"XXI amžiaus" priedas Nr.23 (26)

PRIEDAI






Ir ūkininkės netiki pažadais

Prie "suskilusios geldos"

"Tik tvirtos, susipratusios, patyrusios, nesvyruojančios ūkininkės galės prisidėti prie pamatų statybos, ant kurių turės išaugti mūsų šeima, mūsų sodyba, mūsų gražioji Lietuva". Šiuos žodžius daugiau nei prieš šešiasdešimt metų pasakė Lietuvos ūkininkių draugijos įkūrėja ir pirmoji vadovė Alena Devenienė. Jie aktualūs ir šią dieną, nes kaimo gyvenimo problemos ne mažėja, bet tampa vis aktualesnės. Taip kalbėjo beveik prieš dešimt metų atkurtos Lietuvos ūkininkių draugijos pirmoji ir dabartinė pirmininkė ūkininkė Lina Bružikienė neeilinėje šios bendrijos konferencijoje. Ji įvyko Kaune, Lietuvos žemės ūkio rūmuose, ir buvo pavadinta "Moteris - kaimo atrama ir siela".
Kaip sakė draugijos vadovė, šiandien jau neužtenka kalbėti apie tautiškumą, saugoti ir globoti kultūrinį palikimą, rūpestingai tvarkyti sodybų aplinką, auklėti vaikus. "Pernelyg daug ir vis sunkėjančių rūpesčių gula ant mūsų vyrų, o kartu - ir ant mūsų pečių, - sakė L.Bružikienė. - Šiandien kaimo moteris yra ne tik ūkininko žmona, motina, bet ir pati savarankiškai ūkininkauja, išmano ekonomiką ir ieško išeičių". Ji prisiminė, kad pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį mūsų politikai skelbė ne vieną žemės ūkio plėtros programą, rinkimų kampanijų metu žadėjo apie neilgai trukus į kaimą ateisiančias investicijas, pagerėsiantį gyvenimą, įvairias ženklias permainas. Tačiau kaimo gyvenimas nusirito žemyn ir kol kas žadėtojo pagyvėjimo nematyti nė ženklo. Didėjanti bedarbystė, mokyklų, kultūros centrų uždarymas, kaimo senėjimas - tai tik kelios iš daugybės problemų kaime. O svarbiausia, kad Vyriausybė ir ateityje ketina skirti mažiau lėšų švietimui, sveikatos apsaugai. Specialiajai kaimo plėtros programai kitais metais numatoma vos pusė būtinos finansinės paramos - 228 mln. 880 tūkst. litų. Be to, į šią sumą įtrauktos kompensacijos (apie 80 mln. litų) už dyzelinį kurą bei žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo išlaidos. O juk Rinkos reguliavimo agentūros skolos žemdirbiams sudaro 86 milijonus litų. Tad nesunku paskaičiuoti, kad daugiau nei pusantro šimto milijonų litų kaimo žmonės netenka vienu užsimojimu. "Ir vėl liksime prie suskilusios geldos..." - liūdnai pranašavo kaimo ateitį L. Bružikienė.
Kaip byloja statistika, kaimo žmonių pajamos yra daugiau nei du kartus mažesnės negu mieste, bedarbystė apėmusi apie 30 procentų kaimo žmonių, darbo, buities sąlygų neverta nė lyginti su miestietiškomis. "Ar normalu, kad, pardavęs savo visų metų derlių, žemdirbys gauna vos du tris procentus pelno, kai perdirbėjai, prekybininkai, nė piršto nepridėję prie tų gėrybių kūrimo, pelno gauna 30-40 procentų?" - klausė draugijos vadovė. Jos žodžiais tariant, Lietuvoje sukurta tokia žemės ūkio politika, kad patys jau neįstengiame net javų savai duonai užsiauginti. Dabar Europos Sąjunga mums diktuoja sunkiai pakeliamus reikalavimus, o vietinės rinkos reguliuotojai taip tvarko grūdų supirkimo kainas, kad žemdirbiui auginti javus - tikras nuostolis, nekalbant jau apie patį darbą. Tad ko stebėtis, jei šį rudenį žiemkenčių pasėta dar mažiau negu ankstesniais metais. Užtat grūdus perkame iš užsienio. Ar mūsų tėvų ir senelių laikais taip būdavo? Nors jie žemę arė arkliukais, grūdą į žemę bėrė rankomis, kūlė spragilais.
Šiandien mūsų kaimas užaugina tik 40 procentų Lietuvoje suvartojamų daržovių ir vaisių. Gal nepajėgia užauginti daugiau? Pajėgia, bet neįstengia parduoti, nes rinka užversta prastesnės kokybės, užteršta chemikalais, bet pigesne užsienio sodų ir daržų produkcija. Ir jokie rinkos apsaugos įstatymai, poįstatyminiai aktai, turintys ginti mūsų žemės ūkio produkcijos gamintojus, neveikia arba veikia importuotojų naudai, nekalbant apie kontrabandinius vaisių ir daržovių gabenimus į mūsų šalį. Ir visos šios blogybės, sunkumai, kiti neišsprendžiami dalykai tarpsta, keroja, kaip sakoma, baltoje dienos šviesoje, regint, žinant ir kone pritariant mūsų valdžios vyrams...

Reikia mokyklų, bibliotekų

Apie sunkų kaimo gyvenimą neeilinėje konferencijoje kalbėjo ir kitos draugijos moterys, atkakusios iš visų Lietuvos rajonų, daugelio kaimų ir miestelių, įvairių parapijų. Antai Pasvalio rajono ūkininkė Jadvyga Stankevičienė su skausmu prisiminė savo vyro prieš netikėtą mirtį pasakytą prašymą rūpintis jų abiejų sukurtu ūkiu, neužleisti jo, gausinti jo žemiškąsias gėrybes. Moteris sukasi kiek įmanydama, bet kone visur atsimuša į nepriteklius, valdžios abejingumą kaimui. Viskas brangsta, tik už grūdus, kitus žemės ūkio produktus gauna vienus niekus. Moteris neišmananti, kaip reikės ūkininkauti toliau. Rita Krištopaitienė iš Joniškio sakė auginanti cukrinius runkelius. Ir čia - aibė problemų, sunkiai apeinamų rūpesčių, kurių neturėtų būti. Moterį jaudina, kad kaime lieka vis mažiau jaunimo, nes dažnas vaikinas ar mergina jame nemato perspektyvos gražiai gyventi ir prasigyventi. Gatvės neapšviestos, pačiame rajono centre nėra šaligatvių, bibliotekos, mokyklos uždaromos. Tad suprantama, kad kaimo žmonės laiką leidžia kaip kas išmano...
Skirmantė Meškevičienė iš Kauno rajono, Birutė Bružienė iš Plungės ir kitos moterys sakė, kad didelę dalį savo laiko ir jėgų turi nuo šeimos atitraukti ūkininkavimui, darbui lauke ir tvarte, eiti, važiuoti, aiškintis... Jos dirba greta vyrų su jais tiek fizinį, tiek organizacinį darbą. Šeima irgi reikalauja savo dalies, nes nepasakysi, kad per darbus nėra kada virti ir padėti ant stalo sriubos, mėsos, kad dėl dienos rūpesčių esi pavargusi. Neatsitiktinai ir konferencijoje ne kartą buvo pabrėžta, kad moteris - kaimo atrama ir siela.
Konferencijos dalyvės priėmė rezoliuciją. Joje atkreipiamas dėmesys, kad pastaruoju metu ryškėja vis didėjantis šalies valdžios atitrūkimas nuo kaimo gyvenimo, formuojamas neigiamas požiūris į žemdirbius, kaip į žemesnę "prašančiųjų" kastą, reikalingą tik politiniams interesams pasiekti - dažniausiai prieš rinkimus. Rezoliucijoje abejojama, ar Lietuvai pavyks integruotis į Europos Sąjungą, jeigu kaimas bus paliktas likimo valiai. Dokumente nurodoma sparčiau gerinti kaimų ir miestelių gatvių apšvietimą, savivaldybėms mokant už elektros energiją ta pačia kaina, kuria ji parduodama užsienio šalims, raginama nenaikinti kaimo bibliotekų ir pradinių mokyklų, suteikti kaimo verslininkams, pradedantiems alternatyvų žemės ūkiui verslą, lengvatinį kreditą su iki penkių procentų metinėmis palūkanomis; derantis dėl stojimo į Europos Sąjungą, atsižvelgti į žemdirbių nuomonę.

Benjaminas ŽULYS

Kaunas

© 2001 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija