„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2015 m. gruodžio 4 d., Nr. 10 (69)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Iš vasaros reportažų

Šviesuliai virš Skėmių

Bronius VERTELKA

Iš kairės: Skėmių seniūnė Romualda
Rimkuvienė, Skėmių bendruomenės
pirmininkas Romualdas Modestavičius
ir „Skėmių traktieriaus“ siela,
pramogų ir šokių salės kultūros
specialistė Regina Dambrauskienė

„Skėmių traktieriaus“ pastatas

Skėmių seniūnijoje, kurioje gyvena apie 1400 žmonių, nerasi šeimos be pastogės ar kad jų vaikai būtų globojami valstybės. Čia reikiamas dėmesys skiriamas gyventojų gerovei ir užimtumui. Socialinės rizikos šeimų atžaloms Skėmiuose ir Pociūnėliuose veikia Vaikų dienos centrai.

„Tenka girdėti: kam toks rūpestis girtuoklių vaikais? Kokį gyvenimą susikūrė, tegu taip gyvena, tai – jų pačių problema. Bet juk tai – mūsų visų ateitis. Jeigu vaikas namuose nemato nieko gero, tik girtaujančius tėvus, tai ko tada norėti jam suaugus? Kokį grūdą į dirvą pasėsi, kaip sudygusį prižiūrėsi, tokį derlių ir kulsi“, – teigė biologijos mokytojos išsilavinimą turinti ir 18 metų Skėmių seniūne dirbusi Romualda Rimkuvienė, kai vasarą čia lankiausi. Beje, šiuo metu R. Rimkuvienė seniūne jau nebedirba. Tai, kad čia žmonės gyvena šviesiau nei kituose Lietuvos provincijos kampeliuose, gražiau tvarkosi, siekia smagių akimirkų, yra neabejotinas buvusios seniūnės nuopelnas.

„Skėmių traktieriaus“ virtuvėje galima pamatyti, kaip kepama raugu kildinta duona, meduoliai, o nuvykus pas bitininką, gauti medaus ir žinių. Pakvies pasidairyti ir po gaspadoriaus sodybą, kur paporins, kaip augino javus senoviškai, klojime leis pamosuoti spragilu. Ir pagaliau... „traktieriuje“ net savo šventę galima švęsti slaptoje lietuviškoje vakaronėje su liaudišku vaidinimu. Žinoma, šios švietėjiškos programos yra mokamos.

„Nuo seniūnijos iki artimiausių didesnių miestų – apie 40–50 kilometrų, todėl nebuvo nuo ko nusižiūrėti, reikėjo patiems kažką daryti. Čia gyvename, dirbame, čia bėga mūsų gyvenimas. Visi tariamės, kalbamės. Turime aktyvias bendruomenių tarybas Skėmiuose (pirmininkas – Romualdas Modestavičius) ir Pociūnėliuose (pirmininkė – Ilona Petrėtienė). Darome ne tam, kad galėtume pasirodyti, pasireklamuoti, o dėl savęs, būtent tai, ko mums reikia. Jeigu vyrai nenori dirbti, verčiau pageidauja pašalpas gauti, o šiek tiek užsidirbti kažkam paskaldžius malkų, tai su moterimis iš tiesų – problema. Darbo vietų nėra, tad buvo būtina jas kažkuo sudominti“, – savo pasakojimą tęsė R. Rimkuvienė.

Skėmiai nuo XIX amžiaus pradžios turėjo pakelės užeigą prie Kėdainių–Baisogalos vieškelio, tada vadinto traktu, ten veikusi ir pašto arklių perkinkymo stotis. Skėmių kaimo bendruomenė įgyvendino Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos nevyriausybinių organizacijų fondo lėšomis finansuojamą projektą „Kepėjų kaimas“, kurio metu įrengtas „traktierius“ (įsigyti baldai ir kita įranga maitinimo įstaigos veiklai), sukurtos edukacinės programos. Veiklai dirvą čia rado nemažai vietinių žmonių. Pociūnėlių miestelio bendruomenė įgyvendino Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos nevyriausybinių organizacijų fondo lėšomis finansuojamą projektą „Sveiko kaimo maistas“, kurio metu įsigytos priemonės bendruomenės verslo pradžiai: sulčiaspaudė, baldai, prekės ženklas, pakuočių dizainas ir kita. Dabar Pociūnėliai gali pasiūlyti kaimiškas gėrybes: sultis, daržoves, vaisius, uogas. Tikisi įsirengti ir vaisių džiovyklą. Išsispausti sulčių atvažiuoja žmonės net iš Panevėžio.

Dar sovietiniais laikais Skėmiuose statyto vandentiekio vamzdžiais tekėjo prastas vanduo. Ne visada galėta pasigirti ir semiamu iš šulinių. Skėmių bendruomenė suspėjo pasinaudoti finansine SAPARD programos parama ir gauti beveik milijoną litų. Dabar žmonės džiaugiasi vandens kokybe. Pociūnėliuose išliko geros kaimynystės saitai. Tik vietos žmonių budrumo dėka ne kartą buvo sužlugdyti vagių kėslai: užuot nutvėrę pageidaujamą grobį jie atsidurdavo policijos areštinėje.

Ponia Romualda neslėpė, jog susvetimėjo žmonės kaime. Sveikatos netekusius tėvus jų vaikai išsiveža į miestą numirti. Todėl su rajono Vietinės veiklos grupe kuria planus steigti socialinius centrus, kurie garantuotų ramesnį senolių gyvenimą. Už atitinkamą mokestį jiems tokių centrų darbuotojai nupjautų žolę, pavasarį paruoštų daržus sodinimui. Turėtų kur susirinkti pabendrauti ir taip išlaikytų gyvą kaimo dvasią. Juk kiek yra tokių, kurie šimtus kilometrų vyksta tvarkyti tėvų, senelių kapų. Ten ravi žolę, bet neberanda laiko pabūti tyloje su į Amžinybę išėjusiais artimaisiais. Už sutartą sumą kapų priežiūra irgi galėtų rūpintis tokie centrai.

Seniūnė nesureikšmino įvykio, kurio metu buvo išversti Pociūnėlių bažnyčios šventoriaus vartai. Jų atstatymui aukojo parapijiečiai, lėšų skyrė rajono savivaldybė. Projektą veltui padarė šiaulietė paminklosaugininkė. Šiandien plytų mūro vartai neatrodo prasčiau nei buvo.

Tai, kad šioje Radviliškio rajono vietovėje vyksta gražūs pokyčiai, R. Rimkuvienė nuopelnus priskiria ne sau, bet bendruomenėms, kultūros darbuotojams, sporto metodininkei – visiems veiklos norintiems Skėmių seniūnijos žmonėms.

Skėmiai, Radviliškio rajonas
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija