Skaudu tik dėl žemės
Dešimta dešimtis
Seserys Juočytės, ūkininkaujančios
Pakumprio kaime (Prienų r.), savo gyvenimą dalija į kelis istorinius
laikotarpius: "prie caro", "prie vokiečio",
"prie Smetonos", vėl "prie vokiečio" ir "prie
ruso". Dabartį moterys vadina "buvimu": sunku sužiūrėti
visus septyniolika hektarų, teko parduoti pieningą karvutę, nebeauginti
kiaulių. Ko benorėti: Marijai 94-eri, Katrė jaunesnė vieneriais,
Ona - dvejais metais. Rūpesčių - per akis, o kelias į Prienus
ar Kauną kaskart vis ilgėja ir ilgėja. Reikia sutvarkyti žemės
nuosavybės dokumentus, negi paliksi kitiems valdininkų slenksčius
mindžioti.
Gyvenimas sunkyn
Vargas grūdino seseris. Kai Pirmojo
pasaulinio karo metu sudegė namai, teko pas svetimus glaustis,
duoną, keptą pusiau su vikiais, valgyti. Sunku žemdirbiui buvo
"prie Smetonos". Marija prisimena, kaip tėvukas veždavo
į Kauną parduoti bekonus. Už vieną gaudavo 35 litus, dar sakydavo
- su valstybės priemoka. Supirkėjai už tą patį eksportuojamą bekoną
jau gaudavo 182 litus. Pardavęs centnerį rugių, ūkininkas nusipirkdavo
50 dėžučių degtukų. Kai Pakumpryje pasirodė agitatoriai, kviečiantys
neparduoti miestiečiams žemės ūkio produktų, jiems pritarė ir
pasiturinčiais laikyti ūkininkai Juočiai.
Valstiečių streikas
Marija Juočytė prisimena, kad 1935
metų vasarą į Pakumprį buvo iš Vilkaviškio atvažiavęs valstiečių
streiko agitatorius Sakalauskas. Rugpjūčio mėnesį su ūkininkais
susitiko Varkala iš gretimo Valenkiškių kaimo. Jis pasakojo, kad
Smetonienė kortomis lenkams pralošė Lietuvą. Tuoj kraštą jie okupuos,
žmonėms bus dar sunkiau gyventi. Reikia, pasak kalbėtojo, užtverti
kelius, nevežti į Kauną maisto.
Agitatoriai atvežė rašomąją mašinėlę atsišaukimams spausdinti.
Marija ją paslėpė savo sodyboje.
Vieną rugpjūčio dieną Pakumprio ūkininkai užtvėrė kelią, einantį
iš Prienų į Kauną (Šaltupio slėnyje ties kelio atšaka į Kudirkų
kaimą). Neilgai trukus iš laikinosios sostinės automobiliu atidulkėjo
saugumo viršininkas Klipštas. Klausia, kas čia organizatoriai.
Marija prisimena, kad tuomet buvo susirinkę apie trisdešimt žmonių
- vyrų ir moterų. Kažkas pasakęs: "Visi čia organizatoriai".
Tuomet Klipštas paaiškinęs: visų A.Smetona nepriims, neišklausys,
geriau išsirinkti savo kaimo atstovus, su kuriais jis rytoj eis
pas prezidentą tartis dėl jų reikalavimų. Buvo pasiūlyti septyni
vyrai - aktyviausi, geri kalbėtojai. Klipštas užsirašė visų vardus,
pavardes, adresus.
Tą pačią naktį policija visą septynetą "susėmė", išvežė
į Prienus ir uždarė areštinėje.
Moterys išvadavo suimtuosius
Kitą dieną Pakumpryje sužinota, kad
suimtuosius iš Prienų areštinės veš į Kauno kalėjimą. Kaimo vyrai
tarėsi užpulti policijos transportą, išvaduoti saviškius. Prašė
ir moteris eiti, gal tuomet policininkai nešaudys. Ūkininkas Juodžbalys
patarė "mūšiui" pasiruošti sūdyto vandens - akims nuo
ašarinių dujų gelbėti. Kaimo žvalgai pranešė, kad suimtieji bus
vežami Alytaus bendrovės autobusu Nr.4.
Klony ties Pakumprio kaimu gal 30, o gal 50 žmonių būrys sustabdė
autobusą, kurį lydėjo lengvasis policijos automobilis ir motociklas
su lopšiu. Prie kiekvieno suimtojo autobuse sėdėjo po policininką.
Netikėtai sustabdyti ir užpulti Prienų pareigūnai bandė skirtis
sau kelią guminėmis lazdomis, ašarinėmis dujomis, tačiau jėgos
buvo nelygios. Moterys ėjo "pirmosiose linijose", lazdomis
išbarškino autobuso langus.
Suimti Pakumprio vyrai išsilakstė, liko autobuse sėdėti tik Pranys
Petušauskas iš Pabališkių, matyt, buvęs areštinėje policijos informatoriumi.
Prienų policininkams pasitraukus, Pakumprio žmonės susirinko "mūšio"
vietoje ir sugiedojo Lietuvos himną. Deja, pergalę švęsti buvo
per anksti. Iš Kauno atvažiavo penki sunkvežimiai su ginkluotais
puskarininkiais. Tie puolė kaimiečius mušti guminėmis lazdomis.
Nežiūrėjo - vyrą ar moterį. Juodžbalienė kirto pagriebus lentgalį
atgal, sukruvino vieną užpuoliką. Marija bandė gėdinti uniformuotus
jaunus vyrus, atsivijusius žmones į Brazaičio kiemą. Puskarininkis
užsimojęs kirto šautuvo buože merginai per galvą.
Teisė kaip karo nusikaltėlius
Kaip didžiausią nusikaltėlę Mariją
Juočytę nuvežė į Prienų areštinę, paskui - į Marijampolės kalėjimą.
Už grotų teko sėdėti du mėnesius, paskui iki teismo paleido už
užstatą: tetėnas laidavo savo dešimt tūkstančių litų turtu (30
margų žemės, pastatais, gyvuliais). Vadinamoji Veiverių byla vyko
Kaune, Teismo rūmuose (Kęstučio g.1). M.Juočytei valstybės kaltintojas
siūlė aukščiausią bausmę - sušaudyti, vėliau - 15 metų laisvės
atėmimo. Suvalkijos valstiečių streiko dalyvius teisme gynė advokatai
Antanas Tumėnas, Mykolas Sleževičius, Plokštys, Širvinskas, Liuda
Purėnienė, žydas Engleris, konsultavo Petras Leonas. Gynė be jokio
atlygio, nes teisiamieji valstiečiai nebuvo turtingi. Sakalauskas
iš Vilkaviškio sakė teisme: už vieną valgiau, už du dirbau. M.Juočytę
advokatė pamokė, kaip kalbėti, o pati įrodinėjo, kad mergina visiškai
niekuo dėta, prašė išteisinti.
Nuosprendžio klausyti susirinko minia studentų, kaimiečių. M.Juočytę
karo lauko teismas nuteisė dvejus metus kalėti. Bausmę ji atliko
Bajorų kalėjime netoli Kretingos. Į laisvę išėjo 1939 metais.
Šaudmenų fabrike
"Užėjus rusams", Marija
Kaune baigė auklėtojų kursus, dirbo vaikų darželyje. Apie savo
"politinę" praeitį ji niekam neprasitardavo, nors jautė,
kad vaikų tėvai dėl to jos vengia. "Atšilimą" pajuto,
kai viena mergaitė Didįjį ketvirtadienį pamatė savo auklėtoją
bažnyčioje, parodė mamai.
Kita okupacija (vokiečių) nebuvo tokia palanki M.Juočytei, grįžusiai
į tėviškę. Kaimo seniūnas Petraitis, žmonių vadinamas "vagių
advokatu", kartą 1943 metais sako Marijai: "Važiuosim,
sese, į Prienus". Jau sėdėdama Prienų areštinėje, M.Juočytė
sužinojo, kad bus vežama darbams į Vokietiją. Seniūnas ją įkišo
vietoje tokios komjaunuolės, mainais gavęs bidoną naminukės ir
bekoną.
Už Berlyno, Liukenvaldo šaudmenų fabrike Nr. 8, Marija dirbo daugiau
kaip pusę metų - nuo 1943-ųjų rugsėjo iki 1944-ųjų kovo. Jautėsi
kaip belaisvė - nešiojo ant kaklo metalo plokštelę su numeriu.
Kai anglų, amerikiečių lėktuvai bombarduodavo Leipcigą, barakuose
nuo palangių indai krisdavo. Gyventojai slėpdavosi apkasuose.
Marija peršalo, susirgo. Vos bepaeidavo į darbą. Viena aleksotiškė,
irgi išvežta į Vokietiją, pamokė, kaip išsivaduoti iš nelaisvės.
Gavusi iš tėvų laišką, kad sunkiai serga brolis (taip buvo sutarta),
Marija nuėjo pas fabriko direktorių, gerą ir dorą vokietį. Šis
rekomendavo "arbeitsamtui" išleisti merginą namo.
Slapstymasis ir tremtis
Nauja okupacija Pakumprio kaimui
nieko gero nežadėjo. Ieškodami vyrų, sovietų kareiviai per 1944
metų Kalėdas nušovė Marijos brolius Juozą (33 metų) ir Praną (28
metų), miške žuvo brolis Kazys (23 metų). Brolį Jurgį, seseris
Katrę ir Oną, abu tėvus išvežė į Sibirą. Laimingo atsitiktinumo
dėka Marija liko laisvėje, tačiau laisve naudotis negalėjo. Žemę
- tris hektarus - pavedė Pakumpry mokytojavusiam Pabijūnui, namus
užėmė svetimi. Trejus metus ir du mėnesius Marija slapstėsi. Gyveno
miške, pas partizanus, glaudėsi pas žmones viename ar kitame kaime.
Išvykti kur nors toli ji negalėjo - reikėjo parengti ir išsiųsti
siuntinius į Sibirą, ištremtiems ir badaujantiems tėvams, seserims,
broliui, išblaškytiems atskirai po visą lagerių žemyną.
M.Juočytė savo akimis matė, kaip buvo žudomi, naikinami Lietuvos
kaimo vyrai - partizanai. Prienų "Žiburio" gimnaziją
baigęs brolis Kazys žuvo miške, Marija jį slapta palaidojo tėvų
sodyboje, kluone. Tikrą kapą supylė tik po 45 metų, 1991-aisiais.
Slapstymosi metais Marija sako sutikusi daug nuoširdžių, gerų
žmonių. Ji matė, kaip naujasis pokaris kiršina kaimiečius, skatina
skundikus, palaižūnus. Su skausmu moteris prisimena partizaninio
karo antrąją bangą. Išžudžius darbščius, dorus, "išvaduotojais
amerikonais" tikėjusius kaimo vyrus, mišką užplūdo jau nebe
"žaliukai", o tikri banditai - iš kitų rajonų surinkti
ir perrengti stribai, mušeikos, dykaduoniai. Kiek žmonių išvežė
į Sibirą po tokių "partizanų" apsilankymo! Kaimiečiai
juk aukodavo "miško broliams" ir drabužių, ir maisto,
ir pinigų. Kol galėjo, Marija perspėdavo žmones nerodyti nuoširdumo
tokiems "partizanams".
M.Juočytę išvežė į Sibirą 1949 metais. Suėmė einančią keliu. Ji
nešėsi į skepetaitę susirišusi kilogramą cukraus ir siūlų kamuoliuką.
Prieš įlaipindami į gyvulių vagoną, merginą pasvėrė: 43 metų Marija
svėrė 32 kg. Po "atostogų" Krasnojarsko krašte į Lietuvą
Marija grįžo 1960 metais. Slapčia perlaidojo brolio Kazio palaikus
- iš klojimo atnešė į darželį priešais namą. Kapavietę apsodino
gėlėmis, aptvėrė tvorele. Kai po Atgimimo iš Sibiro žmonės parvežė
Marijos tėvo palaikus, šalia jo Prienų kapinėse palaidojo ir Kazį.
Vėsu namuose
Netruko prabėgti tie metai. Kol galėta,
dirbta kolūkyje, paskui sulaukta pensijos. Iš pradžių "kolūkinės"
- penkių rublių, vėliau didesnės. Buvo Marijai ir seserims skausmo,
kai tėvų žemėje žvyro karjerą įrengė. Dabar jis nenaudojamas,
bet niekam kitam ir netinkamas.
Vėsu senajame Juočių name. Kiek bekūrentum - išpučia šilumą per
sutrešusius namo kampus, palanges. Kenčia visos trys, kambaryje
keliais megztiniais apsitūlojusios.
Nestokoja seserys ir žmonių dėmesio. Labai gerą kaimyną turi (mat
ir jo tėvas geras buvo). Aplanko giminaičiai. Kartą per savaitę
"lavkė" (autoparduotuvė) visai prie namo sustoja, ko
reikia, atveža. Skaudu seserims tik dėl žemės: sunku jai šiandien
- panašiai kaip "prie caro" ar "prie Smetonos"
Justinas ADOMAITIS
Prienų rajonas
© 2002 "XXI amžius"
