„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2014 m. spalio 10 d., Nr. 6 (57)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Tėviškės lobiai

Dešimt pastatų ir viena... „gaspadinė“

Vytautas BAGDONAS

Sodybos šeimininkė svėdasiškė
pedagogė Kristina Rimkuvienė

Vežimas dabar tik puošią kiemą

Kai neseniai Anykščių rajono savivaldybės gražiausiai tvarkomų sodybų konkurso apžiūros komisija lankėsi Debeikių seniūnijoje, seniūnas Alvydas Simonavičius pasiūlė būtinai aplankyti Antupių kaime esančią Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos matematikos mokytojos Kristinos Rimkuvienės sodybą.

Ir tikrai – čia buvo ką apžiūrėti, kur akis paganyti. Neatsitiktinai K. Rimkuvienės sodyba pateko tarp gražiausiai tvarkomų Debeikių krašto sodybų, už sėkmingą dalyvavimą rajono sodybų apžiūroje pedagogei buvo įteikta savivaldybės administracijos direktoriaus Viliaus Juodelio padėka.

Pedagogė juokauja, kad josios sodyboje yra net dešimt pastatų, kuriuos tenka prižiūrėti tiktai vienai „gaspadinei“ – jai pačiai. Į Debeikių kraštą K. Rimkuvienė atkeliavo beveik prieš keturias dešimtis metų iš Molėtų rajono, Dubingių. Augo gausioje pedagogų šeimoje (vaikų buvo net devyni). Jų šeima gyveno mokykloje, ten mergaitė žaisdavo, ten ir pradžios mokslus išėjo. Baigusi mokyklą, nusprendė pasekti tėvų pėdomis ir tapti pedagoge. Baigus institutą, Dubingiuose prasidėjo ir savarankiškas jos kelias. Paskui atvažiavo į Anykščių rajoną, Debeikių seniūniją, ir pradėjo mokytojauti Mickūnų pradinėje mokykloje. Kurį laiką teko būti ir šios mokyklos vedėja. Mickūnuose jauna mokytoja gyveno mokyklos antrajame aukšte buvusiame bute. Čia, Mickūnuose, susipažino su būsimu savo vyru Stasiu Antanu. Kai ištekėjo, apsigyveno vyro tėviškėje Antupiuose. Čia augo daug senų medžių, kurių kirsti neleido ir vyras, ir kartu gyvenę jo tėvai. Ne tik medžių, supančių sodybą, nekirto, bet dar ir sodino jaunus medelius. Todėl dabar, kur tiktai bepažvelgsi, aplink daugybė įvairių rūšių medžių. Atrodo, kad pastatai stovi tiesiog parke tarp medžių.

Jau keleri metai, kaip vyro nebėra. Nuo to laiko Kristina nebelaiko gyvulių, tiktai bičių neatsisakė – sodyboje jų yra šešios šeimos. Vyro atminimui vis dar kieme stovi arklinis vežimas, skirtas šienui vežti. Pasak Kristinos, juo jau niekas nebevažiuoja, niekas nieko nebeveža. Mokytoja neišmetė ir senų rakandų – jie puošia pastatų sienas, įkomponuoti į gėlynus. Šalia senųjų medžių sparčiai kyla aukštyn liauni beržai, ąžuoliukai, stiebiasi pušelės. Su pasididžiavimu sodybos šeimininkė svečiams rodo ąžuoliuką Poviliuką ir eglutę Ievutę – du medelius, pasodintus jos vaikaičių garbei. Čia pat tvenkinys. Visur švara, tvarka, kiekvienas  daiktas turi savo vietą. Netgi skalbinių kieme nepamatysi – jie džiūsta tolėliau, tarp eglių specialiai tam įrengtoje vietoje. O nuo gėlių net akys raibsta. Vien tulpių žydi koks šimtas rūšių. Tarp gėlių prisodinta įvairių prieskoninių augalų – gali ir  gėlėmis pasigėrėti, ir prieskonių prisiskinti... Rimkų sodyboje neįprasta nukirsti net ir vėtrų nulaužtą medį. Kai vėjas nulaužė pusę liepos, ji buvo taip apipjauta, kad liktų toliau žaliuoti. Ir dabar liepa gyva, žaliuoja, vaikaičiai supasi joje pakabintose sūpuoklėse.

Ne visuomet šioje sodyboje buvo taip gražu ir tvarkinga. Mat, visai netoli jų sodybos stūksojo kolūkio fermos, o kone kiemo viduryje būta šakniavaisių sandėlio. Rimkai nuo tokios kaimynystės atsitvėrė medžiais, įveisė beržynėlį. Bet ir medžiai neapsaugojo nuo šiukšlių. Tiktai kai kolūkio nebeliko, fermos ir sandėlis buvo nugriauti. Tačiau dalis to pastato tebeliko iki šiolei – ant žemės tebėra betono plokštės, po jomis – erdvus rūsys. Namiškiai planuoja ant tų blokų įsirengti sporto aikštyną.

Po darbo Svėdasų gimnazijoje visą savo laisvalaikį Kristina Rimkienė skiria sodybos priežiūrai. O tų kasdienių darbų – nors vežimu vežk. Daug triūso reikalauja gėlynai, parko priežiūra. O rudenį gerai pavargti tenka, kol lapus išgrėbi. Žinoma, padeda ir dukros: Auksė, Lina, Laura, Laima. Nors jos gyvena toli nuo Antupių, tačiau vis parskuba Tėviškėn. Džiaugiasi mokytoja ir geromis savo dukromis, ir puikiais žentais, ir mielais vaikaičiais – visus juos vadina savo vaikais. Didžiuojasi ir tuo, kad vaikai nesibijo darbo, kaimo gyvenimo, o sulaukę pensijos net žada sugrįžti iš miestų ir čia apsigyventi...

Anykščių rajonas
 Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija