„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2014 m. birželio 20 d., Nr. 2 (53)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Pažintis

Gėlės – atlygis už nesavanaudiškumą

Bronius VERTELKA

Alančių seniūnaitė ir Vadoklių
miestelio-Mikėnų kaimo bendruomenės
tarybos narė Rasa Zupkienė

Neseniai Rasa Zupkienė minėjo savo 45 metų sukaktį. Tai – pakankamai subrendusio žmogaus amžius. Netrūko ją sveikinusiųjų: apie tai bylojo didžiulis kiekis rožių. Pamerktos vos tilpo į kibirą. Gėlės – už Rasos neįtikėtiną nuoširdumą, pasišventimą kitų labui.

Neapsiriko tėvai, rinkdami dukrai vardą. Rasa – bundantis, šviesos ir šilumos kupinas rytas. Tokia R. Zupkienė yra ir gyvenime. Nepraeis neprakalbinusi ar nepalabinusi kaimyno. Būtinai sustabdys automobilį, jei pamatys einantį, pavėžės jį iki seniūnijos ar bažnyčios. „Tai – reto gerumo, kitiems nešanti gėrį moteris“, – taip apie Rasą yra sakiusi ilgametė Vadoklių seniūnijos vyr. socialinė darbuotoja Ramutė Svikienė.

Alančių kaimas – asfaltuota gatvė su prie jos iš abiejų pusių prigludusiais kiemais. Rasa kiekvieną jų apibūdintų užsimerkusi. Kaime nesuskaičiuotum 20 sodybų, kurios dar gyvos. Vos ne vien pensininkai. Baigia ištuštėti kaimas. Čia nerasi medicinos punkto, bibliotekos ar mokyklos. Dėl kepalėlio duonos priversti pasiekti Mikėnus ar Vadoklius. Tikra kančia tam, kuriam kojas skauda ar sąnariai sudilę. Vargstančiųjų dalią stengiasi palengvinti Rasa, todėl pas ją pramintas takas. Užlekia pritrūkę druskos ar tikėdamiesi patarimą gauti. Kaimas neturi nors ir menkiausios salytės, todėl čia ir bendrus reikalus aptaria. Žino žmonės, kad bus nuoširdžiai sutikti, paguosti ar net kokiu gardžiu kepiniu pavaišinti. Rasa moka valgius gaminti. Turima patirtimi su kitais dosniai dalijasi. Parvežtus iš bažnyčios pakviečia prie stalo ir vaišina kava ar arbata. Apie tokius žmones sakoma: turi plačią širdį.

Moteris nesureikšmina savo seniūnaitės pareigų. Mielu noru jas perleistų kitam. Netgi nėra išsamiai perskaičiusi instrukcijas, kokios yra seniūnaitės pareigos ir kokios jos galios. Tą darbą ji atlieka seniai, kai apie seniūnaičius netgi nebuvo užsimenama.

Ryškus Rasos nuopelnas – Šeštinių, tapusių ir Alančių kaimo švente, rengimas. Ne dešimtys, bet šimtai į ją susirenka. Suvažiuoja kuo nors susiję su Alančių žeme, ją mylėję ir nenorintys to pamiršti. Alančiuose tradicine tapusi Šeštinių šventė tikriausiai tokia vienintelė Lietuvoje.

Rasa savo atmintyje išsaugojo vaizdus, kaip Alančiuose dar sovietmečiu švęsdavo Šeštines. Grįžusieji iš bažnyčios ilgai nesiskirstydavo, pastovėdavo prie kaimo kryžiaus. Paskui buvo nemaža pertrauka. Rasa subrandino mintį, kad tą tradiciją reikia atkurti. Ieškojo paramos pas verslo žmones. Šeštinių šventimo vieta tapo Alančių dvaras, per kurį teka Alantos upelis. Dvarvietė čia susiformavo XIX amžiaus antroje pusėje. Išliko dvaro ansamblis iš šešių pastatų, o rūmai ir oficina – griuvėsiai. Yra 14,7 ha parkas. Jame auga 13 vietinių ir 7 introdukuotų rūšių medžiai (labiausiai paplitę paprastieji ąžuolai, juodosios pušys, europiniai maumedžiai, didžialiepės liepos). Šventės dalyviai pradžioje aplanko savo artimųjų kapus gražiai tvarkomose kaimo kapinėse. Paskui renkasi į šventei paruoštą dvaro parką. Čia jau koncertavo žinomi meno kolektyvai, net Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas prof. Donato Katkaus.

Dabar, pasak R. Zupkienės, nebėra didelio vargo rengiant Šeštinių paminėjimą. Organizuoti padeda Vadoklių seniūnija. Šventės metu koncertuoja Vadoklių kultūros centro saviveikliniai meno kolektyvai. Nebereikia Rasai rūpintis, iš kur gauti stalų, kas nušienaus parką. Užtat čia vyrauja tikra šventinė nuotaika. Nepamatysi išgėrusiųjų. Bendrauja susitikę ar seniai nesimatę. Šventėje dalyvauja ir Vadoklių klebonas. Ypač miela stebėti, kai žmonės susėda po medžiais ir pradeda tarpusavyje, niekieno nevaržomi, šnekučiuotis. Šventėje būtinai dalyvauja seniūnas ir kas nors iš rajono vadovų. Vienais metais Šeštinių išvakarėse prie Juodžio ežero buvo rajoninė šventė. Rasa netikėjo, kad į Alančius atvyks rajono vicemeras Antanas Pocius (buvęs Vadoklių seniūnas), todėl jo atskirai nekvietė. Jis ir neprašytas pasirodė, šventės organizatorei R. Zupkienei įteikė didžiulį šakotį. Taip vicemeras pateikė malonią staigmeną. O žmonėms Šeštinių šventės jau reikia. Tai tapo vos ne būtinybe. Už tai, kad neužgestų šis gražus sumanymas, yra ir Vadoklių seniūnas Vytautas Kaupas.

Šiuo metu tvarkoma dvaro aplinka. Tikimasi, kad ateityje pats dvaras bus prikeltas naujam gyvenimui. Tai būtų puiki vieta užsukti važiuojantiems Panevėžio–Vilniaus automagistrale.

Rasa su pavydu balse kalba apie Šilų ar Jotainių veiklias bendruomenes, stiprias jų vadoves. „Mano manymu, bendruomenės vadovas turi būti šiek tiek atitrūkęs nuo savo kasdieninių darbo ir šeimos rūpesčių, užauginęs vaikus, netgi gaunantis pensiją, turintis darbo su žmonėmis patirtį, ir šiaip atsidavęs bendruomenei“, – tikino Vadoklių miestelio-Mikėnų kaimo bendruomenės tarybos narė R. Zupkienė. Pasak jos, jis pirmiausia privalo būti autoritetas žmonėms, o ne galvoti, kad užimti bendruomenės pirmininko pareigas – garbinga.

Rasa dažnai būna Vadokliuose, todėl žino, kas dedasi tame miestelyje. Mato priešais seniūniją išraustą aikštę, renovuojamą buvusį vaikų darželio pastatą. Čia investuojamos didelės lėšos. Kokią naudą iš to pajus vadokliečiai? Maža dalis miestelio turi vandentiekį ir kanalizaciją. Pastate, kurį dabar renovuoja, buvo šarvojimo salė. Ją nuomojant reikėjo susimokėti tik už elektrą. Seniūnijos gyventojai tuo buvo patenkinti. Šarvoti mirusius dabar liko viena vieta – kultūros centras. Bet ar tai tinka, kai tose pačiose patalpose repetuoja saviveiklininkai? Nekoks pats kultūros centro medinis pastatas. „Ne vasaros estradą statyti, kažkokį moterų krizių centrą steigti, o naują kultūros centrą su atskirais bendruomenės namais ir šarvojimo sale verčiau miesteliui turėti. Už tuos pinigus būtų geriau įsteigę konservų fabrikėlį, bent 10 žmonių jame būtų įsidarbinę“, – savo mintis išsakė R. Zupkienė.

Moteris neįpratusi be darbo. Turėdama agronominį išsilavinimą, priimdavo pieną Maženiuose ir Vadokliuose. Maženiuose sumažėjus pieno statytojų, liko tik Vadokliai. Ir savo ūkelyje rūpesčių Rasa turi iki kaklo. Užsiaugina daržovių ir bulvių, lauko gėrybėmis paremia sunkiau besiverčiančius kaimynus. Moteris laiko arklį ir karvę. Jos paramos laukia pasiligoję tėvai. Rasa dėkoja Dievui, kad jie gyvi, nors tėvas iš lovos nesikelia, mama po insulto. Pati Rasa nebuvo lepinama likimo. Neilgai pažinojo laimę, sukūrusi šeimą. Bet sugebėjo išauginti dukrą, jau turi nemažą džiaugsmą – trimetę anūkėlę. Rasa priglaudė vyrą, kuris padėjo tvarkytis šeimos ūkyje. Negailestinga liga šį pasiglemžė. Ji sunkiai sergantį globojo, mirusįjį deramai palaidojo, ant jo kapo pastatė paminklą.

Didžiulė laimė R. Zupkienei, kai išeina į mišką. Jo trauką pajuto, kai dar gyveno vienkiemyje, o ten šalia ošė medžiai. Rasa save laiko gamtos vaiku. Ji labai nepatenkinta, kad apie kaimo kapines augantį mišką negailestingai kerta. Žalia siena jis saugojo mirusiųjų ramybę. Dabar čia atrodo nyku.

Kai Rasa pakviečia pabuvoti miške, dažnokai kitas sutrinka ar negražią mintį sumezga. Bet kai pamato pro medžius krintančius saulės spindulius, didingą gamtos grožį, ima suprasti, kas tai yra iš tikrųjų. Taip Rasa ne vieną padarė gamtos bičiuliu.

Sodybos, kur gyvena Rasa su tėvais, nepravažiuosi nepastebėjęs. Iš toli pamatysi gyvenamąjį namą su raudonai dažytu skardiniu stogu. O jeigu svarbesnė šventė, prie jo būna iškelta gryno šilko Lietuvos vėliava.

Alančių kaimas, Vadoklių seniūnija, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija