Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio tėviškėje

Žodžiai iš širdies

Bronius VERTELKA

Alantos poetė Birutė Šiukštienė

Kai apsidairai aplink, tiesiog užliūliuoja stulbinančios, apie Alantą esančios gamtos grožybės. Jos verčia susimąstyti: ko lekiame į užsienius, jei galingų įspūdžių Lietuvoje užtektinai? Stoviu priešais Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, užvertęs galvą žvelgdamas į jos 51 metro bokštą ir netikėtai garsiai ištariu: „ Juk ji graži kaip katedra“. Ir šalia išgirstu moterišką balsą: „Taip, į ją ir panaši“.

Likimo ironija: tą pačią dieną vėl sutikau šią moterį, gyvenančią netoli bažnyčios.

Tai – Alantos poete vadinama Birutė Šiukštienė, gegužės 15-ąją minėjusi 86 metų sukaktį. Ji ruošia jau septintą savo eiliuotos kūrybos knygą. Visų ankstesniųjų išleidimą finansavo abu jos sūnūs. Nė viena knyga nebuvo parduota, visos išdovanotos. „Bet, bėgant laikui, mano artimiausių ir brangiausių žmonių ratas siaurėja ir mažėja, todėl ir knygos tiražą jau teks mažinti“, – prisipažįsta poetė.

Rimta poete B. Šiukštienė savęs nelaiko, o eilėmis išreiškianti savo jausmus, aprašanti gimtuosius Ažubalius netoli Molėtų, Alantą, kur pagyventi jos gražiausi metai. Tik draugės ar gerai pažįstamos pakritikuoja, kad jos eiliuotuose kūriniuose per daug moralų. Gal tokią nuostatą pats gyvenimas padiktavo: 35 metus dirbo su vaikais, mokė juos lietuvių kalbos ir literatūros. Pati augo aplinkoje, kur nebuvo melagysčių, kerštavimo, pavydo, apgaulės ir vagysčių. Abu tėvai buvo kaimo giesmininkai. Mama mokėjo idiš, rusų ir lenkų kalbas, nes gyveno tarp šių tautybių žmonių.

Birutė, baigusi Molėtų vidurinę mokyklą, ėmė mokytojauti, nes pokariu trūko mokytojų. Ištekėjo už bendraklasio. Jis baigė Lietuvos veterinarijos akademiją, ji – lietuvių kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Vyras dirbo Alantos kolūkio pirmininku, buvo partinis, bet jo netraukė politika, verčiau užsiėmė ūkiniais reikalais. Šiukščių namuose buvo Maironio, Popiežiaus portretai, trūko tik lietuviškos trispalvės vėliavos. Atvykęs į Alantą klebonauti kun. Jonas Balčiūnas kolūkio pirmininką stengėsi ne ignoruoti, bet atėjo su juo susipažinti. Šiukščiai tuokėsi Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje, šventė katalikiškas šventes. Abu jų vaikai krikštyti. „Vyras buvo Vytautas, aš – Birutė, sūnūs – Algirdas ir Kęstutis, anūkas – Mindaugas“, – šypsosi senolė, vardindama Lietuvos kunigaikščių vardus. Vyrą pakirto trečias infarktas. Jo netekusi, Birutė girdėjo aplinkinius sakant, jog turėjusi protingą vyrą.

Sūnūs baigė Žemės ūkio akademiją, vieno su žvejyba, kito su statyba susijusios specialybės. „Turiu puikius vaikus, tokios pat ir marčios. Viskuo esu aprūpinta, dar ir pati nesu „nušokusi“ nuo proto“, – pajuokauja ponia Birutė. Geriausia jai atgaiva – apsilankymas bažnyčioje. Tai – ir poilsis, ir dvasinis susikaupimas. O kad Alantos klebonas yra veiklus, rodo tai, jog jo rūpesčiu Alantos bažnyčioje daug kartų koncertavo žymūs operos solistai, kitos meno garsenybės. Paklausęs dažno vilniečio, ar jie girdėjo juos dainuojant, kažin ar išgirstų teigiamą atsakymą. „Alantos klebonas – be galo energingas žmogus“, – sakė B. Šiukštienė.

Alanta, Molėtų rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“