Mokėjimas duoti tai, kas
geriausia
Siauras takelis veda pačiame Marcinkonių
kaimo gale stūksančion buvusių mokytojų Joanos ir Petro Serenčikų
sodybon. Tarsi šaltinis didelėn, neišsenkančion mokslo žinių ir
dainų jūron
Mokytoja - taip ją vadina kiekvienas pažįstamas - aukšta, jau
pražilusi, bet dar tvirto žingsnio. Tiesa, ligos vis apie save
primena. Nors gyvenimo laikrodis tiksi jau gerokai per septyniasdešimt,
tačiau galima suabejoti. Mokytoja ir pati šypsodamasi pasakys:"Turbūt
kalendoriai meluoja
" Ir iš tiesų, kas teisybės nežino, galėtų
ir suabejoti. Kad ir tuo faktu, jog jau ir auksinės vestuvės mokytojų
Serenčikų sodyboje atšoktos.
Meilę dzūkiškai žemei pajuto daugiau kaip prieš penkiasdešimt
metų į Marcinkonis atvykusi J.Paludnevičiūtė, jaunutė mokytoja
iš Marijampolės. Marcinkonyse pamilti buvo lemta ne vien žemę,
bet ir jos vaikus, savo mokinius.
Tarsi rožinio karoliukus varsto - pasakoja savo gyvenimą mokytoja.
Nelengvo jo būta - kaip ir daugelio tos kartos inteligentų.
Gimė Joana Vilkaviškio rajone, Sardokų kaime. Jos tėvai buvo paprasti
darbininkai. Tik jai gimus, mirė tėvelis. Nuo tada prasidėjo ir
visos negandos. Ne be ašarų mokytoja prisimena visus vaikystėje
patirtus sunkumus
Dievo duota buvo nugyventi ilgą ir prasmingą
gyvenimą. Tokį, kuris buvo likimo skirtas - gyventi ne sau, o
kitiems. Baigusi gimnaziją, troško būti medicinos seserimi. Tačiau
tai buvo vokiečių "karaliavimo" Lietuvoje metai, medicinos
seserys buvo siunčiamos į karą. Tuomet Joana pasirinko ne mažiau
garbingą mokytojo profesiją. Baigusi pedagoginius kursus Kaune,
pradėjo mokytojauti Lazdijų gimnazijoje. Atsitiktinumo dėka 1943-ųjų
spalio mėnesį jaunutę mokytoją iš Marijampolės sutiko niūrus ir
vargingas Marcinkonių kaimas. Koks tai buvo kontrastas, tegali
suprasti tas, kas pats tai patyrė. Mokytoja ne be jaudulio iš
atminties prikelia tuometinį kaimo peizažą... Juk buvo čia sunkių
metų - tada, kai kilo pokario pasipriešinimo kova, kai blaškytasi
iš vienos valdžios glėbio į kitą. Tai buvo metai, kada kaimas
tuštėjo nuo "smėlynų buožių" trėmimų Sibiran. Viską
mokytojams reikėjo iškęsti ir daug ką paguosti bei užjausti. Jie
su vyru buvo kaimo inteligentai. Reikia šiek tiek pagyventi kaime,
kad suvoktum, ką kaimo žmogui reiškia mokytojų šeima. Įsipareigojimai
draskė sielą, tačiau buvo ir kitas, proto balsas. Taip norėjosi
užgiedoti šventą Kalėdų giesmę, susėsti prie švento Kūčių stalo,
neužvėrus langinių
Dažnai ji prisimena savo pirmuosius mokinius - liūdnas jų akis,
kai, parietę po suolais basas, nuo drėgmės ir šalčio sudiržusias
kojas, jie tarsi užkerėti klausėsi jos, mokytojos. Žiūrint į juos,
mokytojai rūpėjo savo mokiniams atiduoti tik tai, kas geriausia.
Dėstė ji piešimą, dailę, darbelius.Tokie buvo ir vėlesni jos mokiniai.
Nes tokia buvo mokytoja - viską atleidžianti, viską suprantanti,
bet reikli. Reikli ne tik kitiems, bet ir sau - rūpindamasi mokiniais,
kartais iki vidurnakčio užsibūdavo mokinių bendrabutyje. O namie
laukė dvi dukros
Ak, tos senovinės dzūkiškos melodijos! Graudus iki ašarų ringavimas.
Kiekvienoje iš jų - vis kiti gyvenimai, kitos, neparašytos istorijos.
Tvyro jos iki šiol senose kaimo pirkiose, slėpdamos dar anų, ankstesnių
gyvenimų paslaptis. Ir balsas - tartum gija iš anapus - jos, Dzūkijos
kaimo moters-Mokytojos.
Neužteko J.Serenčikienei mokytojos pareigų, todėl dar ir kitur
ieškojo buvimo šioj žemėje prasmės. Beveik 30 metų ji vadovavo
Marcinkonių etnografiniam ansambliui. Tiek pat metų drauge su
kitais kaimo šviesuoliais skaidrino apniukusią kaimo kasdienybę,
trumpino niūrius žiemos vakarus. Vargu bau prieš trisdešimt su
trupučiu metų kurdami Marcinkonių etnografinį ansamblį abu su
dainininku Juozu Averka pagalvojo, kad jų kolektyvui nusišypsos
laimė lankytis ir koncertuoti svečiose šalyse. Tuomet šiaudiniais
sodais ir geneliais išpuoštose salėse susėsdavo kaimiečiai - moterys
ir vyrai, vaikai ir seneliai, po sunkių lauko darbų krūvon suėję.
Kas padainuoti, o kas tiesiog drauge pabūti. Daug nuskambėjo ansamblio
koncertų įvairiuose šalies miestuose. Ir tik vėliau įvyko stebuklas,
kai Marcinkonių etnografinis ansamblis buvo pakviestas koncertuoti
į Olandiją, Diepenheimo miestą. Tuomet vadovės rūpesčiu iš Olandijos
buvo pargabentos 36 patogios lovos ligoniams. Nepamirštami įspūdžiai
ir iš ansamblio viešnagės Amerikoje.
Mokytojų Serenčikų namuose pagarbioje vietoje sudėti visi apdovanojimai,
garbės, padėkos raštai. Jų sukaupta nemažai. Pačioje garbingiausioje
vietoje kabo raštas, liudijantis, kad Varėnos kultūros ir meno
taryba, Varėnos rajono savivaldybė apdovanojo J.Serenčikienę 1997
metų"Sidabrine bite" - už dainų, tradicijų, papročių
puoselėjimą, daug metų skaisčiai degantį kultūros židinį Marcinkonių
ir viso rajono žmonėms.
J.Serenčikienė - viena iš tų mokytojų, kuri ir tais pokario tamsybės
metais Dzūkijoje skleidė lietuvybės šviesą. Juk negalėjo būti
kitokia dukra žmonių, kurių sodyboje vėjo malūno rūsyje knygnešiai
slėpdavo iš Vokietijos per sieną perneštas knygas. Kažką įtardami
piktavaliai malūną sudegino, tačiau ir po to šiuose namuose lietuvybės
idealų nebuvo atsisakyta.
Ansamblio koncertuose visada galima buvo pamatyti J.Serenčikienę,
stovinčią pačiame vidury, liūdnai susimąsčiusią, šventiškai santūrią,
tarsi jos atliekama senovinė daina būtų didžiausia šventenybė.
Ji pati teigia, kad tos dzūkiškos dainos tarsi kažkokiu žmoniškumo
etalonu jai tapusios"
Kiekvienas, pažįstantis šią mokytoją, neapsiriks pasakęs, jog
tai pats tikriausias žmogus. Be apgaulės, be kaukės. Tik toks
žmogus sugeba išlikti savimi, nugalėti gyvenimo negandas. Jis
sugeba visur sėti gėrį ir aplinkiniams - savo mokiniams - duoti
tik tai, kas geriausia.
Rūta AVERKIENĖ
Marcinkonys, Varėnos rajonas
© 2002 "XXI amžius"
