Ekologinis ūkis. Norai ir galimybės
Apie ekologinį ūkininkavimą
Lietuvoje labiau buvo prabilta atkūrus nepriklausomybę. Nors ir
sovietmečiu išmintingesni kaimo žmonės savo nedideliuose asmeniniuose
pasėliuose vengė chemikalų arba juos naudojo saikingai. Kitose
šalyse ekologiniu ūkininkavimu plačiau imta domėtis pastaraisiais
dešimtmečiais, nors buvo ir anksčiau gerų pavyzdžių. 1985 metais
Europoje buvo ekologiškai ūkininkaujama maždaug 100 tūkst. hektarų
plote, o 2000-aisiais tokie plotai užėmė apie 3,7 mln. hektarų.
Lietuvoje iki šių metų rudens sertifikuota 394 pereinamojo laikotarpio
ir ekologinės gamybos ūkiai, kurių plotas - 8760 hektarų, taip
pat aštuonios ekologiškų produktų perdirbimo įmonės, penki natūraliosios
produkcijos rinkėjai ir penkios įmonės, tiekiančios ekologinės
gamybos pagalbines medžiagas - trąšas, pašarų priedus ir kt.
Apie ekologinio ūkininkavimo esmę bei jo ypatumus mūsų šalyje,
perspektyvą ir reikšmę visuomenės gyvenime "XXI amžiaus"
laikraščio redakcijoje tradicinio apskritojo stalo renginyje savo
mintimis pasidalijo svečiai: Lietuvos ekologinės žemdirbystės
bendrijos "Gaja" tarybos pirmininkas ūkininkas Edmundas
Samauskas, VšĮ "Ekoagros" direktorė Ineta Rutkovaitė,
ekologiškai ūkininkaujantys sodiečiai Bronė Pugžlienė iš Varėnos
rajono ir Vytautas Kavaliauskas iš Kazlų Rūdos savivaldybės.
,,Gaja suvienija
E.Samauskas: Pirmiausia norėčiau
atkreipti dėmesį, kokie yra ekologinio žemės ūkio tikslai, kas
būdinga ekologiniam ūkiui. Vieni tokių tikslų - ne tik išlaikyti,
bet ir didinti dirvožemio derlingumą bei gyvybingumą; palaikyti
natūralių maisto medžiagų balansą; mažinti žemės ūkio taršą aplinkai;
saugoti augalų ir gyvūnų įvairovę bei pusiausvyrą; taupyti gamtinius
bei energetinius išteklius, pirmiausia naudojant savaime atsikuriančius
šaltinius - saulės, vėjo, vandens energiją; sudaryti žemės ūkio
produktų gamintojams tokias gyvenimo sąlygas, kurios patenkintų
jų poreikius, užtikrintų sveiką darbo aplinką, duotų pelno. Ir
ypač pabrėžtina - auginti ir gaminti sveikus ir kokybiškus žemės
ūkio produktus. Ekologiniame ūkyje vietoje sintetinių medžiagų
turėtų būti naudojamos organinės ir natūralios kilmės mineralinės
trąšos, biologiniai ir mineraliniai augalų apsaugos ir gyvulių
gydymo preparatai. Turėtų būti taikoma gerai subalansuota sėjomaina,
taikoma pažangi žemės įdirbimo kultūra, gyvuliams sudaromos tokios
laikymo sąlygos, kurios patenkintų jų įgimtus instinktus, švarus
požeminis vanduo. Iš pirmo žvilgsnio tai gal atrodo kiek formaliai,
deklaratyviai, tačiau pati esmė yra kaip tik tokia. O gyvenimas,
be abejonės, šį tą pakoreguos, pagyvins. Jau ir dabar ekologiniame
judėjime yra kai kurių naujovių.
I.Rutkovaitė: Štai ekoturizmas arba dar paprasčiau - žaliasis
turizmas. Nors tai nėra visapusiškai susieta su ekologiniu ūkininkavimu,
tačiau bendrų sąsajų yra nemažai. Juk į ekoturizmą praktikuojančių
ūkininkų sodybą žmogus gali atvykti automobiliu, tačiau per visą
poilsio laiką daugiau nevažiuos nė žingsnio. Visur keliaus pėsčiomis,
o jei prie upės ar ežero - valtimis, jei yra galimybių - arkliais.
Mėsa, pienas, daržovės, kitas maistas - tik ekologiškas, vadinasi,
tos sodybos šeimininkų laukai turi būti tvarkomi, prižiūrimi pagal
ekologijos reikalavimus. Maža to, dabar jau reikalaujama, kad
"žaliuoju turizmu" užsiimančių ūkininkų namas būtų pastatytas
iš natūralių medžiagų - akmens, medžio, be apdailos lako, dažų,
kitokių cheminių medžiagų ar jų priedų. Tokioje sodyboje ir jo
aplinkoje žmogus turi jaustis atitrūkęs nuo miesto dulkių, asfalto
ir benzino dvoko, chemikalais užnuodytų užsienietiškų vaisių ir
daržovių. Žinoma, visuomenę reikia šviesti, auklėti, kad ji atskirtų,
kas mūsų gyvensenoje, mityboje yra sveika ir priimtina, o ko reikėtų
vengti. Šioje žmonių švietimo sistemoje, be jokios abejonės, daug
nuveikia Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija "Gaja".
E.Samauskas: Tikrai viena mūsų veiklos prioritetinių krypčių yra
visuomenės švietimas. Mes ją informuojame apie ekologinio žemės
ūkio vystymąsi, organizuojame seminarus, leidžiame informacinius
leidinius ekologine tematika, organizuojame jaunų ūkininkų mokymą
užsienio ekologiniuose ūkiuose. Bendradarbiaujame su Lietuvos
ir užsienio organizacijomis, besidominčiomis ekologiniu žemės
ūkiu. Apskritai "Gaja" vienija ūkininkus, kitus, kurie
domisi ekologiniu žemės ūkiu. Bendrija, įkurta 1990 metais, yra
Tarptautinės organinės žemdirbystės judėjimų federacijos narė.
Iniciatyva įkurti tokią organizaciją gimė Lietuvos žemės ūkio
universitete. Tada buvo parengti bendrijos įstatai, pradėtas kitas
organizacinis, kūrybinis darbas, kuris tęsiasi iki šiol ir, be
abejonės, tęsis visą laiką, nes pažangos paieškoms ir jai įgyvendinti
ribų nėra. Iš pradžių vyko derybos su šalies Vyriausybe, nes sudėtingoje
žemės ūkio sistemoje su jos problemomis, nepritekliais, kitais
sunkumais ekologinis ūkininkavimas buvo daug kam nepriimtinas,
netgi ne visai suvokiamas. Aišku, kad tokia pažiūra - sovietmečio
palikimas, kai cheminės medžiagos į laukus buvo verčiamos kalnais.
Prisiminkime garsųjį sovietinio lyderio N.Chruščiovo teiginį,
papildantį Lenino teoriją apie komunizmą, kad komunizmas - tai
ne vien tarybų valdžia ir elektrifikacija, bet - ir chemizacija.
Na, tada ir prasidėjo
O mes, nepaisydami sovietinių laikų palikimo,
ėjome pas valdžios vyrus ir atkakliai reikalavome, kad ekologija
žemės ūkyje turėtų savo vietą, jai būtų skiriamas deramas dėmesys,
patys ūkininkavome ekologiškai, rodėme kitiems pavyzdį, kad toks
ūkininkavimo būdas yra pažangus, turi perspektyvą. Po didelių
pastangų nuo 1997 metų valstybė ekologiškai ūkininkaujančius sodiečius
pradėjo remti tiesioginėmis išmokomis. Aš pats laikau penkias
melžiamas karves, iš pieno gaunu grietinę, varškę, sūrius, jogurtus.
Produktus pardavinėju mieste, kaimynams, kai kuriems nuolatiniams
užsakovams. Rinkos paieška rūpinuosi pats, kaip ir kiti ekologiškai
ūkininkaujantys kaimo žmonės. Apskritai "Gaja" vien
iš nario mokesčio - 25 litų per metus - neišsilaiko. Reikėtų turėti
organizuotos rinkos paieškos specialistą, dar produktyviau plėtoti
savo veiklą. Visa tai lemia pinigai. Iš maždaug 400 ekologiniu
ūkininkavimu užsiimančių ūkininkų "Gajos" bendrijai
priklauso apie pusę. Tad mes siekiame, kad į mūsų gretas įsitrauktų
kuo daugiau ūkininkų. Tada ekologinis ūkininkavimas taptų kryptingesnis,
našesnis. Žinoma, tai ne vienos dienos darbas. Aš, jei neklystu,
vienas pirmųjų Lietuvoje gavau ekologiškai ūkininkaujančio ūkio
sertifikatą.
I.Rutkovaitė: Patikslinu - ponas Edmundas gavo tokį sertifikatą
1992 m. gruodžio 28 d., jis paženklintas pirmuoju numeriu
Ne visiems naudinga
V.Kavaliauskas: Buvo paminėta, kad
prieš kurį laiką į ekologinį ūkininkavimą buvo žiūrima kreivai,
net su pajuoka. Šaipėsi ne vien kaimynai, kiti pažįstami, bet
ir visokios valdžios - tai aš savo kailiu patyriau. Bet, nepaisydamas
tų pašaipų, kitokių trukdymų, ėmiausi ekologiško ūkininkavimo.
Auginu daržoves. Jas pardavinėju kiek brangiau negu kiti ūkininkai.
Tai suprantama, nes brangiau atsieina žemės įdirbimas, pasėlių
priežiūra, visas tokio ūkio išlaikymas. Bet žmonės perka, nusipirkę
ateina ir antrą, trečią kartą. Jau žino, kada ir kur mus rasti.
Viena tokių vietų yra Kaune, S.Daukanto gatvėje, šalia Karaliaus
Mindaugo prospekto. Čia su kitais ekologinės žemdirbystės ūkininkais
atvykstu kiekvieną penktadienį. Tai mūsų diena.
Beje, negaliu pasakyti, kad ir dabar visur į ekologinį ūkininkavimą
žiūrima palankiai. Štai vieno Žemaitijos rajono valdininkas, neblogas
mano pažįstamas, man ne kartą į akis sakė: "Tas jūsų ekologinis
ūkininkavimas man ir dar daug kam kone peiliu per gerklę eina
"
Pasirodo, toks ūkininkavimas, aktyvi agitacija už jį labai kenkia
chemines trąšas gaminančioms įmonėms. Joms, aišku, neramu, kas
bus, jei ateityje ekologinių ūkių vis daugės. Kiek girdėjau, kai
kurių rajonų pareigūnai už tų įmonių produkcijos reklamavimą tarp
žemdirbių, raginimą pirkti chemines trąšas, oficialiai ar ne,
gauna šiokį tokį atlyginimą, kurio prarasti nenori. Bet įdomu,
kaip yra kai kuriose užsienio šalyse, kur taip pat gaminamos cheminės
trąšos ir sparčiai didėja ekologinės žemdirbystės, gyvulininkystės
apimtys. Matyt, ten susitvarko.
I.Rutkovaitė: Pavyzdžiui, Vokietijoje siekiama, kad per artimiausią
dešimtmetį ekologinis ūkininkavimas apimtų 20 proc. ūkių, Austrijoje
- 12 proc., Anglijoje ir Švedijoje - 30 proc. Lietuvoje siekiama,
kad iki 2010 metų sertifikuoti ekologinės gamybos ūkiai sudarytų
apie 15 proc. visos žemėnaudos. Pagal numatytą perspektyvą šiemet
turėjo būti pasiektas 0,5 proc. ekologinio ūkininkavimo lygis.
Tai - labai nedaug, tik įsibėgėjimo pradžia. Bet pasiekta vos
0,3 procento. Tikriausiai viena iš to priežasčių - nepakankama
valstybės parama ekologiniams ūkiams. Tad barkime mūsų valdžią,
peikime ją, tačiau būkime objektyvūs. Specialioje kaimo rėmimo
programoje ekologinio žemės ūkio plėtrai šiemet skirta pusantro
milijono litų, arba tris kartus daugiau negu pernai. Tiesioginės
išmokos už sertifikuotų javų hektarą padidintos nuo 120 iki 200
litų, už daržovių, bulvių - nuo 250 iki 430 litų, už sodų - nuo
500 iki 700 litų. Už pūdymo hektarą dabar mokama 80 Lt, už žalienų
- 85 Lt. Kitąmet išmokas ekologinės gamybos ūkiams numatoma dar
didinti. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, teikiant paramą
ekologinės gamybos ūkiams, stengiamasi orientuotis į prekinį ūkį.
V.Kavaliauskas: Tai būtų šiokia tokia parama ekologiniam ūkininkavimui.
Tačiau šią ūkio sritį turėtų labiau perprasti, suvokti jos naudą
ir žemės ūkio produktų perdirbėjai. Nesakau, kad jie tuo visai
nesidomi. Štai viename "Gajos" bendrijos seminare dalyvavęs
perdirbėjas panoro iš manęs pirkti ekologiškų daržovių. "Gerai,
- sakau, - parduosiu rinkos kaina ir dar 40 procentų kainos -
už ekologiją, paprasčiau kalbant, už mano triūsą, - papildomos
išlaidos". Bet verslininkas nesutiko. Skambino iš Vilniaus
mėsos kombinato, siūlydami išauginti jiems 20 ekologiškų kiaulių.
Mano sąlygos vėl tokios pačios. "Jei tinka - rašome sutartį",
- sakau. Bet jiems netinka, dar galėjome pasiderėti, juk tvirtų
kainų čia nėra. Ką gi
Bet jau gerai nors tai, kad mūsų ieško,
mumis pasitiki. Reikia dar daugiau šviečiamojo, aiškinamojo darbo.
Vien dėl žinių stokos, pavyzdžiui, kelis arus bulvių turintis
ūkininkas juos nuo kolorado vabalo purškia stipriais chemikalais,
o po vienos kitos dienos tas bulves kasa ir su šeima valgo, veža
į turgų. O juk tokios bulvės - tikras nuodas. Chemikalais paveiktų
bulvių nevalia valgyti bent 20 dienų. Bet turguje nepatikrinsi.
atkelta iš 1 p.)
Mokyti nuo mažų dienų
E.Samauskas: Šviesti suaugusįjį,
mokyti jį ūkininkauti kitaip, negu jis buvo įpratęs, yra sudėtinga,
bet reikia, tai būtina. Tai mes, "Gajos" bendrija, kaip
esu sakęs, ir darome. Bet šito maža. Šviesti ekologiškai reikia
nuo mažų dienų, šeimoje, darželyje, mokykloje. Svarbu ne tik mokyti,
kaip ir kokioje dirvoje sodinti daržovę, uogą, sėti javą. Tai
daug platesnė sąvoka, apimanti įvairias gyvenimo sritis.
I.Rutkovaitė: Kai kas šia linkme jau daroma, pavyzdžiui, Kauno
miesto mokyklų pedagogai savo mokiniams jau perteikia ekologinių
žinių pagrindus.
B.Pugžlienė:. O aš bendrauju su Kauno Vydūno mokyklos moksleiviais.
Savo ekologiniame ūkyje auginu vaistažoles, tad jiems ir pasakoju
apie tų žolelių naudą žmogui, jų auginimo būdus. Džiugu, kad daugumą
mokinių tai sudomina.
I.Rutkovaitė: Kad domėjimasis ekologiniu ūkininkavimu, nors nelengvai,
tačiau vis auga, byloja ir mūsų, ekologinio žemės ūkio sertifikacijos
įstaigos "Ekoagra", patirtis. Tą didėjantį domėjimąsi
ekologiškais produktais galima paaiškinti žmonių susirūpinimu
maisto produktų abejotina kokybe, kuri kyla dėl diegiamų naujų
technologijų, pavyzdžiui, dėl genetiškai modifikuotų organizmų,
baiminamasi kai kurių ligų protrūkio, pavyzdžiui, kempinligės
ir pan. Viena svarbiausių ekologinio žemės ūkio dalių yra sertifikavimas,
kuris skiriasi nuo kitų žemės ūkio sistemų. Jose cheminių medžiagų
naudojimas apibrėžiamas sąvokomis "mažiau", "saikingiau",
o ekologinio žemės ūkio sistema yra grindžiama griežtais gamybos
standartais, nustatančiais nemažai reikalavimų: aplinkos sąlygas,
gamybos, perdirbimo, saugojimo, realizavimo, ženklinimo ir gamybos
kontrolės nuo dirvos iki stalo. Būtent sertifikatas skiria ekologinį
ūkininkavimą nuo kitų žemės ūkio sistemų. Tai sudaro sąlygas ekologiškų
produktų paklausai augti. Reikia pabrėžti, kad šiuo metu ekologiškų
produktų paklausa visame pasaulyje viršija pasiūlą. Taip, beje,
yra ir Lietuvoje - ekologiškų produktų pateikiame vartotojams
mažiau, negu jų reikia. O juk yra dar neišnaudotų ekonomikos,
pajamų rezervų.
Mūsų įstaiga buvo įkurta 1997 metais. Pagrindinė mūsų veiklos
kryptis - ekologinės gamybos kontrolė, tai yra ūkių, perdirbimo
ir realizacijos įmonių bei jų gaminamų produktų sertifikavimas.
Kontroliuojama griežtai ir be jokių nuolaidų. Buvo atvejų, kai,
aptikus pažeidimų, sertifikuotus ūkius desertifikavome, tai yra
atėmėme ekologinio ūkio statusą. Tokio ūkio šeimininkai tik po
tam tikro laiko turi teisę pradėti viską iš naujo - nuo pereinamojo
ekologinio ūkio iki tikrojo nario. O kur dar kolegų nepagarba
tokiam ūkininkui, apie jį sužino ir vartotojai. Be to, mes rengiame
ekologinį ūkininkavimą propaguojančius seminarus ir konferencijas,
mokome ūkininkus, specialistus, leidžiame informacinius leidinius.
Džiaugiamės, kad mūsų ekspertai ir inspektoriai yra patyrę žemės
ūkio ir maisto pramonės specialistai, baigę specialius kursus
Lietuvoje, Švedijoje, Vokietijoje. Taip pat džiugu, kad "Ekoagra"
dar 2000 metais buvo akredituota Tarptautinės ekologinio žemės
ūkio federacijos Akreditavimo tarnybos. Iš 300 pasaulio ekologinio
žemės ūkio sertifikuotų įstaigų Akreditavimo tarnyba akreditavo
tik 18, tarp jų - ir mus.
B.Pugžlienė: Mano ekologinio ūkininkavimo kryptis gerokai skiriasi
nuo kitų, tradicinių. Kaip jau sakiau, auginu vaistažoles. Tai
- mūsų giminės tradicija. Vaistažoles augino ir mano senelė, mama.
Kažkada baigiau medicinos mokslus, 28-erius metus dirbau medicinos
seserimi, tad ir dabar stengiuosi padėti žmonėms savo triūsu,
geru žodžiu, patarimu ir palinkėjimu. Žoleles pradėjau auginti
1990-aisiais, sertifikacijos dokumentą gavau po ketverių metų.
Dabar auginu apie 20 rūšių vaistažolių: vaistinį šalaviją, paprastąjį
čiobrelį, paprastąją jonažolę, citrininę katžolę, medetką, be
to, daugumos peikiamas dilgėlę, žliūgę, balandą, kitas vadinamąsias
piktžoles. O juk tai irgi vaistažolės, tik reikia žinoti, ką prie
ko dėti ar kaip panaudoti. Pavyzdžiui, iš dilgėlių yra gaunamos
ištraukos augalams purkšti nuo kenkėjų vietoje cheminių preparatų.
Iš dilgėlių galima išsivirti gardžią sriubą, tik dera žinoti,
kada augalą skinti. Iš tų ir kitų augalėlių sutaisau įvairiausių
vaistų: nuo kosulio, nervingumo, kitų negalavimų, tonizuojančių
ir kitokių. Dar turiu sklypą braškių. Uogos ir gardu, ir kai kuriems
vaistams tinka; taip pat tinka miško avietės, kitos uogos. Dirbu
ne viena, o visa šeima.
Pradėjus ekologiškai ūkininkauti, ir į mano pastangas daug kas
žiūrėjo skeptiškai, šaipėsi. Ypač kai regėjo dilgėlynus, žliūges,
balandas. Dabar jie jau nesišaipo, nes ne vienas iš tų augalų
gavo šiokios tokios paramos. Į žemę grįžo sliekai, kurie buvo
išnykę ūkių chemizavimo laikais.
Dabar girdžiu, kad vienoms ar kitoms ekologinio ūkininkavimo reikmėms
reikia finansinės paramos. Žinoma, kad reikia, ypač ūkininkaujantiems
platesniais mastais. Bet aš paramos neprašau, nors turtais nesu
pertekusi, mano sodyboje net elektros nėra. Svarbiausia ir patikimiausia
parama, mano gyvenimo ramstis yra Dievas. Per Jo gerumą aš dirbu
mėgstamą darbą, patiriu dvasinę ramybę, ja dalijuosi su kitais.
Už kiekvieną pragyventą dieną aš dėkoju Aukščiausiajam, o jei
kas nors tą dieną nepasisekė, svarstau, gal ką nors negera tą
dieną buvau padariusi ir savo mintis keliu į Viešpatį. Jis manęs
neatstumia, o vis padeda. Esu įsitikinusi, kad šitas mano darbas
- tai ne šiaip ekologinis, o pirmiausia dvasinis ūkininkavimas.
Mano vaistažolės gydo ne vien žmogaus kūną, bet ir sielą. Tai
tikra Dievo palaima. Mano ūkelyje draudžiama bartis, keiktis,
tarti piktą žodį. Nes augalai tai jaučia ir, nori ar nenori, priima
- tada jų gerosios pastangos gali išblėsti. O mūsų gyvenime to
gerumo taip stinga.
Kai kada pas mane ateina vaistažolių koks pavargėlis, neturtėlis
ar vaikas - niekad neatsakau, duodu veltui, kitaip nė būti negali.
O šiaip dažniausiai prekiauju penktadieniais Kaune, S.Daukanto
gatvėje.
Džiaugiuosi, kad turiu šiek tiek žemelės, turiu laisvę dirbti
mėgstamą darbą. Jis man nesunkus, teikia vien malonumą.
E.Samauskas: Gal ne veltui sakoma, kad chemizuotame ūkyje žmogus
pavargsta, nes jis kovoja, o ekologiniame mes padedame augalui
augti, darome daug gera sau ir kitiems, todėl didelio nuovargio
nepatiriame.
I.Rutkovaitė: Turi įvykti mūsų visuomenės sąmonės ir veiklos lūžis,
tada ekologinis ūkininkavimas suras dar daugiau erdvės.
Pokalbį užrašė
Benjaminas ŽULYS
© 2002 "XXI amžius"
