Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų takais

Prie žyminio ženklo Vladui Montvydui

Žygio dalyviai prie paminklo Irenai Petkutei

Stendas buvusioje Vlado Montvydo sodyboje liudija apie buvusį Vanagų štabą

Laukuva. Vieną vasaros rytą, prie Laukuvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios sukviesti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės filialo ir Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungos organizacijų rinkosi visų Šilalės rajono mokyklų jaunieji skautai, šauliai, mokiniai, jaunieji Rietavo šauliai. Daugiau kaip 10 geltonųjų autobusiukų išsirikiavo Laukuvos miestelyje. Atvyko ir laisvės kovų dalyviai, buvę tremtiniai, partizanai, svečiai iš įvairių Lietuvos vietų, visi, kam brangi mūsų tautos kovotojų už laisvę istorija. Kiekvienais metais lankomos jų žūties vietos, Lietuvos partizanams atminti statomi paminkliniai kryžiai. Kiekvienas paminklas turi savo istoriją ir primena skaudžią tautos praeitį.

1944 metais, antrą kartą Lietuvoje „šeimininkaujant“ Raudonajai armijai, Žemaitijoje buvo įkurtas Lietuvos laisvės armijos legionas, vienijantis visus kovotojus prieš bendrą priešą. Jo pagrindu kūrėsi Kęstučio ir Žemaičių partizanų apygardos. Pastarąją sudarė Alkos, Kardo, Šatrijos rinktinės. Ji teritoriniu atžvilgiu buvo didžiausia, veikė pogrindžio spaustuvės. Čia dažnai slėpdavosi ir partizanas, Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, vienas ilgiausiai vadovavusių partizanų apygardos vadų Lietuvoje.

Už žuvusius Žemaičių apygardos partizanus, šeimų narius, artimuosius ir rėmėjus šv. Mišias aukojo Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonas kun. Virgilijus Pocius ir kun. Antanas Saunorius. Iškilmingai, pritariant vargonams ir bažnyčios chorui šventės dalyviai sugiedojo Lietuvos himną. Vedami vėliavininkų žygio dalyviai pasuko prie Šventojo Rašto vertėjo prel. Antano Rubšio kapo šventoriuje. Loreta Kalnikaitė supažindino su prelato gyvenimo, darbų ir kūrybos istorija. Buvo padėta gėlių, uždegta žvakučių, kun. A. Saunoriui vadovaujant sukalbėta malda...

Dalios Grinkevičiūtės kūrybą ir gyvenimą prie namo, kuriame ji gyveno Laukuvoje, aptarė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus darbuotojai. Muziejininkė S. Merkelienė supažindino su rašytojos tremties atsiminimais „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Pasigėrėję atstatytu paminklu Vytautui Didžiajam, visi vyko prie paminklo Žemaičių apygardos partizanei Irenai Petkutei-Neringai Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos sodelyje. Prie gimnazijos durų yra memorialinė lenta žuvusiems gimnazistams – Lietuvos partizanams.

Žygio dalyvius pasveikino Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas ir palinkėjo visada prisiminti Lietuvos istoriją. LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas pasidžiaugė dalyvių gausa, jaunuolių, moksleivių, skautų ir jaunųjų šaulių entuziazmu, palinkėjo žygio dalyviams kuo daugiau sužinoti ir niekada nepamiršti skaudžios Lietuvos laisvės istorijos. Nusifotografavome prie įspūdingos Lietuvos nacionalinės premijos laureato, profesoriaus Antano Kmieliausko skulptūros poetei, Žemaičių apygardos partizanei Irenai Petkutei-Neringai.

Bilionių ir Vabalų kaimai. Iš Laukuvos senuoju Žemaičių plentu pasukome link Bilionių kaimo, aplankėme paminklą 1952 m. balandžio 18 d. žuvusiems Žemaičių apygardos partizanams Aloyzui Sabockiui-Genučiui, Kaziui Rupšiui-Tigrui, Tadui Gediminui Liatukui-Vytautui. Padėkojome Bilionių seniūnijos seniūnei Loretai Daukantienei už labai gražiai tvarkomą aplinką. Sustojome Vabalų kaime prie paminklinio kryžiaus, skirto 1950 m. sausio 25 d. žuvusiems Žemaičių apygardos partizanams Genei Martinavičiūtei-Laimei, Napoleonui Keršiui-Napoleonui, Pranui Vasiliauskui-Aidui. Jie pagerbti tylos minute.

Gatautiškė. Stabtelėta Gatautiškės kaime, prie tipinio atminimo ženklo, skirto Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui-Žemaičiui, gimusiam ir žuvusiam šiame kaime. Gatautiškė yra tarp Lūkšto ir Paršežerio ežerų. Čia 1911 metais dvaro darbininkų šeimoje gimė iškilusis Lietuvos partizanas, Žemaičių apygardos partizanų vadas. Šeimoje augo du broliai ir dvi seserys. Teritoriją tarp ežerų, apie porą kilometrų, sudaro raistai, pelkynai, durpynai, kalvos, ežerus jungiantis Sietuvos upelis ir kūlgrindos, – keliai be galo pavojingi. Būsimam partizanų vadui ši teritorija buvo pažįstama nuo vaikystės. 1945 metų vasarą čia įkurtas pirmasis štabas. Kelius žinojo tik vietiniai gyventojai. Šie keliai – kūlgrindos – partizanams buvo labai svarbūs. Netoliese, Čepaičių kaime, 1950–1951 metais buvo įkurdintas Vakarų srities Jūros štabas. 1953-iųjų rugpjūtį žvejys Naujokas žvejodamas Sietuvos upelyje, pastebėjo kūlgrinda einančius du partizanus. Apie tai buvo pranešta Varnių NKVD. Porą dienų laukė išguldyta pasala. Žuvo apygardos vadas ir dvidešimtmetis adjutantas Bronius Alūza-Bedalis, partizanavęs porą metų. Padėkota Laukuvos seniūnui Virgilijui Ačui už tvarkomus paminklinius kryžius ir atminimo ženklus, kurių seniūnijoje gausu.

Varniai. Atvykome į buvusios NKVD būstinės teritoriją. Ją, kovotojų krauju aplaistytą, žymi net keturi paminklai: buvusio telšiškio Gintaro Šidlausko iniciatyva dar okupuotoje Lietuvoje pastatytas pirmasis paminklas Varniuose 1989 metais, koplytėlė Žemaitijos partizanams (1994), nerūdijančio metalo kryžius nužudytiems ir užkastiems toje teritorijoje (2002), paminklas Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui-Žemaičiui (2013). Varnių miestelis artimas V. Montvydui-Žemaičiui – Varniuose tarnavo Lietuvos kariuomenėje, pas Varnių stalius ir kalvius mokėsi amatų. Čia vokiečių okupacijos metais įsteigė kooperatyvą, aprūpino miesto gyventojus maisto produktais. Miestelio kalviai remontuodavo šaunamuosius ginklus. Varnių bažnyčioje tuokėsi su žmona Bronislava, čia krikštyti visi penki vaikai, čia į šeimos kapą amžinam poilsiui atgulė žmona Bronislava, tik jam skirta vieta tuščia. 1953 metų rugpjūtį NKVD kieme, prie tvarto ir daržinės, buvo paniekinamai sumesti partizanų Vlado Montvydo-Žemaičio, Broniaus Alūzos-Bedalio ir Irenos Petkutės-Neringos palaikai. Enkavėdistai pasimėgaudami vedė atpažinti jų artimuosius ir kaimynus. Kurioje vietoje užkasti paskutiniojo Žemaičių apygardos štabo vado palaikai, tebėra paslaptis. Varniuose žygio dalyvius pasitiko būrelis varniškių. Kartu su žygeiviais keliavo Varnių Žemaitijos vyskupystės muziejaus darbuotojai su šeimomis.

Nevardėnai. Vingiuotas, dulkėtas kelias vedė į Nevardėnų kaimą.Telšių rajono teritorijos pakraštyje, Girgždutės šventkalnio papėdėje. Buvusios Žemaičių apygardos vado, vyriausiosios partizanų vadovybės – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio – tarybos nario V. Montvydo-Žemaičio sodybos vieta įamžinta atminimo ženklais: atstatytas kryžius, informacinis stendas, akmuo su iškaltu tekstu, jog 1944 metais sodyboje buvo įrengtos trys žeminės, veikė LLA Vanagų štabo vadavietė. Sodybos įamžinimas turi gilią prasmę. Nuo senų senovės lietuviai kariai ginti tėvynės išeidavo iš savo sodybų. Čia likdavo tautos ateitis – karių moterys ir vaikai. Taip ir V. Montvydui beveik dešimt metų teko kovoti su priešu. Deja, 1944 metų Kūčių vakarą jo sodybą priešas sudegino. Apie tai papasakojo vyriausioji dukra Irena. Ji prisiminė, kaip buvo atnešti šiaudai, kraunami baldai. Iš degančio namo išbėgę, tik antrus metus einančio Algiuko pasigedę. Vėliau pamatę, kad kareivis susukęs į apklotą neša Algiuką ir šautuvo buože daužo namo langus. Mama su naujagimiu Rimuku išvežta į Varnius ir uždaryta į kalėjimą.

Dirgėlai. Sugrįžome į Šilalės rajono teritoriją, kur Dirgėlų kaime, Kaltinėnų seniūnijoje, stovi paminklas, skirtas paskutiniojo Žemaičių apygardos partizanų štabo vadavietei – bunkeriui. Štabas buvo įrengtas Putvinskių kaime, pas kolūkietį Joną Gečą. Čia veikė pogrindžio spaustuvė. Štabą sudarė apygardos vadas V. Montvydas-Žemaitis, adjutantas Bronius Alūza-Bedalis, Irena Petkutė-Neringa, Vilnelė ir vokiečių tautybės partizanas slapyvardžiu Juozas. Irena Petkutė buvo pogrindžio spaudos redaktorė, partizanas Juozas versdavo žinias iš vokiečių kalbos, gautas per radiją. Po žinios apie apygardos vado ir jo adjutanto žūtį, slėptuvės gyventojai ieškojo galimybių susisiekti su dar pavieniui esančiais partizanais. Gečo sūnus Steponas paklausinėjo savo draugo Vytauto Jasiulio, kalėjime nukankinto tėvo sūnų, apie galimybes susisiekti su kitais partizanais. Išaiškėjo, jog draugas jau buvo MGB agentas Tėvas. Tą pačią dieną okupanto kariauna apsupo Gečo sodybą. Vokiečių tautybės partizanas pasidavė, o I. Petkutė šovėsi. Leisgyvę nuvežė į Telšių ligoninę. Po poros dienų ją mirusią atvežė į Varnius. NKVD tarnai surašė pažymą, jog jos palaikai užkasti netoli NKVD teritorijos. Ten dabar stovi nerūdijančio metalo kryžius.

Kaltinėnai. Žygio dalyviai atvyko į Aleksandro Stulginskio gimnazijos sodelį, prie paminklo gimnazistų Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės, Marso rajono Lūkšto būrio partizanų Vytauto Astrausko-Linksmučio ir partizanų rėmėjo, ryšininko Alekso Mizgirio atminimui. Apie gimnazijoje saugomą gimnazistų atminimą papasakojo istorijos mokytoja Nomeda Kasmauskaitė, apie tradicijas – Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos direktorius Virginijus Andrejauskas. Padėkota už Lietuvos laisvės kovų dalyvių, vadovų atminimo saugojimą. Prie Kaltinėnų bažnyčios šventoriaus pagerbti žuvusieji ir Kaltinėnų miestelio gatvėse niekinti partizanai, kur minint 600-ąjį Žemaitijos krikšto jubiliejų, 2013 metais pašventintas paminklinis kryžius.

Kaltinėnų kapinėse aplankyti Žemaičių ir Kęstučio apygardų partizanų kapai. LPKTS Šilalės filialo pirmininkas a. a. Pranas Gedmantas su bendražygiu Vytautu Dinapu iš Pašilės rinko informaciją, ieškojo partizanų užkasimo vietos. Paieškos buvo sėkmingos, rasti žuvusių partizanų palaikai iškilmingai palaidoti Kaltinėnų kapinėse, 1990 ir 1991 metais atidengti ir pašventinti paminkliniai kryžiai.

Paskui visi pasuko į Kaltinėnų Dvasingumo parką. Žygio dalyvių laukė kareiviška košė ir arbata. Istorijos mokytoja Nomeda Kasmauskaitė papasakojo Dvasingumo parko kūrimo istoriją. Bendravome, dalijomės įspūdžiais, džiaugėmės patriotiškai nusiteikusiu jaunimu. LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas ir LPKTS valdybos narė Ona Tamošaitienė įteikė padėkos raštus žygio organizatoriams. Mažeikiškis Alfonsas Degutis pasveikino žygio dalyvius trimis „patrankos“ salvėmis: už patriotiškai nusiteikusį jaunimą, už partizanus, už Tėvynę Lietuvą.

Dėkojame visų Šilalės rajono mokyklų ir gimnazijų vadovams, visiems skautų ir jaunųjų šaulių vadovams. Dėkojame visų rajonų delegacijoms, atvežusioms į žygį moksleivius. Darbas su jaunimu duoda vaisių, tuo mes įsitikinome žygiuodami Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų takais. Dėkojame visiems žygio dalyviams, keliavusiems ir siekusiems pajausti ir susipažinti su Lietuvos laisvės istorija.

Loreta Kalnikaitė, Irena

Montvydaitė-Giedraitienė

© 2015 „XXI amžius“