„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2014 m. spalio 10 d., Nr. 6 (57)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Pažintis

Vydas Kasperavičius ir Onuškio vidurinė mokykla

Daiva Červokienė

Dailininkas mokytojas-metodininkas
Vydas Kasperavičius 2010 metais

Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Onuškio vidurinės mokyklos languose  pamatęs meniškus medžio dirbinius, viduje ant sienų – subtilias verpstes ir saulutes, neklysdamas gali pasakyti, kad čia dirba talentingas dailės mokytojas. Ne mažiau pasako ir faktas, kad bent keli šios mokyklos abiturientai kasmet laiko mokyklinį dailės egzaminą. Ir viso to „kaltininkas“ – dailininkas,  mokytojas-metodininkas Vydas Kasperavičius, kurio šaknys tvirtai įaugusios Trakų rajono žemėje.

 Tėvų namuose

 Vydas gimė Čižiūnuose, kur gimė ir užaugo ir jo tėvas Jonas. Tačiau mokėsi Vladislovoje, kur tėvai mokytojavo 15 metų. Pasak Vydo, šiandienos jaunimui jo vaikystės metų kaimo mokykla sunkiai įsivaizduojama: viename apleisto dvaro gale veikė pradinė mokykla, kitame gyveno mokytojų šeima. Mokykloje – dvi klasės, viena – pirmokų ir trečiokų, kita – antrokų ir ketvirtokų. Kiekvienoje klasėje – po dvi eiles suolų: vienoje sėdi vienos, kitoje – kitos klasės mokiniai. Jonas Kasperavičius dirbo vienoje klasėje, Stanislava Kasperavičienė – kitoje. Taigi jį (ir brolius Ramūną, ir Kęstutį) vienais metais mokė mama, kitais – tėtis. Beje, pirmokus visada mokė Jonas Kasperavičius, turėjęs pedagoginį ir skulptoriaus talentą, kuriam atsidėjo atsisveikinęs su mokykla.

Tėvas Jonas Kasperavičius buvo baigęs Aukštadvario progimnaziją, Vilniuje – mokytojų kursus.

Mama Stanislava gimė Žikaronių kaime, Kaišiadorių r. Kaip vyriausia savanorio šeimos dukra galėjo nemokamai mokytis ir tuo labai džiaugėsi ir didžiavosi. Baigė Kaišiadorių gimnaziją, dainavo jos chore. Buitį šeimoje tvarkė mama. Kad ji viena akimi nematė (kūdikystėje rugių lauke besiraičiodama ražiena išsidūrė akį, vietinis daktaras buvo bejėgis padėti), sūnūs sužinojo tik suaugę.

Vydas puikiai atsimena visus senelius, išskyrus mamos tėvą Juozapą Strašunską, kurio gyvo nematė. Jis, Lietuvos savanoris, 1946 metais buvo ištremtas 25 metams į Sibirą, ten ir mirė. Abi senelės turėjo stakles ir audė. Tėvuko mama Marijona buvo žolininkė, gydė kaimo žmones.

Vydui labai reikšminga vaikystė Vladislovoje. Jis puikiai prisimena, kaip su broliais visai dienai išeidavo prie ežero, braidžiodavo po parką ar karstydavosi po medžius, klausydavosi paukščių čiulbėjimo, maudydavosi, irstydavosi. Dideliu tėvų pedagoginiu nuopelnu jis vadina mokėjimą taktiškai aptarti su jais galimus pavojus ir mokyti atsargumo, atsakomybės už savo sprendimus, laisvalaikio pomėgius. Tėvai anksti išmokė sūnus plaukti ir atsakingo požiūrio į vandenį. Šeima turėjo savo valtį: tėvai ją leisdavo imti bet kada, bet tik pasakius, prašė nesimaudyti nežinomoje vietoje, geriau ten, kur dugnas žinomas, į bet kokį luotą nesėsti.

Pasirinkimų metas

Žymių to meto žmonių viešnagė Vladislovoje buvo lemtinga visai šeimai. V. Kasperavičius prisimena, kaip tėvukas parodė J. Mikėnui savo paukščio skulptūrą, padarytą iš įdomių šakų. Skulptorius patarė ją dar padrožinėti. Vėliau parodė undinę. Mikėnas patarė dirbti kiek kitaip, arčiau liaudies meno. Vyriausias brolis Ramūnas, anksti pradėjęs rašyti „Moksleivyje“, spausdinęsis „Nemune“, studijavo matematiką. Tai lėmė Vladislovoje viešėjusio matematiko Mindaugo Stakvilevičius patarimai – visiems broliams matematika sekėsi, vyriausiajam – itin gerai, tik meniškai sielai jos nepakako.

Mama labai svajojo iš sūnų padaryti muzikantus. Vydas, baigęs keturias klases, 1962 metais stojo į Vilniaus vidurinės meno mokyklos-internato (dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) muzikos skyrių, neįstojo, o 1963 metais tapo šios mokyklos-internato dailės skyriaus mokiniu. Nuo 8 klasės mokėsi skulptūros, vadovaujamas skulptoriaus Alfonso Ambraziūno, su kitais mokiniais atliko praktiką Vladislovoje ir iškaltą ąžuolinę skulptūrą paliko mokyklai.

Besimokydamas Vilniaus vidurinės meno mokykloje-internate, Vydas neabejojo, kad toliau nori studijuoti Valstybiniame dailės institute (dabar Lietuvos dailės akademija). Tačiau jam vos nepakišo kojos neįvykęs šimtadienis. Šventei klasės draugai statė spektaklį, tačiau dėl nepriimtinų idėjų jis buvo uždraustas. Šimtadienis neįvyko, mokiniams buvo pagrasinta, kad Lietuvos TSR valstybinį dailės institutą jie matys kaip savo ausis. Vydas, tarsi mėtydamas pėdas, nunešė pareiškimą studijuoti tekstilę, o ne skulptūrą. 1970 metais V. Kasperavičius įstojo studijuoti į Lietuvos TSR valstybinį dailės institutą. Studijų metais jį labiausiai domino batika. Nuo trečio kurso dalyvavo Lietuvos TSR valstybinio dailės instituto studentų darbų parodose, ketvirtame kurse surengė ir savo personalinę parodą.

V. Kasperavičiaus diplominis darbas – batikinė aplikacija „Trys mūzos“ – papuošė vieną instituto kabinetų. Beje, kai jaunesnis brolis, žymus dailininkas Kęstutis, baigdamas Vilniaus vidurinės meno mokyklos-internato muzikos skyriuje choro dirigavimą, sumanė toliau studijuoti Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute dizaino specialybę, Vydas padėjo jam pasiruošti stojamiesiems egzaminams.

Baigdamas studijas V. Kasperavičius neabejojo, kad nenori gyventi dideliuose miestuose. 13 metų, praleistų sostinėje, jam parodė, kad nedidelio miestelio gyvenimas, čia išlikęs gilesnis žmonių ryšys su gamta jam yra priimtinesni už miesto šurmulį ir skubėjimą.

Kūrybos štrichai

Apie 10 metų V. Kasperavičius pagal užsakymus dirbo kūrybinius darbus. Laikai tam buvo palankūs. Pavasariais Dailininkų sąjungos komisijai pristatydavo sumanytų darbų eskizus su aprašais, kokio dydžio bus darbai, o ši atrinkdavo, tiks jie parodoms ar ne, numatydavo terminą, iki kada jie turi būti padaryti. Dailininkas gaudavo avansą ir įgyvendindavo idėjas. Jeigu nepavykdavo gerai atlikti darbo, komisija nepriimdavo kūrinio parodai, nepirkdavo jo muziejui, tačiau avanso grąžinti nereikalaudavo. Pasak Vydo, ši tvarka buvo paranki jauniems kūrėjams: su užsakymu gaudavo ir pinigų medžiagoms, žinojo, kad darbui pasisekus, jis pateks į parodas ar į muziejų. Devintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis dailininkams buvo geras ir tuo, kad atkutę kolūkiai ir įmonės steigė kavinukes, pirteles, kurioms papuošti užsakydavo meno kūrinių.

Didesni V. Kasperavičiaus batikos darbai paplito viešoje erdvėje: „Žolynas“ nupirktas dailės muziejaus fondo 1983 metais, „Du paukščiai“ 1985 metais nupirktas Lietuvos Finansų ministerijos (valgyklai), „Paukštis“, 1984 metais sukurtas kartu su kurso draugu Kęstučiu Balčikoniu, puošia Butrimonių paukštyną. Daug dailininko darbų yra įsigiję privatūs asmenys. V. Kasperavičiaus „Žolynas“ Tarybų Lietuvos enciklopedijoje iliustruoja pasakojimą apie lietuvių tekstilės – batikos – raidą.

Vydas labai mėgo augalijos ir gyvūnijos motyvus, jo darbuose susipina realūs vaizdai ir netikėtos fantazijos detalės. V. Kasperavičius neslėpė, kad jaunystėje jį žavėjo aborigenų menas, archajiškas tautiškas minimalizmas bei šiaurės šalių gotika ir renesansas. Tai turėjo įtakos ir jo batikos darbams.

Ir dešimtys kryžių

Taip jau likimas lėmė, kad tapęs laisvu menininku V. Kasperavičius sukiojosi prie namų ir su tėvu, kuris, baigęs pedagogo karjerą, daugiau laiko skyrė drožybai, kūrė įvairius meno dirbinius.

Netrukus ir V. Kasperavičius pajuto, kad medis jam labiau patinka negu tekstilė. „Tada buvo nesunku gauti medžio. Su miškininkais pašnekėjai, kolūkiui padarei stendų, ir gavai kokio nori medžio“, – prisiminė.

Jis sukūrė nemažai medžio pano: „Moteris ir paukštis“ Vilniaus silikatinių plytų gamyklos kavinei, „Vytis gėlėse“ 1991 metais Lentvario savivaldybės aktų salei, „Riteris“ 1998 metais Respublikinės karo ligoninės aktų salei ir kt. Jo medžio pano ir skulptūroms būdingi tie patys augalijos ir gyvūnijos motyvai, gerai įsižiūrėję, pamatytume ir vieną kitą nerealaus pasaulio detalę.

Talentingas skulptorius ir pedagogas suskaičiavo, kad kartu su tėvu pagamino 25 medinius kryžius, kurie pasklido po įvairias Trakų rajono vietoves ir toliau. Vienas išdrožė 15 kryžių. Po širdies šuntavimo operacijos 2010 metų vasarį padarė sudedamą kryžių iš trijų dalių ir pavasarį pastatė Kryžių kalne. Tai – talentingo pedagogo padėka Dievui po patirtos sudėtingos operacijos.

Kelias į Onuškį

Nuo 1990 metų V. Kasperavičius dirba Onuškio vidurinėje mokykloje. Dėsto dailę ir etiką. Nuo 2003 metų yra dailės mokytojas metodininkas, 2010 metais apdovanotas Trakų r. Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominacija ir II laipsnio diplomu už švietimo naujovių diegimą ugdymo procese ir aktyvią, kūrybingą pedagoginę veiklą.

V. Kasperavičiaus mokiniai sėkmingai dalyvauja įvairiose tarptautinėse, respublikinėse ir rajoninėse moksleivių kūrybinių darbų parodose ir moksleivių dailės olimpiadose: 2010 metais Justė Žilionytė tapo rajoninės moksleivių dailės olimpiados nugalėtoja, o Urtė Motuzaitė – konkurso ,,Senų daiktų kalbėjimas“ laureate, 2011 metais Saulė Kavaliauskaitė tapo rajoninės dailės olimpiados nugalėtoja ir respublikinės dailės olimpiados II vietos laimėtoja, 2014 metais Ieva Bagdanavičiūtė – rajoninės dailės olimpiados nugalėtoja.

Tapęs pedagogu V. Kasperavičius tapo ir drožinėja (dažniausiai spalvotus angelus) tik laisvalaikiu. Kūrybingiausiais jam metas yra ruduo ir žiema, vasarą labiau traukia gamta. Talentingas pedagogas prisipažino jau laukiąs pensinio amžiaus, kad galėtų daugiau atsidėti kūrybai. Sako, geriausiai pailsi drožinėdamas: ramu, niekas kitas nerūpi, jokie klausimai nekvaršina galvos, lieka tik jo pokalbis su medžiu apie gyvenimo ir kasdienybės prasmę ir tikslus, likimo išbandymus.

„Sunkus pedagogo darbas. Dažnai ir nedėkingas, bet turįs ir savo gerųjų pusių – visada būni tarp jaunų žmonių, o tai verčia stengtis nesenti, būti sieloje jaunu ir žingeidžiu, nesurambėti, nes prarasi ryšį su jaunąja karta. Mokymo procesas turi žavesio – mokai kitus ir mokaisi pats. Man labai svarbu, kad po manęs liktų žmonės, kurie myli savo kraštą, žino jo istoriją, gerai pažįsta liaudies meną, saugo ir puoselėja tautines tradicijas ir gyvena plačiai atmerktomis akimis viskam, kas gražaus ir gero vyksta pasaulyje“, – apibūdino V. Kasperavičius.

Ir herbo idėjos autorius

Tačiau vien mokykla pedagogo interesai neapsiriboja. Sumanius sukurti Onuškio seniūnijos herbą, kelias idėjas jam pasiūlė V. Kasperavičius. Į Lietuvos heraldikos komisijos posėdžius bendruomenės atstovai nuvežė ir jo nupieštų herbo eskizų, tarp kurių buvo sidabražolė (lot. potentilla). Komisijos ir bendruomenės atstovų nuomone, sidabražolė buvo tinkamiausias simbolis miestelio heraldikai, nes yra gana retas ir saugomas augalas. Mintis įamžinti jį herbe palaikyta ir dėl to, kad sidabražolė garsėja gydomosiomis savybėmis, jos lotyniškas pavadinimas kilo nuo žodžio potentia, kuris reiškia galybę. Šis augalas – vienas svarbesnių kupoliavimo žolynų, kuriems būdavo teikiama ypatinga reikšmė, priskiriamos net ir magiškos savybės...

Trakų rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija