„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2017 m. vasario 3 d., Nr. 1 (81)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

„...Tik duoki man kankinių drąsos ir stiprybės“

Rengiamės statyti paminklą Adelės Dirsytės gimtinėje

Architekto Manto Mickevičiaus
projektas „Šiuolaikinių
formų mūrinis koplytstulpis“
Elonos Nagevičienės nuotrauka

Dirsių šeimos kapai Šėtos kapinėse.
Čia palaidoti Antanas Dirsė (Adelės
Dirsytės tėvas), Jonas Dirsė (brolis),
Agota Dirsienė (Adelės Dirsytės mama),
Juozas Dirsė (vyriausias brolis)
Fotografuota 1999 04 17
Aušrinės Daugėlaitės-
Valevičienės nuotrauka

Dirsynė

Važiuojant senuoju keliu į Kėdainius pro Aukštuosius Kaplius, dešinėje pusėje, link Daukainių kaimo, tolumoje iškyla senas vienišas pastatas. Tai – išlikęs vienintelis Dirsynės, arba Pramislavos vienkiemio, sodybos liudininkas. O juk šioje sodyboje užaugo ir į mokslus išėjo viena garsiausių Kėdainių krašto moterų – Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė, sovietiniame lageryje sukurtos maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorė. Dievo tarno titulas suteikiamas asmeniui, kuriam yra pradėta beatifikacijos byla. Jos pabaigoje Popiežius asmenį skelbia palaimintuoju, o pasibaigus kanonizacijos bylai – šventuoju. A. Dirsytės beatifikacijos byla yra pradėta 2000 metais, ji pagrįstai tituluojama Dievo tarnaite.

Kas ji?

Adelė Dirsytė gimė 1909 m. balandžio 15 d., ji buvo jauniausia iš šešių vaikų šeimoje. Jos tėvai buvo ūkininkai, išgalėję leisti mokytis tris savo vaikus. Adelės gyvenimas susijęs su Šėtos valsčiaus ir parapijos vietovėmis, Kėdainiais. Ji mokėsi Aukštųjų Kaplių pradžios mokykloje, 1919–1925 metais – Šėtos progimnazijoje, 1925–1928 metais – Kėdainių gimnazijoje. Į Dirsynę pas tėvus ji sugrįždavo ir iš studijų Kauno Vytauto Didžiojo universitete, ir dirbdama Kaune, mokytojaudama Vilniuje, o iš lagerių rašė ilgesio pilnus, švelnius laiškus savo broliams ir seserims, jų vaikams. Į Šėtą Adelė atvykdavo skaityti paskaitų Lietuvių katalikių draugijos Šėtos skyriaus narėms, buvo šio skyriaus vėliavos krikštamotė, o Kėdainiuose ji organizavo skyrių aktyvistėms šeimos pagrindų kursus, kuriuos baigusioms buvo išduoti pažymėjimai. Studijuodama ji dalyvavo studentų ateitininkių „Birutės“ draugovės veikloje. Draugovė skatino savo nares tapti aktyviomis, besirūpinančiomis bendra visuomenės gerove katalikėmis, lietuvėmis patriotėmis ir geromis savo profesijos specialistėmis. Iškilus finansiniams sunkumams, kai mirė jos tėvas, Adelė nutraukė studijas ir dirbo Lietuvių katalikų draugijoje. Kartu ji mokėsi, laikė egzaminus ir 1940 metais gavo universiteto baigimo diplomą. Studijos ir dalyvavimas visuomeninėje veikloje, vėliau darbas aiškius dorinius principus deklaruojančioje organizacijoje sustiprino ir išvystė jos vidines nuostatas.

Adelė, iš savo šeimos paveldėjusi darbštumą, Tėvynės meilę, karštą tikėjimą, savo veikloje vadovavosi tautinėmis ir religinėmis nuostatomis, kurias dar labiau sustiprino žiaurus išgyvenimas lageriuose. 1944 metais prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Adelė perkeliama dirbti į S. Nėries gimnaziją (buvusi kunigaikštienės Birutės gimnazija) vokiečių kalbos mokytoja. Auklėjo 48 mokinių klasę. Buvusios mokinės B. Poškutės liudijimu, „(...) tai buvo vidinis sielos grožis, patraukęs mūsų jaunas sielas į save... Dvasingumas labai glaudžiai siejo klasės kolektyvą. Auklėtoja netiesiogiai sugebėjo įteigti religiją, maldingumą – visos lankėme pamaldas bažnyčioje“. Adelė kartu su mokinėmis melsdavosi, dalyvaudavo rekolekcijose, paskatino švęsti Visų Šventųjų dieną – lapkričio 1-ąją. Buvo tyli, rami, pasak jos mokinių, rūpinosi mokinių doros ir pagarbos ugdymu, tikėjimo skatinimu. Ji dalyvavo ir uždraustos ateitininkų organizacijos veikloje.

Odisėja po sovietinius lagerius

1946 m. kovo 6 d. ji buvo suimta, ilgai tardyta, kankinta, kol buvo paskelbtas nuosprendis – 10 metų lagerio ir 5 metai tremties. Tai buvo sovietinės sistemos skiriama populiariausia bausmė: ji nulėmė A. Dirsytės žūtį. Prasidėjo jos odisėja po lagerius: Vorkuta, Taišetas, Ozerlagas, Ui, Berlagas, Kolyma, Magadanas, Chabarovskas. Įvairių jos kalinimo vietų likimo draugės yra palikusios savo liudijimus apie Adelę. Iš jų aiškėja jos nepaprasta ištvermė, kantrybė, gilus tikėjimas, pasiryžimas šviesti ir kelti kalinių dorinį pasipriešinimą brutaliai jėgai. „Jie nežino, ką patys daro, melskimės už juos“, – sakydavo ji apie žiaurius sargybinius, prižiūrėtojus, tardytojus, kurie pavertė jos ir taip sunkų kalinės gyvenimą pragaru žemėje. Ji buvo nuolat sekama, tardoma, baudžiama, kratomi jos daiktai. Ir tai nebuvo šiaip sau: visi pastebėdavo jos stoišką laikyseną, orią elgseną, įtaką likimo draugėms. Adelė organizavo religinių ir tautinių švenčių šventimą, dvasinę Komuniją, šv. Mišių permąstymą, giedojimus, maldas. Ir visa tai vyko lageryje, kuriame turėjo vyrauti tamsa ir nusižeminimas, o tvyrojo dvasinė rezistencija. Jos pavyzdžiu užsikrėtusios merginos ir moterys turėjo moralinį autoritetą. Adelės paskatintos jos mokėsi eilėraščių, vokiečių ir rusų kalbų, giesmių, dainų, rengdavo literatūrinius vakarus, tautinių ir religinių švenčių paminėjimus. Tai padėjo ištverti niūrią kasdienybę.

Adelė viename iš savo laiškų namiškiams rašė: „Kai aš žiūriu į savąsias jaunuoles, kurios glaudžiasi prie manęs, kad mokytųsi, kad daugiau sužinotų, man graudu darosi, kad kiti ir pavalgę negyvena tuo bendru Tėvynės troškimu šviestis, lavintis, kad sumažintų visokeriopą skurdą“.

Tada atsirado dar vienas Adelės paskatintas užsiėmimas – kurti maldas, jas užrašant ant darbo metu rasto cemento maišų popieriaus, o taigoje – ant beržo tošies. Visada reikėjo saugotis: net ir pieštukas buvo nusikaltimo požymis. Jį į darbą nešdavosi užkišusios už žieminės kepurės kaktos atlanko: prižiūrėtojai kratos metu nerasdavo. Po sunkių darbų palindusios po gultais kalinės dalindavosi kūrybos vaisiais, perrašydavo maldeles ant popieriaus, susiūdavo, iliustruodavo. Pagaliau 1950 metų pabaigoje Berlago skirstomajame punkte gimė pirmoji maldaknygė „Viešpatie, prikelk mano tautą“. Ji daugybę kartų buvo perrašoma, tokiu būdu dauginama, vis papildant perrašinėtojos maldomis, o skirstantis po kitus lagerius iškeliaudavo drauge su kalinėmis. Daug jų buvo atimta kratų metu, tačiau yra ir išlikusių.

„Marija, gelbėki mus“

1953 metais sukako 35 metai nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo. Šiai iškiliai datai Adelė su likimo draugėmis ruošėsi, atlikdamos religines praktikas, pasirengdamos dvasiškai. Adelė sukuria ir naują maldaknygę „Marija, gelbėki mus“. Tai – jos būrelio dovana Lietuvai. Pasak dr. Mindaugo Bloznelio, patikslinusio pavardes, Leonora Grigalavičiūtė surinko ir sutvirtino Dirsytės perrašytus lapelius, Valė Bernatavičiūtė piešė, Levutė Vizbaraitė suklijavo. Maldaknygę dedikavo Pranutei (Čebelytei?): „Kad galėtum geriau su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį“. Dedikacijoje Adelė pasisako: „O aš rašiau“. Tai reiškia, kad dėl autorystės neturėtų kilti abejonių.

Knygelė turi savo struktūrą, maldos išdėstytos pagal tematiką: rytmetinės, Mišių, Išpažinties, Kryžiaus kelio, įvairios maldos. Ypač sukrečia baigiamoji Kalėdų malda.

„Suledėjusiomis lūpomis, nevilties iškankintos, puolame prie Tavo prakartėlės, Šv. Kūdiki!“ – pradedama malda. Ir baigiama: „Dėl savo Šv. Motinos ir visų šventųjų nuopelnų pasigailėki mano mylimųjų ir mūsų tautos. Sutrinta širdimi maldauju sutrumpinti bandymų dienas. Jei reikia aukų, imk jas iš manęs, tik duoki man kankinių drąsos ir stiprybės. Amen“.

Iškankinta, nusilpusi Adelė mirė Chabarovsko lageryje 1955 m. rugsėjo 26 d., kai jos įkalinimo pabaigos data turėjo būti tų pačių metų gruodžio 2 diena. Niekas jau nebesužinos, kur ji ilsisi.

Maldaknygė pasklido po pasaulį ir Lietuvą

Maldaknygė buvo perrašinėjama, platinama tarp kalinių. Originalas pateko į JAV ir buvo išleistas Putnamo seserų „Ateities“ spaustuvėje 1959 metais. Kun. dr. Kęstutis Trimakas knygelę išvertė į anglų kalbą. Vėliau maldaknygė buvo verčiama į įvairias pasaulio kalbas: vokiečių, olandų, italų, ispanų, portugalų, lenkų, suomių, korėjiečių, kinų. Maldaknygė „Marija, gelbėki mus“ išspausdinta daugiau negu penkiolika kalbų milijoniniu tiražu ir yra plačiausiai pasaulyje paplitusi lietuviška knyga.

Ji pasklido pasaulyje, buvo išgirstas lietuvių Sibiro kalinių sielos skausmas.

Lietuvoje 1964 metais maldaknygė išspausdinta pogrindžio sąlygomis. Nepriklausomoje Lietuvoje 1990 metais išėjo pirmasis leidimas, jos trečioji laida išleista 2009 metais, minint 100-ąsias Adelės Dirsytės gimimo metines, kartu su perfotografuotu pačios Adelės Dirsytės rankraščio tekstu.

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius rašė: „Yra nemažai medžiagos apie šią taurios dvasios lietuvaitę, tačiau, jei turėtume tik šią kuklią jos maldaknygę, parašytą didelės kančios naktyje, jos užtektų atkurti gražios, spinduliuojančios per kiekvieną maldos žodį dvasios paveikslą“.

Įvykiai ir darbai Adelės Dirsytės palikimo sklaidai

Dabartinės kartos pareiga – tinkamai įamžinti šios kankinės atminimą, kartu su ja pagerbiant ir visus žinomus ir nežinomus kankinius, kovojusius, kaip kuris galėjo, su sovietiniu režimu. A. Dirsytės gyvenimui ir kūrybai, kankinystės istorijai pagerbti yra atlikta įvairių darbų.

1999 metais Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šventės dieną A. Dirsytė po mirties apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu prezidento Valdo Adamkaus dekretu.

2000 m. rugsėjo 24 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje šv. Mišiomis, vadovaujamomis Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičius SJ, pradėtas Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas.

1999 m. balandžio 17 d. minint 90-ąsias A. Dirsytės gimimo metines, Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje pašventintas ąžuolinis koplytstulpis, sukurtas tautodailininko V. Remeikos. Po reljefiniu Marijos atvaizdu medyje įrėžta: „Adelė Dirsytė – 1909–1955 – Sibiro tremtinių maldaknygės autorė“.

Šėtos bažnyčios šventoriuje irgi yra paminklinis kryžius, skirtas A. Dirsytei atminti. Kėdainių ir Šėtos bažnyčiose Adelė melsdavosi savo vaikystėje ir jaunystėje.

Šėtos gimnazijoje eksponuojamas dailininkės, buvusios kaplietės, irgi progimnazijos auklėtinės Liucijos Grinevičiūtės-Navalinskienės sukurtas A. Dirsytės portretas, jos atminimui buvo rengiami minėjimai ir mokinių piešinių parodos.

1999 m. lapkričio 28 d. Kaune suorganizuota konferencija A. Dirsytės gyvenimui ir kankinystei atminti. 2000 metais išleista A. Dirsytės knyga. „Jūs manieji: Laiškai“ (Kaunas). 2003 metais – „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“, ją sudarė dr. M. Bloznelis (Vilnius).

2009 metų balandį Vilniuje, Kaune ir Šėtoje iškilmingai paminėtos 100-osios A. Dirsytės gimimo metinės.

2011 metais sukurtas dokumentinių filmų ciklas „Lagerių moterys“ (apie A. Dirsytę ir kitas). Kūrėjai – Juozas Matonis ir Vytautas Domaševičius. Demonstruotas per nacionalinę televiziją.

2016 metais apie Adelę Dirsytę paskelbtas kun. Nerijaus Pipiro ir kun. Andriaus Končiaus straipsnis „Visa atnaujinti ir visa ištverti Kristuje: Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė“ Bernardinai.lt tinklalapyje ir „XXI amžiuje“.

Taigi, galėtume teigti, kad A. Dirsytės atminimas yra saugomas ir gerbiamas.

Nerodoma tinkama pagarba gimtinėje

Tačiau lieka spraga, kuri itin aktuali Kėdainių krašto žmonėms. A. Dirsytės gimtinės vieta niekaip nėra pažymėta nei Kėdainių rajono žemėlapiuose, nei prie Aukštųjų Kaplių kaimo ar pačioje Pramislavoje, vietinių vadinamoje Dirsynėje. O juk kalbame apie didelį pripažinimą pelniusio teksto autorę, iškilią mokytoją ir Sibiro tremtinę. Stūkso tik vienišas senas tvartas, auga klevas prie gyvenamojo namo pamatų ir liepa, pasodinta 1999 metais, minint 90-ąsias Adelės Dirsytės gimimo metines. Kartkartėmis sodybą aplanko piligrimai, mokiniai. Sodyba rūpinasi Adelės brolio dukra Irena Birutė Liubkevičienė, apsilanko sesers sūnus Vilius Skinulis. Šėtos seniūnija vasaromis retkarčiais nušienauja pievą. Akivaizdu, kad Adelė savo gyvenimu ir kūryba nusipelnė didesnės visuomenės pagarbos savo gimtinėje.

Imkimės darbo: dabar pats laikas!

Ir štai pernai Šėtos parapijos klebonas kun. Robertas Gedvydas Skrinskas pasiūlė statyti paminklą Adelės Dirsytės gimtinėje, taip įamžinant jos gyvenimo pradžią, suteikiant šiai vietai sakralumo. Jau įvyko ir Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno komisijos posėdis, kuriame buvo nagrinėti 4 autorių pasiūlymai, o pritarta architekto Manto Mickevičiaus projektui „Šiuolaikinių formų mūrinis koplytstulpis“.

Malonu paminėti, kad svarstant įvairius Adelės Dirsytės atminimo įamžinimo klausimus bendradarbiauja Kėdainių rajono savivaldybė, Šėtos seniūnija, Šėtos gimnazija, Adelės artimieji – Irena Birutė Liubkevičienė ir Vilius Skinulis, kurie, be kita ko, apsisprendė paaukoti žemės sklypą paminklui ir lankytojų patogumui.

Dar yra daug svarstytinų ir spręstinų klausimų, susijusių su Dirsynės tvarkymu, paminklo vieta, lėšomis, tačiau svarbu, kad dirbama ir mąstoma.

Vatikane anksčiau ar vėliau įvyks Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos svarstymas ir tikėtina, kad ši mūsų krašto kankinė bus paskelbta Katalikų Bažnyčios palaimintąja. Nuo mūsų visų pastangų priklausys, ką ras piligrimai, atvykę aplankyti jos tėviškės. O jų tikrai bus.

Todėl kreipiamės į visus Šėtos ir Kėdainių geros valios žmones prisidėti prie Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės atminimo ir jos gimtinės įamžinimo projekto ir paaukoti lėšų. Auka bus apskaityta ir panaudota griežtai pagal paskirtį, jūsų indėlis taps istorijos dalimi.

Tikimės, kad jau pavasarį galėsime pradėti darbus ir kiekvienas iš mūsų prisidės prie šios kilnios iniciatyvos.

Antanida LIKŠIENĖ,
Šėtos parapijos pastoracinės tarybos narė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija