„Siaurukas“ jungia vis aukštesnę pavarą

„Siauruko“ direktorius Gintaras Kerbedis su gintaro kolekcija

Siaurojo geležinkelio peronas Panevėžyje

„Siauruko“ geležinkelio stoties viršininko namelis Aukštaitijos sostinėje

Viešosios įstaigos „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktorius Gintaras Kerbedis

Praėjusiųjų metų rugsėjo pabaigoje minėjome Aukštaitijos siaurojo geležinkelio 115-ąjį gimtadienį. Dabartinis veikiantis 68,4 km siaurojo geležinkelio ruožas Panevėžys–Rubikiai eina pro Taruškas, Raguvėlę, Surdegį, Troškūnus, Anykščius, Bučionis. Liaudyje „siauruku“ meiliai vadinamas kartu su stotimis, kelių statiniais jis yra vertingas istorinis ir kultūrinis objektas. Stočių pastatų kompleksai turi urbanistinę ir architektūrinę vertę. 1996 metais Kultūros ministro įsakymu Aukštaitijos siaurojo geležinkelio kompleksas įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registro statinių kompleksų ir ansamblių sąrašą. Kaip gyvena, kuo ypatingas „siaurukas“ šiandien? Tokia tema žurnalistas Bronius VERTELKA kalbėjosi su Viešosios įstaigos „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktoriumi Gintaru KERBEDŽIU.

Investicinis projektas „Siaurojo geležinkelio kultūros paveldo ir turizmo objekto plėtra“, finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis, baigiamas vykdyti. Kuo jis pradžiugina mėgstančius keliauti „siauruku“?

Projekto tikslas buvo ne restauruoti ir atkurti esamas viso architektūrinio ansamblio, turinčio Lietuvos valstybės saugomų kultūros paminklų komplekso statusą, architektūrines vertybes. Juo suformuoti du nauji mediniai peronai Anykštos hidrografiniame draustinyje, atkurti peronai ir suformuoti elektros tinklai Anykščių geležinkelio stotyje, atkurtas peronas Troškūnų stotelėje, Surdegio stotyje išplėstos komunikacijos, elektros instaliacijos ir peronai, įkurta keletas peronų Rekstino miške, sutvarkyta Raguvėlės stoties erdvė ir Panevėžio stotis. Investicijos (apie 7,2 mln. litų) paskirstytos tolygiai tarp Anykščių ir Panevėžio rajonų. Panevėžio mieste ir rajone daugiau sukoncentruota lėšų į Panevėžio stotį.

Ką naujo šiuo metu regime Aukštaitijos sostinėje?

Atkurta senoji infrastruktūra, tai yra, kas buvo „siauruko“: du peronai, vienas iš jų prailgintas iki dabartinių mūsų keleivinių traukinių poreikio, jis tapo dvigubai ilgesnis, įvestas apšvietimas, atkurtas stoties viršininko namelis. Pastatyta nauja keleivių stoginė. Dar po viena stogine, kuri yra šiauriau, keleivių stoginės teritorijoje, yra senų riedmenų ekspozicija. Ten matome kelio greiderį, cisternas, senus pieno produktų vagonus. Tai yra kolekcija, ne muziejus, mes jo statuso neturime. Mes esame kultūros paveldo objektas, kultūros paminklų kompleksas.

Kas į jį įeina?

Šį kompleksą sudaro 85 nekilnojamojo turto objektai, neskaitant kelio ir kelio statinių, tokių kaip tiltai (jų yra 9), ir keliolikos didžiulių pralaidų. Nors yra didelių tiltų, kaip per Šventają – plieninis kniedytas, beveik 100 metrų ilgio. Iš tikrųjų, tai – milžiniškas, neabejotinai pats didžiausias objektas Lietuvoje. Kaip teigia kultūros paveldo specialistai, tiek vertybių, kiek jis turi, priskaičiuojama tik bažnyčių ir vienuolynų ansambliuose. Ne visiems lengva suvokti jį kaip vienetą, kaip siaurąjį geležinkelį su visa jo infrastruktūra ir visa objektų gausybe, nes yra išsidriekęs didžiuliu atstumu. Lengva suvokti, kas yra dvaras, dvaro ansamblis, nes tai yra aprėpiama vienu žvilgsniu. O geležinkelį sunkiau suvokti, nes yra vienetinis ir nėra su kuo palyginti. Investicinis projektas, kurio metu atkurta bei išplėsta Panevėžio stotis, yra pirmas didžiulis ir labai rimtas žingsnis, atkuriant šį objektą visuomenei naudotis. Mūsų įstaigos misija – išsaugoti ir sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti. O geriausia tai daryti – palaikyti jį veikiantį, kad žmonės galėtų keliauti, kad būtų neapleista jo autentiška funkcija – kelionė traukiniu.

Aukštaitijos siaurojo geležinkelio turtas – valstybės, valdyti jį patikėta Susisiekimo ministerijai. Pagal panaudos sutartį tai nuomoja jūsų įstaiga, tad nors keliais žodžiais apibūdinkite ją.

Mūsų įstaigoje šiandien dirba 34 žmonės ir rūpinasi visu siaurojo geležinkelio ruožo Panevėžys–Rubikiai techniniu aptarnavimu, atsako už turiningą juo keliaujančiųjų poilsį. Taigi turi daug darbo, daug ką daro iš entuziazmo, iš tikros meilės šiam objektui, iš tikro pasišventimo. Prieš penkerius metus Lietuvos valstybiniame archyve pavyko rasti tarpukario siaurojo geležinkelio uniformų istorinę medžiagą. Pagal ją Kaune pasiūtos uniformos mūsų darbuotojams. Jas dėvi tie, kas tiesiogiai bendrauja su keleiviais. Vilkėti šiaip kasdien neapsimoka, tai nėra pigu.

Kur vyksta geležinkelio technikos remontas ir apžiūra?

Mūsų žinioje – apie 50 riedmenų, pusę jų panaudojame. Privalome tinkamai prižiūrėti tai, ką turime. Išsaugoti tai, kas yra, ir atkurti tai, kas buvo, – mūsų, kaip kultūros paveldo objekto, prioritetinis uždavinys. Mūsų technologinė bazė – 4 tūkstančių kvadratinių metrų depas, pats didžiausias iš siaurųjų geležinkelių pasaulyje.

Švenčiant Aukštaitijos siaurojo geležinkelio 115-ąjį gimtadienį jūsų vadovaujamą kolektyvą pamalonino žinia, kad „siaurukas“ tapo tarptautiniu turizmo objektu ir yra įtrauktas į Pasaulinį gintaro kelią. Taigi laukia naujas kelionės „siauruku“ maršrutas...

Taip mus pagerbė Turizmo departamentas, kuris yra Pasaulinio gintaro kelio projekto iniciatorius. Pirmoji tokia išvyka numatyta gruodžio 6 dieną. Surdegio stotelėje vyks pažintis su Baltijos auksu – gintaru. Atversime Gintaro skrynią – vandenų gelmėse šešis tūkstančius metų išgulėjusio juodojo ąžuolo dirbinį, pripildytą Baltijos gintaro. Pasakosime apie gintarą, priminsime antikos ir mūsų krašto gintaro legendas. Susipažinsime su gintaro įvairove, apžiūrėsime jį ir liesime. Degustuosime „gintarines“ vaišes.

Kas dažniausiai keliauja „siauruku“?

Keleivių pagrindą sudaro vyresnio amžiaus žmonės, jie „siauruką“ prisimena. Jaunimas su juo tik susipažįsta, mezga pažintį. Tačiau, išbandžius tokią kelionę, traukia sugrįžti. Žinau vieną grupę, kuri keliavo jau penktą kartą. Malonu matyti tuos pačius veidus. Kelionėse pasitaiko ir svečių iš užsienio.

„Siauruko“ kelionių maršrutus rengėte jūs, nors nesate istorikas. Nesate ir geležinkelininkas. Aukštuosius kultūros-švietimo mokslus baigėte Klaipėdoje. Tad kokie verpetai jus į tokį darbą įtraukė?

Mane gyvenimas nubloškia į tokius darbus, kurie, atrodo, visiškai nepadaromi. Turi sau aiškiai pasakyti, ką reikia pasiekti. Reikia turėti viziją ir ja tikėti. Jeigu žmogus eina į darbą galvodamas tik stumti laiką, tegu tai daro kitoje vietoje. Mūsų įstaigoje yra tiek darbo, kad viso jo nepadarysi. Tačiau reikia padaryti kuo daugiau, kaip įmanoma taupiau ir efektyviau. Mūsų kolektyvas tai daro tiesiog puikiai. Niekas mums nepateikė recepto, ką ir kaip padaryti geriau, kaip sukurti patrauklumą. Visus tuos dalykus atradome mes patys savo galvomis, savo rankomis ir nuosekliu darbu. Tiesiog reikia gerbti tą darbą, tą objektą, kuriame tenka dirbti. Juk mes dirbame su nacionaline vertybe.

Ar kartais nekyla mintis, kad būtų gerai atkurti ir siaurojo geležinkelio ruožus Panevėžys–Joniškėlis–Linkuva, Joniškėlis–Biržai?

95 proc. mūsų apklaustųjų neabejoja, kad tai reikalinga padaryti. Ten išlikę pylimas, sankasa, sklypas ir tai nėra privati, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybė. Ketiname teikti siūlymą, kad tuos ruožus perduotų mums. Žinoma, jeigu tam pritars mūsų įstaigos steigėjai – Susisiekimo ministerija ir Anykščių rajono savivaldybė.

Panevėžys
Autoriaus nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“