"XXI amžiaus" priedas apie provincijos gyvenimą, 2002 m. gruodžio 20 d., Nr. 24 (51)

PRIEDAI







Seniūnai ir jų darbai

Taujėnų seniūnė Elvyra Tulušienė
Raguvos seniūnas Antanas Mitkus
Gruzdžių seniūnas Jonas Dundulis

Kernavės seniūnas Virginijus Urbonas

Autoriaus nuotraukos

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodžio „seniūnas“ reikšmę aiškina taip: tai renkamas ar skiriamas kokios grupės vyresnysis, renkamas kaimo pareigūnas ar atstovas, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės bajoras, iš didžiojo kunigaikščio gavęs valdyti tam tikrą žemės plotą, valdytojas. Žinome, jog šiuo metu seniūnai ne renkami, o skiriami rajono mero nuožiūra. Dažnai tai būna labiausiai savame krašte šios pareigoms tinkantys ir nusipelnę žmonės. Šįkart papasakosime apie keturis seniūnus.

Populiariausias žmogus

Gruzdžių (Šiaulių r.) seniūnas Jonas Dundulis kelintus metus iš eilės pripažįstamas populiariausiu šio krašto žmogumi. Ne kartą jis buvo patekęs į rajono populiariausių žmonių trejetuką. Per dešimt metų J.Dundulis dirba vietos savivaldoje, o pradėjo viršaičiu.
1990 metais Gruzdžiuose susidarė tokia situacija, jog ten per kelis balsavimus niekaip nesisekė išrinkti viršaičio. Tuomet į šias pareigas buvo paprašytas balotiruotis aukštąjį veterinarinį išsilavinimą turintis ir Sibiro tremtyje vaikystę praleidęs J.Dundulis. Iš Joniškio rajono kilęs, bet porą dešimtmečių Gruzdžiuose gyvenantis žmogus iš pirmo karto buvo išrinktas viršaičiu.
Tuomet Gruzdžiuose nebuvo kapinių. Senosiose jau nebuvo laidojama. Mirusįjį veždavo į Šiupylių kapines, esančias už septynių kilometrų. Norėdamas išspręsti šį opų klausimą, J.Dundulis ne raštus rašė aukštesnėms valdžios instancijoms, bet pats ėjo į sanitarinę stotį, pas Architektūros skyriaus darbuotojus ir įrodinėjo, jog senąsias Gruzdžių kapines dar galima išplėsti. Gavus tam leidimą, taip ir buvo padaryta. Darbininkai sumūrijo 650 m ilgio akmeninę tvorą, o akmenis rinko laukuose. Paminklotvarkininkai teigė, jog tokia tvora yra vienintelė Lietuvoje. Kapinės buvo išplėstos minimaliomis lėšomis, įtraukus bedarbius į viešųjų darbų programą.
Miestelis neturėjo ir turgaus. Gyventojų apklausa parodė, jog turgus jiems yra reikalingas. Pagaliau buvo įrengta prekyvietė su paviljonu. Čia prekiaujama fasuotomis ir ilgą garantinį laiką turinčiomis prekėmis. Turguje ne tik perkama ir parduodama, bet ir bendraujama. Čia būna iki 20-30 prekeivių. Sekmadienį vykstantis turgus jau 10 valandą būna tuščias. Kaimo žmonės anksti keliasi. Prekybą turguje kontroliuoja seniūnijos darbuotoja.
Turgaus statybai panaudota 30 tūkstančių litų. Tai buvo padaryta vietos žmonių jėgomis. Jei būtų samdę statybos organizaciją, už tokį pat darbą ji būtų paprašiusi mažiausiai 200 tūkstančių.
Seniūnas yra numatęs daug darbų. Gruzdžiams reikia pirties. Anksčiau ji veikė prie žemės ūkio mokyklos. Atėjo metas, kai pirtį reikėjo remontuoti. Tuomet mokyklos administracija paaiškino, jog tam nėra lėšų, ir atsisakė į ją tiekti šilumą.
Vargsta buvusios arklidės pastate įsikūrę kultūros namai. Miestelio jaunimui reikia sporto salės. Gruzdžiuose kažkada klestėjęs prekybos centras „Saulėtekis“ dabar apverktinos būklės. Suremontavus pastatą, jame būtų galima įkurdinti kultūros įstaigas. Statybininkų rankų reikia pačios seniūnijos pastato stogui.
Buvo panaikintas Lietuvos taupomojo banko Gruzdžių filialas, tačiau čia atsirado Šiaulių darbo biržos filialas. Nebereikia važinėti bedarbiams į rajono centrą, vietoje sprendžiamos jų problemos.
Sujaudino žmones tai, kad bus kuriama Kuršėnų savivaldybė. Galvota prie jos prijungti dalį Šakynos seniūnijos, likusį jos plotą atiduoti Žagarei. O Gruzdžiai tarsi ore būtų likę kaboti. Kodėl juose neįsteigus savo savivaldybės? Tokiai minčiai pritarė dauguma gruzdiečių. Yra Birštono savivaldybė, kuri turi apie tris tūkstančius žmonių. Gruzdžių savivaldybėje gyventų apie šešis tūkstančius. Tuomet gerokai sumažėtų žmonių vargų. Kelionė į Šiaulius dabar kainuoja penkis litus - ne kiekvieno kišenėje tiek atsiranda. Yra kaimų, pro kuriuos išvis nevažiuoja autobusai.
Seniūnas J.Dundulis palaiko idėją, kad Gruzdžiuose būtų savivaldybė. Vykdant tokią pertvarką yra parengtas Vyriausybės projektas, tačiau jo įgyvendinimas kelintus metus vilkinamas.

Diakono motina

Norą mokytis Lietuvos žemės ūkio universitete Taujėnų (Ukmergės r.) seniūnė Elvyra Tulušienė namiškiams pareiškė jau užauginusi du sūnus. Jaunystėje ji baigė anuometį Vilniaus buhalterinės apskaitos technikumą. Dabar seniūnė E.Tulušienė - šio universiteto agronomijos specialybės trečiakursė.
Tulušių sūnus Paulius studijuoja Šiaulių universitete audiovizualinį meną. Tai - reklamų kūrimas ir filmų režisūra. Tokios specialybės Vilniuje nėra. Potraukį į meną Paulius pajuto mokydamasis Taujėnų vidurinėje mokykloje. Piešinių konkurse „Apginkime pasaulį“, kuris vyko Japonijoje, jam atiteko trečioji vieta. Pauliaus darytais vitražais papuošta vietos vidurinė mokykla.
Vyresnysis Tulušių sūnus Antanas jau baigė Kauno kunigų seminariją ir yra įšventintas diakonu. Šiuo metu jis tarnauja eiliniu kareiviu Rukloje dislokuotame jėgerių pulke. Šitokį išbandymą pats pasirinko. Mat ketina tapti karo kapelionu. Apie tarnyboje patirtus įspūdžius Antanas daugiau kalbasi su savo tėvu. Jam pasakoja, kaip galima išgyventi miške, neturint duonos ir vandens ar kaip duonos pasigaminti iš beržo tošies. Nors Antanas yra dvasininkas, tačiau vadai jam jokių nuolaidų netaiko. Apie karo kapeliono darbą iš Taujėnų krašto kilęs vaikinas jau galvojo studijuodamas kunigų seminarijos viduriniuosiuose kursuose.
Apie tai, kad žada studijuoti kunigų seminarijoje, A.Tulušis parašė savo rašinyje būdamas dvyliktoje klasėje, prieš pat Naujuosius metus. Mokyklai tai nebuvo didelė staigmena. Antanas patarnaudavo bažnyčioje. Nebuvo jis ir kažkoks atsiskyrėlis. Aukštą ir liekną vaikiną mėgo merginos. Ko nesupratusios, pasiaiškinti vis užbėgdavo į Tulušių namus. Antanas nevengdavo šokių, bet būtinai pasakydavo, kada iš jų grįš. Jis visada turėjo tvirtą nuomonę. Dar pirmais mokykliniais metais, sužinojęs,jog teks stoti į spaliukus, tai daryti atsisakė. Šluoti kiemą vaikui neatrodė didelė bausmė.
Antanas moka vairuoti traktorių. Kol dar gyveno namuose, sėdęs į jo kabiną, skubėdavo į lauką, kad padėtų tėvams nudirbti ūkio darbus. Tai darydavo noriai. Gyvuliai, kurie ganydavosi tolokai, būdavo perkelti ir pagirdyti. Nesigėdydavo ravėti daržų. Kartą abu sūnus mama užtiko plaunančius grindis: Antanas šluota jas įnirtingai trynė, Paulius padėjo jam, laistydamas vandenį laistytuvu.
Senelis, mamos tėvelis, labai mylėjo Antanuką. Jis buvo jo pirmasis vaikaitis. Pasaugoti mažylį padėdavo teta Laima. A.Tulušis turi ir prosenelę, kuriai eina 103 metai.
Išgirdę apie jo apsisprendimą tapti kunigu, tėvai sūnui sakė: „Būnant Dievo tarnu, teks atsisakyti daugybės žemiškų malonumų, negalėsi sukurti savo šeimos“. Antanas jiems atsakęs: „Parapijos, į kurią gausiu paskyrimą, visi žmonės bus mano vaikai“.
Diakonas A.Tulušis retokai pasirodo Taujėnuose. Kariuomenė - ne vaikų darželis, iš kurio kasdien namo grįžtama. Bet, parvykęs į gimtinę, jis nebando kažkuo išsiskirti iš draugų. Išliko toks pat linksmas ir mėgstamas. Motina jame irgi neįžvelgia didelių pasikeitimų. Mažas ar suaugęs - jai visada buvo ir yra sūnus.
Seniūnė E.Tulušienė patenkinta, kad Taujėnų parapija yra gyva, bažnyčioje gieda vaikų ir jaunimo chorai. Pati ji yra parapijos komiteto narė. E.Tulušienės vyras Kostas tarnauja zakristijonu Taujėnų bažnyčioje. Tėvams teko patirti ypatingą jaudulį, kai jų sūnus diakonas šioje bažnyčioje sakė pamokslą.
Grįžęs iš Šiaulių, kitas sūnus Paulius irgi neaplenkia bažnyčios. Du jo buvę bendraklasiai yra įstoję į kunigų seminariją.

Žinantis problemas

Artėja savivaldybių rinkimai, tačiau Raguvos (Panevėžio r.) seniūnas Antanas Mitkus dėl jų mažai jaudinasi.
Inžinieriaus-ekonomisto diplomą turintis žemaitis sako, jog ir seniūnas turėtų būti žmonių renkamas. „Išrinks - gerai, neišrinks - vadinasi, nesi to vertas“, - kalbėjo Raguvos seniūnas.
Jis puikiai žino, ko reikia žmonėms, kokios bėdos juos kamuoja. A.Mitkui anksčiau yra tekę dirbti Raguvos kolūkio pirmininku. Jo tėvas Jonas Mitkus apie Sedą turėjo 29 ha žemės, du garo katilus ir dvi kuliamąsias. Baigęs darbus savo ūkyje, žmogus skubėdavo į pagalbą kaimynams, kad padėtų sudoroti derlių. Žemaitis priešų neturėjo, jį pažįstami vadino Joneliu. 1937 metais pastačius Renavo bažnyčią, J.Mitkus Švedijoje užsakė puošnų metalinį kryžių. Tas pats kryžius per didžiąsias šventes dabar nešamas apie šią bažnyčią.
Pakrityžės kaime yra veikiančios rusų sentikių kapinaitės. Jose apsilankiusiems žmonėms tekdavo vandenį semti iš cisternos. Atkrito šis rūpestis kapinaitėse iškasus šachtinį šulinį ir žemėn suleidus aštuonis rentinius. Jį iškasė į viešuosius darbus įdarbinti žmonės perpus pigiau, nei būtų atsiėję samdant kasėjus. Seniūno A.Mitkaus dėka ir Raguvos kapinėse yra tiekiamas vanduo.
Šilų gyvenvietės gale, kur pastatyti vadinamieji alytnamiai, gatvė nebuvo apšviesta. Tereikėjo pastatyti penkis elektros stulpus, kad čia naktimis nebūtų baisu vaikščioti. „Kuriasi Šilų ir Užunevėžio gyvenviečių bei Raguvos miestelio bendruomenės. Jų vadovais turi tapti žmonės, kurie gauna neblogą pensiją ar gerą atlyginimą. Kitaip kas padės jiems nuvykti pas tolimiausius savo kaimynus, jeigu ne sava mašinėlė“, - sakė A.Mitkus.
Nemėgstantis sėdėti darbo kabinete ir problemas sprendžiantis lankydamas žmones, seniūnas A.Mitkus dvasinę atgaivą įgyja savaitgaliais braidydamas po miškus. Jis - aistringas medžiotojas. Namuose seniūnas skyrė kambarį, į kurį sunešti jo medžioklės trofėjai.

Seniūno sūnus

Anuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą baigusio Virginijaus Urbono neviliojo gyvenimas sostinėje. Butą daugiaaukštyje jis dabar vadina aviliu. Gyventi iš Vilniaus į Kernavę persikėlė todėl, kad norėjo padėti įgyvendinti tėvo idėją - pastatyti namą, kuriame būtų miela gyventi, o netoli jo gaustų miškas, būtų gėlių darželis.
Prabėgo vienuolika metų, tačiau namo statybai galo nematyti. Jo tėvas Jonas Algimantas Urbonas buvo Kernavės seniūnu. Puikus dailininkas ir istorikas gražiai sutarė su žmonėmis. Nespėjo atšvęsti savo 65-ojo gimtadienio - parklupdė širdies infarktas.
Virginijus neslepia, jog šviesus tėvo atminimas padėjo jam tapti Kernavės (Širvintų r.) seniūnu. Konkurse į seniūno kėdę pretendavo devyni žmonės, tačiau vienas jų paskutiniame rinkimų ture dalyvauti atsisakė. Buvo išdalyti biuleteniai su pretendentų pavardėmis. Vyko pusiau slaptas balsavimas. 81 proc. rinkėjų pasisakė už tai, kad V.Urbonas būtų Kernavės seniūnas.
Lietuvoje yra žinoma Urbonų giminė. Du Kernavės seniūno dėdės tapo kunigais. Giminaitis Stasys Markauskas buvo prezidento A.Smetonos apsaugos kuopos kapitonas. Jis gyvena Kanadoje. Virginijaus senelis Dominykas Urbonas pastatė Ramygalos progimnaziją. Jo žmona buvo vengrė.
Kernavės seniūnijoje gyvena tiktai apie 500 žmonių, tačiau ir čia problemų nestokojama. Kraštą, kuris vadinamas Lietuvos perlu, lanko užsieniečių delegacijos. Tačiau miestelyje netgi nėra tinkamo viešojo tualeto. Yra parengtas jo projektas, tačiau jis dulka valdininkų stalčiuose. Skirti viešojo tualeto statybai 300 tūkstančių litų kai kam atrodo per daug. O kad svečiai atlikti gamtinių reikalų bėgioja į pušynėlį - jiems nė motais. Kernavė - tai šalies prestižinė vieta, ir joje dera turėti ne į būdelę panašų tualetą.
XIII amžiuje Kernavėje, kurioje gyveno apie penkis tūkstančius žmonių, klestėjo amatai ir prekyba. Tai buvo lyg Europos centras. Keista, kad, turint tokią praeitį ir dabartį, į miestelį menkai investuojama privataus kapitalo. Kernavėje yra tuščių pastatų, kur rimti verslininkai galėtų įkurti viešbutį ar restoranėlį. Šiokia tokia pradžia padaryta. Pajautos slėnyje numatyta statyti motelį, ugdomas žirgų sportas. Tačiau tai maža.
Bene visi keliai veda į Kernavę. Patekti į ją galima važiuojant pro Vievį, Maišiagalą ar Čiobiškį. Tai itin patogi vieta, truputį nuklydus nuo didesniųjų magistralių. Tačiau vieni kernaviečiai dirba Vilniuje, kiti vargsta užsiimdami sezoniniais darbais. Pati seniūnija mažai kuo gali padėti žmogui. Jos biudžetas - tuščias. Prikelti Kernavę, anot seniūno V.Urbono, reikalingas kapitalas. Bet tektų palaukti, kol jis atsipirks.
Seniūnas Kernavėje gyvena šešeri metai. Rytais, eidamas į darbą, jis nežino, į kokius klausimus jam teks atsakyti. Kartais tenka pabūti ir psichologu. Padėti jis mažai kuo gali, bet išklausyti privalo.
Kernavė turi folklorinį ansamblį ir jo puikų vadovą Rolandą Savicką. Prieš trejus metus atvykęs čia dirbti, jis daug ką sugebėjo nuveikti. Į šio ansamblio veiklą įsitraukė ir seniūnas. V.Urbonas kartu su Čiobiškio kultūros namų direktore Vida Blažiene, kurią vietiniai daugiau pažįsta kaip Čiobiškio Ancę, galvoja sukurti bendrą humoro grupę. Seniūnas turi ir neblogų artisto gabumų. Jis žada suvaidinti žydelio Joškės, karčemos savininko, vaidmenį.

Bronius VERTELKA
Gruzdžiai - Taujėnai - Raguva - Kernavė,
Šiaulių, Ukmergės, Panevėžio, Širvintų rajonai

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija