2001 metai
2002 metai
2014 metai
2015 metai

UNESCO ekspertas susipažino su papročiais ir amatais

Varėnos krašte pristatytas unikalus šilų dzūkų nematerialusis kultūros paveldas

Rūta Averkienė

Svečiai Musteikos kaime prie bitininkystės muziejaus

Varėnos krašte, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje įsikūrusiuose kaimuose, viešėjo UNESCO ekspertas, Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos sekretorius Rieksas Smetas (Rieks Smeet). Ekspertui buvo pristatytas unikalus šilų dzūkų nematerialusis kultūros paveldas, kuris vertas įrašyti į UNESCO paveldo sąrašą. Garbus svečias turėjo puikią galimybę susipažinti su šiuose kaimuose tebegyvuojančiomis senovės dzūkų tradicijomis, amatais, papročiais. Jis ne tik susidomėjęs klausė autentiškų dzūkų dainų, išbandė amatus, bet ir pasivaišino dzūkišku kulinariniu paveldu. Viešnagės metu aptarta nykstančių šilų kaimų problema, nes jie sparčiai tuštėja ir kyla grėsmė išnykti ir juose tebegyvuojančioms tradicijoms.

Svečias, lydimas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Kultūros programų vadovės Mildos Valančiauskienės, Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus pavaduotojos, Etninės kultūros skyriaus vedėjos Vidos Šatkauskienės bei darbuotojos Skirmantės Ramoškaitės, aplankė Zervynų, Musteikos, Margionių ir Marcinkonių kaimus. Juos svečiams įdomiai pristatė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialistė Ona Drobelienė ir Varėnos rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Regina Svirskienė.

Tauta gyva, kol gyva jos atmintis

Grupė renginio dalyvių prie paminklo partizanams

Lietuvos Respublikos vadovų nesipriešinimas smurtui 1940 metais neapsaugojo tautos nuo represijų, nes jos buvo užprogramuotos bolševikinės ideologijos. Potencialių režimo priešų sunaikinimas ar izoliavimas, masiniai gyventojų areštai ir trėmimai – neatskiriama bolševikinio socializmo modelio dalis.

Prasidėjus Lietuvos ir Žemaitijos resovietizacijai, dešimtys tūkstančių žemaičių ir lietuvių patriotų drąsiai stojo į kovą su okupantais. 1944–1945 metais miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų. Vieni į partizanų gretas įstojo vengdami tarnybos okupantų kariuomenėje, kiti – galimų represijų ar tremties. Tačiau dažniausiai ginkluotos kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Jau 1944-ųjų rudenį susikūrę nedideli partizanų būriai ėmė jungtis į stambesnius junginius, vėliau – į apygardas. Jas sudarė 2–5 rinktinės, šios skirstėsi į kuopas (tėvūnijas), būrius, skyrius. 2–3 apygardos sudarė sritį. Savo veiklą partizanų junginiai reglamentavo atitinkamais statutais ir taisyklėmis, stojantieji į partizanų gretas duodavo priesaiką. Partizanai vilkėjo karines uniformas su skiriamaisiais ir pasižymėjimo ženklais. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, partizanai buvo reguliari kariuomenė, drąsiai stojusi į karą su sovietiniais okupantais.

Orkestro vadovę „pririšo“ gimtasis kaimas

„Saulutės“ įkūrėja ir vadovė Ligita Bilevičienė

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre grupei šalies iškilių žmonių kasmet įteikiami rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“. Pernai tarp apdovanotųjų buvo ir Panevėžio rajono Smilgių kultūros centro Perekšlių padalinio bendruomenės namų meno vadovė Ligita BILEVIČIENĖ. Taip ji įvertinta už filantropinę veiklą, ypač jaunųjų kūrėjų skatinimą ir rėmimą. Su Smilgių seniūnijos vaikų ir jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestro įkūrėja bei vadove kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Kovo 11-ąją jums teko koncertuoti Prezidentūroje. Kokie keliai ten nuvedė?

Aš groju orkestre „Aukštyn“, kuris priklauso Naujamiesčio kultūros centrui, o jo vadovas – Remigijus Vilys. Mūsų kolektyvą prezidentė Dalia Grybauskaitė „įsidėmėjo“, kai jis koncertavo Panevėžio, Lietuvos kultūros sostinės, pristatyme. Tada šalies vadovė ir pakvietė orkestrą koncertuoti Prezidentūroje. Pasitaikė gražus oras, tad galėjome koncertuoti ir lauke.

Atidaryti senelių globos namai

Pastatą pašventino Šalčininkų klebonas kun. Vaclavas Volodkovičius, buvęs klebonas kun. Marekas Gladki ir vikaras kun. Danielius Narkun

ČIUŽIAKAMPIS. Lapkričio 6-ąją atidarytas naujas Čiužiakampio senelių globos namų pastatas. Simbolinę atidarymo juostą perkirpo Šalčininkų rajono savivaldybės meras Zdzislavas Palevičus, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Josifas Rybakas, Čiužiakampio senelių globos namų direktorius Mečislovas Zareckis, įmonės, atlikusios statybos darbus, atstovas Vitalijus Šeško. Pastatą pašventino Šalčininkų klebonas kun. Vaclavas Volodkovičius, vikaras kun. Danielius Narkun ir buvęs klebonas kun. Marekas Gladki.

Įgyvendintas projektas yra vienas svarbiausių Šalčininkų rajono savivaldybės darbų gerinant ir plečiant socialines paslaugas vienišiems ir savimi negalintiems pasirūpinti senjorams. Šventėje dalyvavo Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos nariai, administracijos skyrių vedėjai, seniūnai, Savivaldybės įmonių ir įstaigų vadovai, Senelių globos namų gyventojai.

Luokė istorijos tėkmėje

Istorinės sąsajos su protėviais leidžia sužinoti, ką praeities kartos yra sukūrusios ir ką mums palikusios bei įgalina suprasti žmogiškąją būtį laiko sraute, suvokti, kad viskas, kas laukia ateityje, taps praeities tąsa. Istorijos paveldo pažinimas – savęs pažinimas.

Luokiškiai dėkingi likimui, kad bendruomenėje turi nuostabių, iškilių žmonių. Tai – Luokės vidurinės mokyklos fizikos mokytoja Sofija Veitaitė-Gedminienė, prieš 50 metų savo gyvenimo istoriją pradėjusi Luokėje, bei jos dukra Eglė Gedminaitė-Kučikienė, medikė, regioninės Telšių ligoninės terapeutė-reabilitologė. Įaugusios Luokės žemėje jos kruopščiai surinko laiko išbarstytą senąją šio krašto istoriją, iliustruotą gausybe nuotraukų. Remiantis šia faktine istorine medžiaga žurnalas „Žemaičių žemė“ (nr.3) buvo skirtas Luokei, jos žmonėms, gyvenusiems ir kūrusiems savo istoriją. Žurnale minimos svarbiausios Luokės istorijos datos, faktai, pateikti trumpi pasakojimai apie iškiliausius šio krašto žmones. Tikėkimės, kad mokytoja S. Gedminienė su išmintingais pagalbininkais dar ryšis atraizgyti ne vieną istorijos mazgą apie Luokę, kad bus parengta monografija apie šį miestelį.

Iš vasaros reportažų

Šviesuliai virš Skėmių

Bronius VERTELKA

Iš kairės: Skėmių seniūnė Romualda Rimkuvienė, Skėmių bendruomenės pirmininkas Romualdas Modestavičius ir „Skėmių traktieriaus“ siela, pramogų ir šokių salės kultūros specialistė Regina Dambrauskienė

Skėmių seniūnijoje, kurioje gyvena apie 1400 žmonių, nerasi šeimos be pastogės ar kad jų vaikai būtų globojami valstybės. Čia reikiamas dėmesys skiriamas gyventojų gerovei ir užimtumui. Socialinės rizikos šeimų atžaloms Skėmiuose ir Pociūnėliuose veikia Vaikų dienos centrai.

„Tenka girdėti: kam toks rūpestis girtuoklių vaikais? Kokį gyvenimą susikūrė, tegu taip gyvena, tai – jų pačių problema. Bet juk tai – mūsų visų ateitis. Jeigu vaikas namuose nemato nieko gero, tik girtaujančius tėvus, tai ko tada norėti jam suaugus? Kokį grūdą į dirvą pasėsi, kaip sudygusį prižiūrėsi, tokį derlių ir kulsi“, – teigė biologijos mokytojos išsilavinimą turinti ir 18 metų Skėmių seniūne dirbusi Romualda Rimkuvienė, kai vasarą čia lankiausi. Beje, šiuo metu R. Rimkuvienė seniūne jau nebedirba. Tai, kad čia žmonės gyvena šviesiau nei kituose Lietuvos provincijos kampeliuose, gražiau tvarkosi, siekia smagių akimirkų, yra neabejotinas buvusios seniūnės nuopelnas.

Gimnazijos bendruomenė prisiminė aktorę

GRINKIŠKIS. Aktorės Rūtos Staliliūnaitės skaityta lietuvių poetų meilės lyrika ir Džonio Griuelo „Skudurinės Onutės pasakėlės“ skambėjo J. Poderio gimnazijos salėje susirinkusiems gimnazistams ir pedagogams. Čia buvo pristatytas VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ išleistas dviejų aktorės R. Staliliūnaitės archyvinių įrašų rinkinys. Pirmoje kompaktinėje plokštelėje skamba literatūrinė-muzikinė kompozicija „Valanda, kai esi…“, antroje – Dž. Griuelio „Skudurinės Onutės pasakėlės“. Lietuvių poečių lyriką, kurioje atskleidžiamas sudėtingas, gilus moters vidinis pasaulis, R. Staliliūnaitė skaitė 1978 metais išleistoje vinilinėje plokštelėje pagal savo 1977 metais parengtą lietuvių jaunųjų poečių kūrybos programą. 2008 metais įrašytą kompaktinę plokštelę „Pirmoji mano vaikystės knyga“ aktorė R. Staliliūnaitė dedikavo Mamos ir Tėvo, vedusių ją „Skudurinės Onutės“ pamokų keliais, atminimui.