Diena Augustinui Žvirbliui, Vaižgantui ir Didžiajam karui atminti

Butėnų ir apylinkių istorija giliai susidomėjusios žaviosios butėnietės. Iš kairės: Alma, Sigutė, Jurgita, Jolita ir Lendrina

Kairėje, kiek susimąstęs vienintelis Butėnuose dabar begyvenantis vyriškosios giminės Žvirblis, aktyvus kaimo pilietis Kęstutis

Dr. Eglė Rimkutė kalbėdama apie savos giminės giminystę su Vaižgantu išskleidė giminės medį

BUTĖNAI. Rugpjūčio 22-ąją, šeštadienį, pirmą kartą istorijoje švęsta Butėnų diena. Šiemet ji buvo skirta rašytojo, kan. Juozo Tumo-Vaižganto krikšto tėvui Augustinui Žvirbliui ir prieš šimtmetį griaudėjusio Didžiojo karo įvykiams Butėnuose atminti. Drauge buvo prisiminti Žaliosios Rimkai, skaitoma Vaižganto kūryba, diskutuota, kodėl gi rašytojas nebuvo palaidotas Svėdasuose.

Istorinė popietė buvo saulėta ir maloniai šilta. Didelis būrys, gerokai per šimtą butėniečių, kraštiečių bei svečių susirinko Butėnų kaimo panteone – aukso smilčių kapinių kalnelyje. Melstasi už prieš šimtą metų rusų kazokų kardais sukapotą A. Žvirblį ir visus čia besiilsinčius bei visus jau amžinybėje esančius butėniečius. Dievo globos ir palaimos prašyta gyviesiems. Įtaigiai skambėjo iš storo XX amžiaus pradžios maldyno „Aukso altoriaus“ skaitomos maldos. Viltigoji šv. Augustino malda: „...Sutvertojau mano, išnaikink manyje neapykantą, o apdovanok mane ramumu širdies. Tėve, maloningiausis, duok man stiprų tikėjimą, didžią viltį, karštą meilę...“

Senojoje A. Žvirblio sodybvietėje, kur dabar stūkso Damijono Prūso namai bei Roberto Vilučio sodyba, tebėra gerokai daugiau nei šimtmetį stovintis stilingas, meniškas akmenų ir plytų mūro tvartas, pirmiausia sugiedota himno ritmu skambanti daina „Taj Butenų ulyčela“. Buvo prisimintas šis ypatingas sodietis, XIX amžiaus pabaigoje buvęs pats turtingiausias ir, matyt, protingiausias ar gudriausias, valdęs pusantro valako žemės, dalyvavęs visuomeniniame gyvenime – tarnavęs kaimo bendruomenės seniūnu bei valsčiaus viršaičiu. Jam ir kitiems sumaniems sodiečiams teko rūpintis 1910 metais kaime įkurta rusiška „narodnaja“ (liaudies) mokykla, kuri veikė iš jo išnuomotose patalpose. Po poros metų mokyklos namai sudegė – mat mokytojo ruso dukraitė, negrabiai išpylusi iš virdulio žarijas, sukėlė didelį gaisrą. To didžiulio namo vietoje ir buvo pastatytas tebestovintis dukros Bražiūnienės šeimai skirtas namas, dabar priklausantis Damijono Prūso giminei. Daugiau negu prieš šimtą metų statytas namas dar ir šiandien yra gražiausių architektūrinių formų, sakytume, moderniausias pastatas kaime. Dar pridėjus akmenų, betono kompozicijomis perpintomis sienomis besipuikuojantis tvartas jau būtų paminklinis senosios Lietuvos kampelis. Jei dar būtų išlikusios puošniosios, dviejų aukštų su balkonais ir ypatingos erdvės rūsiais klėtys... Deja, jos kolchozmečio barbarų nepergyveno.

Mokytas, protingas ir suktas žmogus buvęs Augustinas: neblogai išmanė įstatymus, valsčiaus reikalus, daug kam pagelbėdavo, sako, net ir iš tarnybos caro kariuomenėje išsisukti, tad gaudavo ir „dovanų“. Žuvo, Didžiojo karo frontui ties Butėnais užstrigus, nuo caro kazokų kardų, kuomet jie reikalavo pinigų užspietę jau vienkiemyje, iš betono mūrų statomame. Jo krikšto sūnus Vaižgantas „Pragiedruliuose“ rašydamas apie apsišvietusį valstietį, visuomenininką ir sodžiaus valdininką Niaurą, matyt, bus sumaniojo dėdės paveikslą panaudojęs. Tą ištrauką Augustino proproanūkis Simas Baronas turėjo skaityti.

Dr. Eglė Rimkutė kilusi iš Žaliosios Rimkų, besigiminiavusių su Vaižgantu, papasakojo apie savo giminę, dėdės Kazimiero Rimkaus mokslus Kaune, kanauninko paramą, tapsmą inžinieriumi, Lietuvos vandens kelių direktoriumi, gyvenimą po karo tolimojoje Amerikoje, kur kaip techninis vadovas dalyvavo statant vieną nuostabiausių JAV Dalevaro memorialo tiltą, ir jo vaikų nutautėjimą.

Perskaityta „Pragiedrulių“ ištrauka apie Šventąją, jos pakrantes, čia spindintį Rojų stebuklingą. K. Rimkus buvo Vaižganto testamento vykdytojas, bet kodėl kanauninkas nebuvo palaidotas Svėdasuose, kur dabar jo palaikai? Į visuos šiuos klausimus būtume bandę atsakyti kartu su Vaižganto muziejaus Kaune vedėju Alfu Pakėnu, tačiau jo nesulaikėme. Neatvyko ir labai lauktas svėdasiškis aktorius Ferdinandas Jakšys – visur, kur norėtų, jis nebesuspėja. Užsimezgė gyva diskusija su nuosprendžiu: reikėjo laidoti Svėdasuose. Nebepaskaitėme ir ištraukų iš Didžiojo karo baisybes ir pamokas primenančios apysakos „Rimai ir Nerimai“. Didžiulės A. Žvirblio palikuonių genties vardu kalbėjo televizijos laidų vedėja, gydytoja Janina Budreikienė.

Pateikta statistinių duomenų iš XIX–XX amžiaus Butėnų gyvenimo, pastebėta, kad ypač didelė buvusi Žvirblių giminė – 1909 metais jų gyvenę net 80, ketvirtadalis viso kaimo gyventojų, ir nuolat daugiau nei 300 sodiečių turtingas kaimas buvęs jaunas – tuomet buvę ir gerokai daugiau kaip šimtas dešimties metų amžiaus nesulaukusių vaikų.

Čia pat kiemelyje eksponuoti Butėnų moterų audiniai ir kitokie dailieji rankdarbiai. Populiarias melodijas saksofonu grojo Algirdas Baronas, jam pritarė ir žinomas dainas dainavo būrelis butėniečių. Padangei dėl žinios nelemtosios apsiniaukus, visi dar saulei aukštai danguje spindint išsiskirstė.

Nežinau, ar pirmoji Butėnų diena nusisekė, gal galėjome ir geriau, bet labai gerai, verta ir teisinga, kad susirinkome, kitąmet tema jau bus kita – ją nulems istorinio įvykio sukaktis arba vienos iš daugelio giminės istorija.

Raimondas Guobis

Anykščių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“