ant stogo kraigo stypčioja gandras. Ilgakojis - irgi Laužikų sodybos
gyventojas. Gražuolis paukštis grįžta ne pirmą pavasarį. Čia sulaukia
ir palikuonių. Gandras toks drąsus ir tvirtas, kad vienas sodybos
svečias jį netgi palaikė iš medžio išdrožtu.
Sodybos namai statyti maždaug 1920-aisiais Gedimino Laužiko senelio.
Jos dabartinio šeimininko tėvas irgi buvo geras medžio darbų meistras,
mokėjo mūryti krosnis. Viena jų stovi Laužikų didžiajame kambaryje.
Pakūrenta ji neataušta porą dienų.
Juozui Laužikui teko kalėti sovietiniuose lageriuose ir būti Sibiro
tremtiniu. Tremtyje vedė panašaus likimo merginą. Grįžę iš Sibiro,
sodybą rado gerokai apleistą. Savo namus teko jiems išsipirkti.
Nagingas žmogus sugebėjo sodybai grąžinti pirmykštį grožį.
Gediminas gimė Irkutsko srityje. Jam buvo pustrečių metų, kai
paliko svetimą kraštą. Kaip per miglą Gediminas prisimena Sibirą.
Jo vaizduotėje išliko tėvo statytas namas ilgu koridoriumi, ragais
bandanti įdurti ožka. Kaip per dūmus išlikęs kitas neryškus vaizdas:
sustojus traukiniui, tėvas iš jo iššoko ir netrukus grįžo nešdamas
gardų valgį. Mažylis kanda, o pro pirštukus varva skystis. Turbūt
tai buvo ledai.
Gediminas - vyriausias tarp septynių Laužikų šeimoje augusių vaikų.
Tėvas vaikus mokė nevogti ir negerti, buvo griežto būdo. Tėvo
žodis šeimoje buvo svarbiausias.
Mama buvo daugiau namų žmogus. Ji save vadino kaline, uždaryta
kalėjime be raktų. Mama buvo baigusi Salų žemės ūkio mokyklą,
mokėjo daugelį ūkiškų darbų. Išgirdusi, kad melioracija vers keltis
į gyvenvietę, ji pareiškė: "Geriau į Sibirą grįžti, nei iš
savo namų išeiti".
1999 metais Laužikų sodyba, kurioje gyvena Aldona ir Gediminas
su savo trimis vaikais, buvo pripažinta gražiausia Panevėžio apskrityje.
Nors abu turi darbus Antašavos pagrindinėje mokykloje, tačiau
grįžę namo skuba griebtis kasdienių darbų. Jeigu šiandien nenušienausi,
rytoj žolė jau bus per sprindį. Nedžiugins akių ir kokia nudžiūvusi,
bet nenupjauta medžio šaka.
Bronius VERTELKA
Astravų kaimas, Kupiškio rajonas
© 2001 "XXI amžius"
