Bendruomenės mokosi aktyvumo

Maždaug prieš trejus metus Kauno rajone buvo įkurti Kaimo bendruomenių komitetai. Į juos įėjo seniūnijų aktyvistai: pedagogai, medikai, kunigai, policijos pareigūnai, seniūnijų atstovai ir kiti šviesuomenės žmonės. Jie drauge su seniūnais spręsdavo aktualius vietos gyvenimo klausimus, teikdavo savo pasiūlymus rajono savivaldybei. Šias tarybas tvirtindavo rajono meras.
Prieš metus šių komitetų veikla bei kryptys buvo kiek pakoreguoti, pataisyti, labiau paisant vietos gyvenimo sąlygų, didesnės demokratijos principų.
Dabar Kauno rajone yra 23 kaimo bei miesto bendruomenių tarybos, tai lygiai tiek, kiek yra seniūnijų. Dabar tarybų sudėties nereikia tvirtinti rajono savivaldybėje - vietos žmonės geriau negu centrinė rajono organizacija žino, ką rinkti į seniūnijos bendruomenės tarybą.
"Bendruomeninių struktūrų nuostatuose" sakoma, kad pagrindiniai jų uždaviniai - ugdyti organizuotą ir aktyvią bendruomenę, sugebančią savarankiškai tvarkytis bei įveikti vietinio pobūdžio problemas. Taip pat ugdyti pilietiškumo sampratą, demokratijos suvokimą bei patriotizmą, kelti gyventojų kultūrą, palaikyti viešąją tvarką, plėtoti gyventojų švietimą, gerinti bendruomenės narių socialinę padėtį ir kt. Net 36 punktai apima šių struktūrų veiklą. Ar ta punktų gausybė netrukdo kaimo bei miesto bendruomenės aktyvistams savarankiškai dirbti? Priešingai - žmonėms lengviau orientuotis, kokia turėtų būti toji veikla, kur yra jos ribos. Atrodo, kad nuostatuose apimtos visos gyvenimo sritys, pradedant seniūnijai skirtų biudžeto lėšų tinkamu naudojimu, baigiant aplinkos tvarkymu, kelių priežiūra, įvairių kursų organizavimu ir pan. Gyvenimas šias nuostatas patikrins.
Seniūnijos bendruomeninės struktūros centras, kaip ir galima nutuokti, yra pati seniūnija. Jos taryba sudaroma iš 15-30 narių, nelygu kokio dydžio yra seniūnijos teritorija, kiek joje gyvena žmonių. Į tarybą paprastai renkami vietos šviesuoliai: pedagogai, medikai, kunigai, ūkininkai, visuomeninių organizacijų atstovai ir pan. Didesniuose kaimuose patariama sudaryti komitetus, o jų vadovus vadinti seniūnaičiais. Jei kaimas nedidelis, pakaktų vieno seniūnaičio. Štai tokie geranoriškai nusiteikę žmonės kiekvienoje seniūnijoje siekia pasėti gėrio sėklą.
Bet tai - formali šio reikalo dalis - kaip reikėtų dirbti, ko ir kaip siekti. O kaip yra realiame gyvenime? Juk žmonės, ypač kaime, yra nuolat užsiėmę savais darbais, rūpesčiais, ne kiekvienas ras laiko įvairioms talkoms, parodoms organizuoti, posėdžiams, valdiškams reikalams aptarti bei svarstyti. Čia reikia didelio noro bei nusiteikimo.
Todėl į tarybas ir renkami patys atkakliausieji, kuriuos vietiniai žmonės gerai pažįsta, iš jų tikisi paramos. Gal iš tikrųjų ne vieno tokio aktyvaus, geranoriško žmogaus nukenčia asmeniniai reikalai, bet tikriausiai jam irgi malonu padėti visam kaimui ar kurios gatvės gyventojams. Tokių žmonių ir šiais sunkiais laikais ieškoti su žiburiu nereikia. Štai Ringaudų seniūnijoje buvo svarstoma, kurioje vietoje iš pagrindinės magistralės nutiesti kelią į šią gyvenvietę. Lemiamą žodį tarė ne tuometis seniūnas, kuriam buvo pavesta šiam reikalui skirta pinigų suma, o seniūnijos bendruomenės taryba. Ji po ilgų ginčų ir priėmė galutinį sprendimą. Seniūnas (jis - ir tarybos pirmininkas) ramia sąžine pasirašė posėdžio protokolą. Šlienavos seniūnijos taryba dalį jai skirtų lėšų skyrė vietos kapinėms tvarkyti. Taigi seniūnas, tarybos pirmininkas Saulius Banionis irgi šio reikalo nesprendė vienas, o paisė tarybos nuomonės.
Nors seniūnijos tarybos pirmininku gali būti išrinktas kiekvienas seniūnijos žmogus, tačiau paprastai tos pareigos patikimos seniūnui. Jis artimai bendrauja su rajono organizacijomis, gerai žino padėtį savo seniūnijoje, pažįsta jos gyventojus ir pan.
Vienas tokių žmonių yra Babtų seniūnas Jonas Praškevičius. Jis papasakojo, kad seniūnijos bendruomenės taryboje yra 25 nariai, kurie atstovauja 40 kaimų. Galbūt reikėtų kai kuriuose, ypač didesniuose kaimuose kurti vietos komitetus, kurie padėtų spręsti vietinius smulkesnius klausimus.
- Kaimo gyventoją sunku prišnekinti užsiimti darbu, už kurį negautų jokio atlygio, - sako J.Praškevičius. - Ir seniūnaičiais niekas nenori kaime būti. Sako, kad tai tik papildomas vargas, o naudos - jokios.
Užkalbinta Babtų gyventoja Nijolė Bučiuvienė sakė esanti patenkinta, kad jų gyvenvietė gražėjanti, tvarkomos gatvės, prižiūrima aplinka ir kt. Moteris neabejoja, kad tai - vietos seniūnijos, jos seniūno nuopelnas. O apie bendruomenės tarybą ji mažai ką girdėjusi. Į tai seniūnas J.Praškevičius atsakė, kad visi tarybos posėdžiai yra atviri, juose gali dalyvauti kas nori, jų rengimo laikas viešai skelbiamas.
Apie bendruomenės tarybą, veikiančią Čekiškės seniūnijoje, yra girdėjusi tos seniūnijos Liūčiūnų kaimo ūkininkė Jadvyga Kavaliauskienė. Bet apie tarybos darbus mažai ką žinanti, specialiai tuo nesidomėjusi. Tik tos tarybos narys, Čekiškės parapijos klebonas kun. Vaidas Bartkus esąs veiklus ir geranoriškas žmogus. Jis organizuojąs išvykas į Kryžių kalną, kitas šventas Lietuvos vietas ir šiaip nepamirštąs aplankyti savo parapijiečių ir Liūčiūnuose.
Čekiškės seniūnijos bendruomenės tarybos pirmininkas seniūnas Mečislovas Zaveckas irgi sako, kad kaimuose reikėtų komitetų, seniūnaičių, bet žmonės nenori burtis į tas nedideles savivaldos bendrijas. Todėl seniūnijos tarybą sudaro maksimalus kiekis narių - 30 žmonių. Ji yra išsirinkusi valdybą. Visi turi ką veikti, nes seniūnija didelė. Štai neseniai buvo surengtas gražiausios sodybos konkursas, apvažiuotos kone visos sodybos, apžiūrėta, pasidžiaugta, kad kaimo žmonės nori gražiau, tvarkingiau gyventi.
Tiek Babtų, Čekiškės, tiek ir kiti seniūnai sakė, kad bendruomenių tarybos yra tvirtas ramstis sprendžiant vietos problemas, organizuojant įvairius renginius. Be to, dabar jau žmonės nekalba, kad vieną ar kitą kelią pažvyravo, išasfaltavo todėl, kad šalia to kelio gyvena seniūnas ar jo uošvė. Tokius reikalus sprendžia ne seniūnas, nors jis - ir tarybos pirmininkas, o taryba. Pašalpas nelaimėliams skiria, kitus panašius reikalus sprendžia irgi taryba.

Benjaminas ŽULYS

© 2001 "XXI amžius"