"XXI amžiaus" priedas apie provincijos gyvenimą Nr.2 (29)

PRIEDAI







Kaimo žmogus - vis dar kryžkelėje

Nors sunkiai, o kartais ir vangiai, bet Lietuvos kaimo žmonės nestoviniuoja vietoje, o vienokiais ir kitokiais būdais ieško išeičių iš sudėtingų savo būties situacijų, mintis ir veiklą kreipdami į ateinančią dieną. Nestovėti vienoje vietoje skatina ir spartus mūsų šalies žengimas į Europos Sąjungą, su tuo susijusios naujos viltys gyventi geriau, gražiau, padėti pamatą ne vien savo vaikams, bet ir patiems ta gerove pasidžiaugti.
Deja, visos vertybės vienu rankos mostelėjimu neatsiranda, reikia padėti daug pastangų, įveikti aibę kliuvinių, trukdžių, biurokratizmo, neaiškumų apraiškų, kad vežimas ne itin braškėdamas kiltų į kalną. O kad tokių pastangų reikia šią dieną, jų prireiks rytoj ir dar vėliau, byloja sudėtinga kaimo padėtis dabartiniu metu. Kooperacijos žemės ūkyje plėtra, kaimo turizmas, verslai, kreditavimo sistema, žemės ūkio bendrovių likimas, parama pagal specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą (SAPARD), kaimo žmonių švietimas, daug kitų dalykų tebėra itin aktualūs šiandieniniame kaime.
Apie tai kalbėjo "XXI amžiaus" svečiai - Kauno apskrities viršininko administracijos Kaimo plėtros programų skyrius vedėja Laima SMOLSKIENĖ, Lietuvos braškių augintojų draugijos tarybos pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio rūmų savivaldos organizatorius, ūkininkas Vidas JUODSNUKIS, žemės ūkio rūmų specialistas kooperacijos plėtrai Zenonas KELIAUSKAS, Lietuvos ūkininkų sąjungos Kauno rajono skyriaus tarybos narys, Babtų seniūnijos ūkininkas Vytautas ŽMUIDZINAVIČIUS bei Žemės ūkio rūmų ekonomistas kaimo verslams Redas MIŠKINIS.

L.Smolskienė. Šiuolaikinio Lietuvos kaimo pažanga, be jokios abejonės, yra glaudžiai susieta su stojimu į Europos Sąjungą. Tai nėra, kaip sakoma, vien rožėmis klotas kelias. Reikia dėti daug organizacinių pastangų, kad šį tikslą pasiektume. Nemaži reikalavimai keliami žemdirbiams, žemės ūkio produkcijos perdirbėjams bei jos realizuotojams. Bet visa tai turėtų ateityje atsipirkti su kaupu. Apie tai byloja ir kai kurie dabarties ženklai. Visų pirma - tai specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa SAPARD. Pagal jos modelį Lietuvoje šiek tiek anksčiau nei prieš metus sukurta Nacionalinė žemės ūkio ir kaimo plėtros programa, kurioje yra aštuonios prioritetinės paramos kryptys. Penkios iš jų jau veikia, o kitos pradės gyvuoti vėliau. Vienos iš gyvuojančių tų krypčių - investicijos į pirminę žemės ūkio gamybą; ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių pajamų skatinimas; profesinis mokymas; techninė parama, informavimas ir kitos. Kiekviena kryptis turi savus prioritetinius sektorius. Pavyzdžiui, Investicijų į pirminę žemės ūkio gamybą kryptyje vyrauja pieno, mėsos, vaisių bei daržovių, grūdinių kultūrų ir linų sektoriai.
Apie SAPARD būsimą paramą mūsų ūkininkams, bendrovėms buvo žinoma gerokai anksčiau. Žemdirbiai įvairiuose susibūrimuose Nacionalinės mokėjimo agentūros specialistus vis klausinėdavo, kada tie pinigai paklius į Lietuvą, kada jais bus galima pasinaudoti? Iš viso yra gauta 121 paraiška paramai gauti. Kiekvienas pareiškėjas gerai pasvėrė savo galimybes tai paramai paimti. Vėl priminsiu tik vieną svarbų ypatumą - pirmiausia savo lėšomis reikia įgyvendinti savo projektą - pastatyti sandėlį, įdiegti pažangią žemės ūkio produktų perdirbimo technologiją ir panašiai, ir tik tada bus galima gauti apie 50 procentų kompensaciją. Nauji gamybiniai pastatai, šiuolaikinė įranga, naujos technologijos kainuoja dešimtis ir šimtus tūkstančių litų. Tikriausiai nedaug Lietuvoje atsiras ūkininkų, savo kišenėje vartančių tokias sumas. O ką kalbėti apie daugybę pažymų, dokumentų, verslo planų!
Kauno apskrityje SAPARD paramai gauti pateiktos 29 subjektų paraiškos. Beje, trečdalis jų - ūkininkai, ir, manyčiau, kad tai nėra prastai. Mūsų rezultatas - geriausias iš visų apskričių. Pavyzdžiui, Alytaus apskrityje gautos vos penkios paraiškos, Marijampolės ir Telšių - po šešias. Matyt, Kauno apskrities žemdirbiams įtakos turi tai, kad čia susibūrusios svarbios žemdirbių organizacijos - Žemės ūkio rūmai, Veterinarijos akademija, Žemės ūkio universitetas, Sodininkystės ir daržininkystės institutas ir kitos. Čia žmonės gauna daug informacijos, aktyviau dalyvauja įvairiuose seminaruose, kituose renginiuose. Žinoma, nesnaudžiame ir mes patys - apskrities administracijos darbuotojai.
Daugiausia paraiškų - vienuolika - gavome dėl profesinio mokymo. Manyčiau, kad šioje kryptyje vyrauja tokie sektoriai, kaip verslo ekonomika, vadyba, buhalterinė apskaita, naujos žemės ūkio technologijos, kooperacija ir verslo plėtra, kiti aktualūs šios dienos ir rytojaus dalykai. Jau suprantama, kad be teorinio pasirengimo laisvoje rinkoje, konkurencinėje kovoje ilgai neišsilaikysime. Šešios paraiškos gautos dėl investicijų į pirminę žemės ūkio gamybą, keturios - dėl kaimo infrastruktūros tobulinimo. Laukiame ir daugiau paraiškų.
Kai kurie ūkininkai ima paskolas iš bankų. Bet gerai žinome, kokios didelės ten palūkanos. Ir kaimo žmogus, užstatęs savo turtą, negali ramiai miegoti, baimindamasis, ar pajėgs tą skolą grąžinti, ar kurią nors dieną į jo namus neateis teismo antstoliai. Juk šitaip ne vienas ūkininkas bankrutavo. O ką daryti tam kaimiečiui, kuris teturi vieną, dvi karvutes, dar porą kiaulaičių, nedaug žemės, kuklius pastatus? Toks paskolos iš banko imti nerizikuos, be to, ir negaus, nes neturi vertingo užstato. Viena iš išeičių galėtų būti būrimasis draugėn su kitais ne itin pasiturinčiais ūkininkais, kooperuotis su jais. Deja, kooperacija sunkiai skinasi kelią mūsų kaime, žmonės ja nepasitiki, dvejoja ir dažniausiai numoja ranka. SAPARD parama jiems neįkandama...

Z.Keliauskas. Užsiminėte apie žemės ūkio kooperaciją. Užbėgdamas už akių kitoms savo mintims, prisiminsiu neseniai Lietuvos Seime įvykusią konferenciją kooperacijos klausimais. Joje teko dalyvauti ir man. Nenorėčiau nieko įžeisti, bet man atrodo, kad tas renginys buvo tarsi kokia atmestina duoklė pasirinktam klausimui.
Buvo giriamasi, kad esą vartotojų kooperacija Lietuvoje išliko, ir tai labai gerai. O kad ūkininkams reikėtų sudaryti mokesčių lengvatas, į tai buvo atsakyta, kad Finansų ministerija turi surinkti kuo daugiau mokesčių, "ir šios temos prašytume daugiau neliesti"... Valdininkai gyvena vien šia diena, jie nenori suprasti, kad kooperacijos plėtra - tai patikimas valstybės socialinis ir ekonominis rezervas. Susikooperavę ūkininkai atneš naudos ne vien sau, bet ir visam mūsų kaimui, valstybei.
Štai kokia situacija susiklostė Lietuvoje. Žemės ūkio produkciją superkančių perdirbimo įmonių privatizacija nesuskaldė. Jos susijungė į asociacijas, kurios tapo žemės ūkio produktų rinkos monopolistėmis, diktuojančiomis savo sąlygas žaliavos tiekėjams - ūkininkams. Šie neįstengė aktyviai dalyvauti privatizavimo procese ir turėti bent šiokios tokios įtakos perdirbimo pramonės įmonėms valdyti. Nesusijungę į kooperatyvus, žemdirbiai nepajėgia apginti savo interesų ir yra priversti savo produkciją parduoti nepalankiomis sąlygomis. Bet - parduoda, nes pelnytis vieną kitą litą vis tiek reikia. Be to, šalies maisto produktų rinkoje šiandien gausu importinių prekių. Tai ne tik riboja mūsų žemdirbių išaugintos produkcijos paklausą, bet ir trikdo kainas vidaus rinkoje, skurdina kaimo žmones. Įsteigus žemės ūkio ir maisto produktų kooperatines perdirbimo ir realizavimo įmones, kooperatines eksporto struktūras, atsirastų konkurencija perpardavinėtojams ir leistų žemės ūkio produkcijos gamintojams gauti daugiau pajamų. Lyginant su kitų įmonių formomis, labai vėlai, sakyčiau, pavėluotai buvo priimtas Lietuvos kooperatinių bendrovių -kooperatyvų - įstatymas, todėl kooperatyvai negalėjo steigtis pirminės privatizacijos metu. Be to, šito įstatymo nepakanka. Būtinai reikia Žemės ūkio kooperatyvų įstatymo, nes žemės ūkio kooperacija gerokai skiriasi nuo kitų kooperacijos formų. Žemės ūkio rūmai seniai parengė tokio įstatymo projektą, tačiau jokių ženklų apie jo priėmimą vis nėra.
Būtinai reikia sukurti patikimą žemės ūkio kooperatinio kreditavimo sistemą. Tai galėtų būti kredito kooperatyvai su savo centrine kasa. Palūkanos tokiame kredito kooperatyve neturėtų būti didesnės nei 7 procentai. Dabar mūsų komerciniuose bankuose reikalaujama 12 ar net 14 procentų palūkanų. Mums reikėtų valstybės paramos, jos paskolos žemės ūkio kredito kooperatyvams. Pabrėžiu - ne pašalpos, o paskolos. Maždaug per 20 metų mes tą paskolą grąžintume. Parengėme tokios kreditavimo sistemos modelį, bet vėl - viskas stringa aukštuosiuose valdžios sluoksniuose. Jau tarp ūkininkų paplito šmaikštus kalambūras - esą mūsų valdininkai moka tik du aritmetikos veiksmus - atimti ir padalyti, pamiršdami, kad reikia dar ir pridėti, o pridėjus vėliau bus galima ir padauginti, tai yra, turėti apsčiai naudos. Juokai juokais, bet dabartinė aritmetika tarnauja tikrai ne kaimo žmonėms.
Kokia padėtis žemės ūkio kooperacijoje dabartiniu metu? Dabar Lietuvoje yra apie 400 žemės ūkio kooperatyvų. Daugiausia, net 37 procentai, įkurta agroserviso bendrovių, gamybinių kooperatyvų - 30 procentų, prekybos - 15 procentų. Beje, apie trečdalis kooperatyvų dėl įvairių priežasčių neveikia. Tos priežastys - tai lėšų, technikos stygius, sudėtingos ekonominės sąlygos, žmonių susvetimėjimas. Kaip tik dėl šių ir panašių priežasčių kaimo žmonės iš dalies neskuba vienytis.
Šalinti teisines ir ekonomines kliūtis kooperatyvams steigtis ir veikti, gauti SAPARD ir kitų fondų paramą, šviesti ūkininkus - tai būtų vienos iš priemonių kooperacijos plėtrai šalyje.
Beje, nemažai vilčių žemdirbiai dėjo į žemės ūkio bendroves. Bet dauguma jų žlugo, liko tik pavadinimas. Ko norėti, jei buvusių kolūkių turtą pusvelčiui įsigijo apsukrūs jų vadai ir iš to praturtėjo. Be to, buvusios žemės ūkio bendrovės pagal naujai priimtą įstatymą šiandien virto akcinėmis bendrovėmis. O tai yra didelis skirtumas.

V.Žmuidzinavičius. Nenorėčiau labai užsipulti sovietmečiu buvusių ūkių vadų. Jei turėjo galvas, nepažeisdami įstatymų daug ko įsigijo, tai čia natūralus dalykas. Nepradangino, nesupūdė, nepragėrė, o įsigijo verslui plėtoti. Žinoma, su nauda sau, bet ne vėjais paleido. Ir kiti taip galėjo, bet gal nedrįso, ko nors nesuprato.

V.Juodsnukis. Ne, ne kiekvienas turėjo vienodas galimybes. Reikėjo ir tuometinius įstatymus žinoti, turėti pradinį kapitalą, pagaliau - ir šiokių tokių pažinčių.

Z.Keliauskas. Žinoma, turėjo įtakos ir vadovavimo patirtis, mokėjimas bendrauti, išsilavinimas, įvairi informacija. Eilinis valstietis su kolūkio pirmininku, kitu vadovu dažniausiai negalėjo varžytis. Beje, ir nedrįso.

V.Juodsnukis. Savo kailiu patyriau ne vieną ūkininkavimo sunkumą, kol suradau terpę, savo vietą sudėtingoje šiuolaikinio kaimo sistemoje, visoje sumaištyje, įstatymų, potvarkių gausoje. Auginau žirnius, pupas bei kitas netradicines kultūras. Pagaliau apsistojau ties uogininkyste. Mat Lietuvoje uogininkystei plėtoti yra pakankamai geros gamtos sąlygos. Aš pats su šeima auginu braškes, derančio braškyno turime pusketvirto hektaro. Visoje Lietuvoje yra apie 500 braškių augintojų.
Visi jie šias uogas augina apie 1000 hektarų plote, kai kas turi tik po vieną kitą arą. Susibūrėme į braškių augintojų draugiją. Joje - vėl savos problemos, rūpesčiai, nepritekliai, buvo kai kurių organizacinių nesklandumų. Suvokiame, kad iš kitur pagalbos tikėtis ir vien laukti paramos iš valstybės - ne pati geriausia išeitis. Ieškome rinkos, žiūrime, kokių veislių uogas viename ar kitame krašte auginti. Svarbiausia - kad braškės būtų gardžios, stambios, išvaizdžios. Pamenu, pas mane dirbusios dvi moterys išvyko padirbėti į vieną braškių ūkį Vokietijoje, atvežė paragauti tenykščių uogų: ogi jos - be skonio, tarsi popieriaus gniužulą kramtyčiau, nors pažiūrėti -labai gražios. Įdaviau moterims, kad nuvežtų tam vokiečių ūkininkui mano išaugintų uogų. Po savaitės tas man skambina ir klausia, kaip aš išauginu tokias gardžias ir stambias uogas. Ogi, sakau, aš apsieinu be chemikalų. Tiek Vokietijoje, tiek Lenkijoje uogynai persotinti chemija. Mūsų žmonės, ne kartą patebėjau, turguje ar parduotuvėje jau paklausia, ar uogos, daržovės yra lietuviškos. Deja, užsieniečiai įsigudrino ant savo prastos kokybės produkcijos klijuoti lietuviškas etiketes ir mūsų pirkėją apgauna. Tokios uogos, vaisiai pas mus patenka dažniausiai kontrabandos keliu. Tai ką dabar daryti? Gal nuleisti rankas? Negalima.
Svarbu produkcijos savikaina. Jei, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse kilogramo braškių savikaina yra aštuoni-dešimt litų, tai mes sugebame užauginti maždaug už du litus. Negalime pamiršti, kad užsieniečiai nesnaudžia. Vienas iš kelių braškininkystei plėtoti yra kooperacija. Tai - ir naujos technikos pirkimas, jos eksploatavimas, uogų atvėsinimo, konservavimo, kita įranga. Tik, kaip parodė gyvenimas, kooperatyve turėtų būti maždaug vienodo turtinio lygio ūkininkai. Jeigu vienas bus turtingas, o kitas - su keliais litais kišenėje, kils įvairių nesusipratimų. Mes Kazlų Rūdoje jau buriame kooperatyvą. Iš tarybiniais laikais buvusio karinio dalinio teritorijos nebrangiai nusipirkome pastatų ir kuriamės. Gyvenimas parodys, kaip sugebame ūkininkauti. Tik negalima vien sėdėti ir laukti, kol kas nors išties ranką.

R.Miškinis. Gyvenimas rodo, kad Lietuva gerokai atsilieka nuo ES šalių gamybos, darbo našumo srityse. To priežastys - apyvartinių lėšų stygius, nekvalifikuotos darbo jėgos perteklius. Paskaičiuota, kad, pavyzdžiui, norint Lenkijoje ir Rumunijoje pasiekti vos pusę dabartinio ES valstybių produktyvumo lygio, reikia atsisakyti daugiau nei keturių milijonų žemės ūkio darbuotojų. Mūsų šalis daug mažesnė, tačiau problemos panašios. Tad ieškokime kelių kaimo žmonių užimtumui didinti, jų materialinei gerovei skatinti. Viena tokių išeičių yra smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimas, propaguojant ir alternatyvius verslus. Mūsų paskaičiavimais, perspektyviausi ir daugiausia alternatyvių pajamų duodantys verslai - prekyba, kaimo turizmas, amatai. Negalima užmiršti ir kitų verslų. Tai - mechanizuoti darbai, žemės ūkio technikos remontas, drabužių siuvimas, mezgimas, avalynės taisymas, fotografija, grybų, uogų, vaistažolių rinkimas, mėsos perdirbimas ir taip toliau, žiūrint vietos sąlygų bei poreikių. Ar tai išgelbės kaimą? Jau sakiau - tai alternatyvūs verslai, tačiau duodantys nemažai papildomų pajamų kaimo žmonėms. Vien ko vertas kaimo turizmas. Pavyzdžiui, pernai Lietuvos kaimo sodybose poilsiavo apie 67 tūkst. žmonių (apie du procentai buvo iš užsienio). Kokį milžinišką darbą turėjo nuveikti Lietuvos kaimo turizmo asociacija, propaguodama, plėtodama šią paslaugos sritį! Reikalaujama, kad kaimo turizmo sodybos šeimininkas žinotų verslo vadybos, organizacinio darbo, buities sanitarijos, kitus ypatumus. Žmones moko asociacija, nes jokia valstybinė žinyba tuo neužsiima. O kur dar katalogų leidimas, interneto puslapiai, rinkodaros sistema, parodų, kitų renginių organizavimas - vėl viskas ant Kaimo turizmo asociacijos pečių. Labai daug padeda ir Žemės ūkio rūmai. Daug dirba asociacijos prezidentė Regina Sirusienė - tikra savo darbo žinovė. Beje, pasitobulinusi Amerikoje, ten gavusi tarptautinį šios veiklos sertifikatą.
Pernai kovo pabaigoje Žemės ūkio rūmai surengė konferenciją "Verslumo ugdymas kaimo bendruomenėse". Jos metu buvo įkurta Lietuvos kaimo smulkiųjų verslininkų ir amatininkų sąjunga (apie 2000 narių). Sąjunga įsipareigojo sukurti smulkiems verslininkams tinkamą konsultavimo bei mokymo sistemą, padėti jiems išeiti į vietinę bei tarptautinę rinką, sukuriant deramą rinkodaros sistemą.
Dabar mūsų uždavinys - sukurti Lietuvos kaimo smulkiųjų verslininkų ir amatininkų elektroninės komercijos sistemą. Kaimas siekia pažangos, negalima laukti, kol kiekviena šeima ims naudotis interneto paslaugomis. Jau dabar reikia kurti kaimo verslų elektroninės komercijos infrastruktūrą, taip pat elektroninio prekių katalogo ir rezervavimo sistemas. Elektroninės komercijos sistema apims visus santykius, susijusius su tarptautinių ir nacionalinių sandorių sudarymu elektroniniu būdu, prekių bei paslaugų pirkimą, pardavimą, reklamą, konsultavimą verslo klausimais ir kita. Mes pasaulio interneto erdvėje skleisime informaciją apie Lietuvos kaimo smulkiųjų verslininkų ir amatininkų galimybes gaminti ir parduoti savo produkciją, bus ieškoma naujų rinkų. Užsienio praktika parodė, kad elektroninis verslas - dar viena priemonė pasiekti didesnio efektyvumo.

V.Žmuidzinavičius. Esu ūkininkas ir manau, kad žemė turi būti įdirbama, prižiūrima, duoti naudos, o ne užleista piktžolėmis. Tai paprasta tiesa, nieko naujo tuo nepasakau. Deja, ne visiems kaimo žmonėms sekasi taip gyventi. Viena iš problemų - bankų kreditai. Žmogus paima pinigų, įsigyja naujos brangios technikos, gerai nepasvarsto, o paskui suka galvą, kaip tą skolą grąžinti. Juk žinome, kokios dabar kreditavimo sąlygos, plėšikiškos palūkanos. Bankai dirba savo darbą, o mūsų valia - pasinaudoti jų paslaugomis, ar ne. Aišku, kad valstybė čia galėtų mums daugiau padėti, bet daug vilčių į ją nedėkime. Aš irgi sukuosi kaip įmanydamas. Prižiūriu 380 hektarų žemės. Joje 220 hektarų užėmė maistiniai kviečiai, 50 ha - cukriniai, 60 ha - pašariniai runkeliai. Nepuoliau pirkti vien brangią užsienietišką techniką, tinka ir "Belorus" traktoriai, žiūriu kitų galimybių, kaip kuo mažesnėmis sąnaudomis gauti daugiau naudos. Be to, žemės ūkio technika turėtų būti kuo ilgiau naudojama, o ne stovėti kieme. Taikydamasis prie sąlygų, nors ir už simbolines kainas padėjau nuimti derlių Babtų miestelio gyventojams.
Beje, nedaug žemės turintys ūkininkai galėtų verstis nebūtinai javų, gyvulių auginimu, bet ir uogininkyste, šiltnamių daržininkyste. Kol mūsų valdžios priims visokius, kai kada nerealius, potvarkius, patirsime nemažai bėdų.

R.Miškinis. Pavyzdžiui, Žemės ūkio rūmai tik per vienerius metus gavo apie tūkstantį įvairių įstatymų, potvarkių projektų, kad jie būtų apsvarstyti įvairiais lygiais. Kada dirbti kitą darbą? Net dešimt kartų svarstėme Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo projektą, daug kartų - Kaimo turizmo įstatymo nuostatas ir pan.

Z.Keliauskas. Buvo atvejų, kai įstatymas jau buvo priimtas ir paskelbtas "Valstybės žiniose", o mes gavome raštą to įstatymo projektą apsvarstyti... Taigi galima daryti išvadą, kad mūsų kaimo žmogus vis dar tebėra nuomonių, įstatymų painiavos, savo ryžtingumo ir dvejonių kryžkelėje.

Parengė Benjaminas ŽULYS

© 2002 "XXI amžius"

 

Kauno apskrities viršininko administracijos Kaimo plėtros programų skyriaus vedėja
Laima Smolskienė

Žemės ūkio rūmų
specialistas kooperacijos
plėtrai Zenonas Keliauskas

Kauno rajono Babtų seniūnijos ūkininkas Vytautas Žmuidzinavičius

Lietuvos braškių augintojų draugijos tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis

Žemės ūkio rūmų ekonomistas kaimo verslams Redas Miškinis

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija