"XXI amžiaus" priedas apie provincijos gyvenimą Nr.24 (27)

PRIEDAI






Daina ir giesmės - sveikatos poliai

Žiežmariečiai Albiną Keturką įprato matyti pasitempusį, dėvintį kostiumą, pasirišusį kaklaraištį. 76 metų vyras nevaikšto pas daktarus, o taurelę pakelia tik dėl akių.

Nenumaldomas noras mokytis muzikos

Kai pas A.Keturką užsuko iš Liaudies kultūros centro, šeimininkas svečius linksmino lūpine armonikėle, grodamas polkas ir valsus. Buvo žiežmarietis nusipirkęs rusų ir vokiečių gamybos armonikas, tačiau gerai jomis groti taip ir neišmoko. Lūpine čirpina nuo mažens, groti pramokęs ganydamas.
Keturkų šeimoje augo keturi sūnūs. Albinas turėjo ir gerą balsą. Tėvai veždavosi jį į atlaidus. Po jų tėvas su sūnumi užsukdavo į arbatinę. Būdavo, joje vyrai pasiima pusbutelį karčiosios ar stiklą alaus ir ima šnekučiuotis. Neturėdamas ką veikti, kad netrukdytų suaugusiesiems, Albinas imdavo tyliai dainuoti.
Bandė A.Keturka stoti į Vilniaus J.Gruodžio muzikos technikumą. Paprašė, kad jis ką nors sugrotų akordeonu. Kadangi tokio muzikos instrumento rankose nebuvo turėjęs, teko grįžti namo.

Iš kalėjimo grįžo panašus į skeletą

Netoli Siesikų Ukmergės rajone buvo Keturvėjų kaimas. Jame gyveno keturios Keturkų ir dvi Gricių šeimos. Kaimas buvo netoli miško. Pokario metais į jį užsukdavo ir skrebai, ir miško broliai. Visi norėjo valgyti ir gerti.
Keturkų Albinas išvengė rusų kariuomenės, pasijauninęs keleriais metais. Bet netrukus jį, kaip partizanų ryšininką, suėmė. Kalėjimuose be teismo ketverius metus išlaikė. Baisiausia buvo Minsko kalėjime. Netgi prie žiauraus mušimo Albinui reikėjo priprasti.
Laisvėn išleido taip ir nesudarę bylos, bet prigrasinę: "Ne taip žodį tarsi - atgal grįši".
Buvo vakaras, kai pasiekė namus. Sustojo prie paties sodinto berželio - toks jis didelis atrodė. Matė pro langą, kaip tėvas valgo karštas bulves, užsigerdamas rūgusiu pienu. Motina rinko bulves.
Pasibeldus į duris, netrukus įsileido. "Visokie čia vaikšto ir valgyti prašo, nebent bulvėmis pasotinti galiu", - bambėjo mama. "Ar aš ne ketvirtas jūsų sūnus būsiu?" - nebeištvėrė Albinas. Iš mamos rankų iškrito puodas, palovin nuriedėjo bulvės. "Vaikeli, nejaugi tu būsi?" - prie savo sūnaus glaudėsi mama. Išlydėjo sūnų tvirtą kaip ąžuolą, o namo jis grįžo kaip tikras pavargėlis. Ant kaulėtų pečių kabojo skudurais virtę drabužiai.

Norėjo išspirti kaip futbolo kamuolį iš sporto aikštės

Norėdamas įsigyti specialybę, Albinas nuvažiavo mokytis į Marijampolės gyvulininkystės technikumą. Kaip tik tuo metu buvo laidojama I.Laukaitytė. Kažkam iš moksleivių iki kapinių reikėjo nešti raudoną vėliavą. Niekas nenorėjo paliesti jos koto.
Albinas atsistojo paskutinis. Visi pradėjo rėkti, kad jis paimtų vėliavą. Jie manė: Albinas - ne vietinis ir jo niekas nepažins. Kai Albinui bandė įduoti vėliavą, šis ją tėškė žemėn, garsiai pasakęs negražų rusišką žodį.
Vaikinas buvo drausmingas, gerai mokėsi, todėl jį užtarė net dėstytojai. Buvo balandis, tad Albinui leido baigti pirmąjį kursą.

Pats nemokėdamas mūryti, šio amato mokė kitus

Vis dėlto Albinui teko kabinti kareivišką košę. Į armiją jį paėmė sulaukusį 26 metų. Apie ketverius kariuomenėje prabėgusius metus žiežmarietis pasakoja su humoru. "Armija man daug ką gero davė", - tikino jis.
Tarnavo Ukrainoje. Dar nepriėmusį kario priesaikos lietuvį paskyrė eiti skyrininko pareigas. Reikėjo statyti dispečerinės pastatą. Albino skyriuje dauguma kareivių buvo uzbekai. Nors pats rankose nebuvo laikęs plytos, bet reikėjo rodyti pavyzdį. Nusimetęs milinę, atsistojo mūryti kampo. Neblogai pavyko. "Išvariau" kampus, o jums teks sumūryti sieną", - įsakė uzbekams.
Reikėjo ir prižiūrėti geležinkeliu atvežtus krovinius, tvarkyti jų apskaitą. Pulko dispečeris - šilta tarnybos vieta. Albinas turėjo atskirą kambarėlį, o jame - ir telefoną. Virėjams sausesnių malkų pasukdavo, o jie jam - gero maisto. "Gyvenau vos ne kaip karalius", - prisiminęs kareivišką tarnybą Ukrainoje, sakė žiežmarietis A.Keturka.
Nors Albinas neužsitarnavo aukštesnio laipsnio, buvo eilinis, tačiau jam siūlė pasilikti ir baigus tarnybą. Bet lietuvį traukė gimtieji namai.

Įpratęs gyventi kitaip nei visi

Tuo metu sesuo jau buvo baigusi Žemės ūkio akademiją ir gavusi paskyrimą į Kaišiadorių rajoną. Ji broliui pasiūlė apsistoti Žiežmariuose. Albinas sugebėjo baigti Panevėžio hidromelioracijos technikumą. Jame mokėsi neakivaizdžiai. Daugelį metų dirbo melioracijos darbų vykdytoju. Buvo gerbiamas valdžios ir darbininkų. Žiežmariuose Albinas pasistatė namus. Ne kartą jie buvo pripažinti kaip tvarkingiausiai prižiūrimi miestelyje. Sodybos priežiūrai daugiau dėmesio skiria žmona, tačiau ir Albinas mėgsta gėles. Prie Keturkų namų jų auga netoli 70 rūšių.
Daug metų Albinas žinomas kaip giedotojas. Ir šiandien dar stiprus jo balsas. Vienu metu giedojimas buvo tapęs vos ne verslu. Kooperavosi trys vyrai. Įsigijo vargonėlius. Penkerius metus giedojo Kaune pagal iškvietimus. Dabar jį kviečia giedotoju Žiežmariuose ar Kaišiadorių rajone. Daina ir giesmės jam atneša dvasinę atgaivą. Jis - vienas aktyviausių Žiežmarių saviveiklininkų.

Bronius VERTELKA

Žiežmariai, Kaišiadorių rajonas

© 2001 "XXI amžius"

 


76 metų Albinas Keturka iki šiol puikus dainininkas ir giedotojas

Autoriaus nuotrauka

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija