„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2015 m. balandžio 3 d., Nr. 1 (60)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kalėdinės eglutės žaislų muziejus

Bronius VERTELKA

Bibliotekininkė Violeta Karklytė
rankoje laiko žaislą, kurio
viduje – susmulkinti 20 litų
vertės banknotai. Tai – miežiškietės
Reginos Svaldenienės dovana

Ties medžio drožėjo Eduardo
Tito kūriniu dažnas stabteli

Kalėdinės eglutės puošimo reikmenų
muziejaus pastatas Miežiškiuose

Štai ką galima pačiam pasigaminti
dalyvaujant edukacinėse programose

V. Karklytės atsitiktinai
rastas Kalėdų Senis
Autoriaus nuotraukos

Prieškario laikų kalėdinė eglutė.
Prie jos – vienos baldų
firmos dovanotas Kalėdų Senis

Prieš 2014 metų Šv. Kalėdas prie senojo kelio Vilnius–Panevėžys įsikūrę Miežiškiai šventė Kalėdinės eglutės žaislų muziejaus – pirmojo ir vienintelio tokio kultūros židinio Baltijos šalyse – atidarymą. Jo sumanytoja ir įkūrėja – 30 metų bibliotekinio darbo stažą turinti miestelio bibliotekininkė Violeta Karklytė.

Ji pasakojo, kad mintis įkurti muziejų jai kilo baigiantis 2010-iesiems. Norėjosi kažkuo sujudinti savo bendruomenę. Pasitarė su bendraminčiais, iš jų sulaukė tvirto palaikymo. Dar tais pačiais metais miežiškėnai sunešė 200 žaisliukų.

Juos sudėlioti reikėjo atskiros patalpos. Bendruomenei priklausė senas ūkinis pastatas, stovintis ant gražaus Nevėžio upės kranto. Jo restauravimo, finansavimo reikalų ėmėsi rajono Vietinės veiklos grupė. Taip pamažu priešais bažnyčią buvęs, vaizdą gadinęs statinys atgimė ir papuošė miestelio centrą. Užsukti į muziejų kviečia žinomo medžio drožėjo Eduardo Tito kūrinys. Jo kieme – tautodailininką išduodantis suolas, Kalėdų Senelio sostas, vaizduojantis eglę su jos viršūnėje nutūpusiomis sniegenomis. Grožiesi čia ir velžiečio Sauliaus Kronio, žinomo kalvio, puikiais darbais (jis – ir Tautodailininkų sąjungos Panevėžio krašto pirmininkas). Čia pat – malkinė, lauko tualetai. Muziejų šildo krosnelė. Šilumą saugo medžio dailylentėmis iškaltos sienos. Muziejų apipavidalinant naudingų nemokamų patarimų suteikė panevėžietė dizainerė ir fotomenininkė Milena Marcinkevičiūtė.

Ekspoziciją rengė Violeta, pasitardama su bendruomenės nariais, profesionalių pasiūlymų išgirdo iš Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko. Apie eksponatus ir jų vertę sužinojo naršydama internetą. Violeta dirbo vakarais, užrakinusi biblioteką ir tikėdama, kad tai pirmiausia bus naudinga bendruomenei, augančiai kartai, kad sužinotų, kokios būdavusios kalėdinės eglutes, kokiais žaislais jas puošdavo, kad jaunieji tai pamatytų, bent kažką sužinotų. Nemažai čia prisidėjo bendruomenė, ypač jos valdyba. Mokytoja Zita Gasaitienė pasiuvo užuolaidas, padėjo ir patarimais. Liudas Šukys iš nuosavo miško atvežė eglučių ir vis teiravosi, ar tokios tiks. Savo pagalbą nuolat siūlė Juozas ir Valerija Bartuliai, jų dukra Jurga Švagždienė su vyru Linu. Naktį prieš muziejaus atidarymą labai lijo, kiemą pavertė tikra klampyne, tad niekieno neprašytas Linas vežė ir klojo savo lentas. Štai kur tikrasis bendruomeniškumas!

Muziejus turi du kambarius. Pirmajame rengiamos edukacinės programos. Jų metu galima pasigaminti Kalėdų senelį, iš šiaudų nusipinti namelį ar žaisliuką, susikurti atviruką. Atskiras programas veda tautodailininkas, medžio drožėjas Eduardas Titas, Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio vadovė Stasė Eigirdienė ir Miežiškių bibliotekininkė V. Karklytė( ji ir gražiai piešia, tai – dar vienas jos gabumas).

Antrajame, gerokai didesniame kambaryje, – muziejaus ekspozicija. Pirmieji ją apžiūrėjo (kitą dieną po muziejaus atidarymo) Anykščių rajono Viešintų moksleiviai ir mokytojai. Visi jie, tai pamatę, iš nuostabos kraipė galvas.

Apie kiekvieną kalėdinės eglutės puošybos daiktelį, jo atsiradimo istoriją įdomiai pasakoja V. Karklytė. Seniausi gaminti 1936 metais. Tiesa, apie 80 metų išlaikytą varlytę iš stiklo padovanojo rajono bendruomenių sąjungos pirmininkas Kazimieras Binkis muziejaus atidarymo metu. Ekspozicijoje – ir atvirukai su sveikinimais. Jie gaminti prieškario metais Vokietijoje ar Prancūzijoje, bet su lietuvišku užrašu „Su Šv. Kalėdomis“. Dvi vėliavėlių girliandas atsiuntė iš Vokietijos ten gyvenanti rusakalbė knygų iliustratorė. Su ja V. Karklytė susipažino internetu.

Muziejuje yra eksponatų iš įvairių Lietuvos vietų. V. Karklytė, aplankiusi savo mamą gimtuosiuose Biržuose, apie galvoje suprojektuotą muziejų prasitardavo ir kaimynams. Kitą kartą, žiūrėk, atvykusios jau laukdavo krepšelis su žaislais. Vienų Kūčių išvakarėse per Lietuvos radiją pasidalinusi mintimis apie savo svajonių muziejų, tos pačios dienos vakare sulaukė telefono skambučio iš Vilniaus. Kalbėjusios ponios Jevgenija ir Elena sakė, kad turi sukaupusios labai daug senų kalėdinės eglutės žaislų. Jų pasiimti dėl savo užimtumo Violeta galėjo atvykti tiktai prieš Vėlines. Artimai susipažino su garbaus amžiaus sostinės gyventoja Jevgenija, sužinojo, kad ji yra kilusi iš garbingos inteligentų šeimos, į Lietuvą atvykusios dar carizmo laikais. Jevgenija, išgirdusi, kad muziejus Miežiškiuose jau veikia, pririnko vėl dėžę eglutės puošimo žaislų.

Daugybę jų dovanojo Miežiškių gyventojai. Dar 1945 metais Ritai Grigonienei jos tėvelis nupirko tris stiklinius burbuliukus. Tokius, kad jie būtų iš stiklo, ji matė pirmą kartą. Juk tais laikais kalėdinės eglutės puošimui buvo naudojami žaisliukai iš šiaudų, popieriaus, juos pakeisdavo saldainiukais, netgi obuoliukais ar riešutais. Garbingo amžiaus miežiškietė Anelė Gudienė pasakojo, kaip ant eglutės kabindavo pailgus pieštuko ar mažesnio dydžio saldainius „Dul dul dūdelė“ , įvyniotus į blizgančius popierėlius. V. Karklytė išsiaiškino: tokius saldainius gamino pradėjęs veikti Šiaulių „Rūtos“ saldainių fabrikas.

Viena miežiškietė prisiminė, kad, norint įsigyti žaisliukų, reikėdavo išstovėti ilgiausią eilę ir jų parduodavo tik po du. Tuo metu ji buvo nedidukė, bet iš mamos išsiprašė, jog nupirktus keturis – savo ir mamos – neš ji pati. Vos žengus žingsnį ir už kažko užkliuvus kojai, sveikas iš jų liko tiktai vienas. Rengiant eglutę, jis iki šiol būdavo garbingiausioje vietoje. Dabar jį padovanojo muziejui.

Pačiai V. Karklytei pasitaikė irgi išskirtinis atvejis. Labai darganotą 2012 metų dieną ėjo pasiimti korespondencijos. Prie jos namų buvo iškastas griovys vamzdynui tiesti. Netikėtai pamatė į akmenį labai panašų baltą daiktą. Pagalvojo, kad toks labai tiktų jos alpinariumui. Priėjusi arčiau buvo nustebinta, kad guli gausiai žemėmis aplipęs Kalėdų Senis.

Iš Panevėžio miesto bendruomenės „Senamiestietis“ pirmininkės Marijos Paraščiakienės V. Karklytė sužinojo, kaip ji su tėveliu žvakes liedavo iš surinkto vaško. Ištirpintą nutekėjusį vašką supildavo į formytes ir ties viduriu įdėdavo knatą.

Muziejuje sukaupta 1600 iš įvairių medžiagų pagamintų kalėdinės eglutės puošimo reikmenų .V. Karklytei buvo nemaža naujiena, kad juos gamino net iš putų polestirolio. Antrojo pasaulinio karo metais, kai žaislai nebuvo gaminami, eglutės papuošimui naudojo laboratorines kolbas, perdegusias elektros lemputes, kapsules, bintus.

Miežiškių bibliotekininkė teigė, kad žaislų gamyba sovietmečiu buvo labai politizuota. Valdant N. Chruščiovui, eglutės buvo puošiamos įvairiausiomis daržovėmis – kukurūzų burbuolėmis, obuoliais, morkomis. Pradėjus gaminti automobilį „Pobieda“, netrukus pasirodė tokio pat pavadinimo žaislai. J. Gagarinui pakilus į kosmosą, atsirado žaislai, skirti kosmonautikai.

Žaislai į muziejų atkeliauja ir dabar. Jeigu tokių pat jau turi, bando keistis su kolekcininkais (iki 1966 metų gaminti žaislai yra kolekcijų vertybė). Vertingą kartais nuperka. Pati V. Karklytė tam yra išleidusi nemažai savo lėšų. Žaislų kaupimas savotiškai praplečia žinių akiratį.

Žmonės yra netgi išsaugoję senųjų žaislų dėžutes. Dovanoja dirbtines eglutes dar su ta pačia pakuote. Muziejus priima viską, kas jam tinka. Ant vieno namo aukšto aptiko visiškai nenaudotų naujametinių kaukių. Mielai jas išsikeitė į žaisliukus.

Muziejuje galima pamatyti, kaip kalėdinės eglutės buvo puošiamos prieškariu, antroje XX amžiaus pusėje. Be to, čia galima sužinoti daugybę kitų gerų dalykų. Už muziejaus lankymą reikia mokėti simboliškai. Kas pageidauja dalyvauti edukacinėje programoje, taikomas vienas mokestis, kas nori apžiūrėti muziejaus ekspoziciją, – jau kitas mokestis (jų dydį nustatė bendruomenės valdyba, tai būtina muziejaus išlaikymui). Atvykti patartina savaitgalį ir iš anksto pranešus, nes su muziejumi susiję žmonės šiokiadieniais turi savo darbus.

Muziejaus įkūrėja Violeta Karklytė pabrėžė, kad muziejaus savininkė – Miežiškių bendruomenė. Violeta vėl audžia naują mintį: gerai būtų praplėtus muziejaus pastatą (išlikę pamatai tiktų archyvui). Reikia ir tvoros apie muziejų. Sušilus orams būtina sutvarkyti aplinką.

Miežiškiai, Panevėžio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija