Apie Vėlinių sielvartą ir rimtį…

Česlovas Iškauskas

Šis savaitgalis buvo paženklintas tamsia, niūria spalva, ir čia kaltos ne Vėlinės, kurios šiaip suteikia ramybės, susimąstymo apie savo esybę ir būtį, priduoda taurios tylos ir pagarbos išėjusiems bei artimiesiems. Mirusiųjų pagerbimo metu aplankiau savo miestelio kapines, tėvų, senelių, pažįstamų kapus. Nuotaika nebuvo nyki, o daugiau viešpatavo susikaupimas, vidinė ramybė ir tolimas tylus suvokimas, kas gi tavęs laukia…

Pažvelgi į paminklų užrašus, seniai ir neseniai iškeliavusiųjų pavardes, datas, ir prieš akis iškyla tavo ir Tėviškės praeitis, ir nejauti jokios gėlos ar graužaties, o tik dvasinę ramybę ir susitaikymą: visi mes Dievo valioje. Pašneki su žmonėmis, neįtikėtinai skaisčioje rudens saulėje lėtai nuo antkapių braukiančiais spalvotus lapus, pasilabini su nepažįstamuoju, su dar tvirtu gėles pardavinėjančiu vyriškiu, ir atgyja tolimi lyg praeities aidas prisiminimai, kuriuos paįvairina vaikystėje išlakstytas peizažas – upelis, šlaitas, nuo kurio šokinėdavome į slenkantį smėlį, pieva, kurioje rūgštyniavai, dabar jau karklais užaugusios upės prieigos, toli, ten, už Nemuno, dunksančios girios…

Bet juk pradėjau apie niūrią, tamsią Vėlinių spalvą? „Svetimo skausmo nebūna“, – prisimenu vienos kolegės vestą laidą per Lietuvos televiziją. 224 turistų, skridusių iš Šarma al Šeicho į Sankt Peterburgą, žūtis palietė daug ką. Nesakykite, kad esate abejingi tokioms netektims. Būsite neteisūs. Raudantys tėvai, besisielojanti, nuo kojų krintanti močiutė, kukčiojantys vyrai, sielvartas veiduose… Tai negali nejaudinti net kokio surambėjusio Gariūnų prekeivio. Visi esame šios Žemės gyventojai, ir tokios kraupios netektys paliečia širdį net tolimiausiame planetos kampelyje. Netekti artimo, maitintojo, savo dukters ar 10 mėnesių kūdikio – kas gali būti kraupiau…

Bet – įkvepi oro, atsitiesi ir pagalvoji: gyviesiems reikia gyventi: dirbti, kurti, bendrauti. Štai kada iškyla poreikis tai daryti ramiai, taikoje, santarvėje, susitelkus. Štai kada pagalvoji: net tas nelaimingas pabėgėlis iš karo apimtos Sirijos žemės – kuo jis kaltas, kad nėra gyvenimo savo žemėje, kad ten dėl kažkieno kaltės žuvo jo vaikai ar tėvai, kad jis su šeima priverstas ieškoti ramybės, tylos ir gabalėlio duonos… Jis bėga nuo žūties.

Tokie sumišę jausmai aplankė mus šį ramų, lėtai sruvenusį savaitgalį…

www.alkas.lt

© 2015 „XXI amžius“