Kai turi ne tik gabumų, bet ir noro

Bronius VERTELKA

Virginijus Pikšrys savo gaminiais sugeba sudominti turgaus lankytojus

Patrauklūs dirbiniai

Eilinę darbo dieną Panevėžio gatvės atrodo nykiai. Kurtina jomis važiuojančių mašinų gaudesys, tačiau žingsniuojančių šaligatviais matysi tik vieną kitą. Didesnis žmonių judėjimas centrinėje miesto turgavietėje: čia eina tikėdamiesi pigiau apsipirkti ar šiaip pasižvalgyti. Daugelis stabteli ties prekybos vieta, kur išdėstyti miniatiūriniai kirveliai su koteliais ir įbesti į medžio nuopjovas. Apžiūrinėja juos, varto ir, žiūrėk, jau siekia piniginės. Kirveliai ypač turi vertę artėjant Šv. Kalėdoms. Patraukliai atrodantį dirbinį įsigyja ketindami jį kam nors dovanoti. O ir šiaip tokį daiktą smagu matyti savo kambaryje. Kirvukus gaminantis Virginijus Pikšrys sako jų pardavęs jau daugiau kaip 600. Daug jų išvežta į daugybę pasaulio šalių. Pasakoja, kad mintį gaminti juos prieš trejus metus pagavo atsitiktinai žvilgterėjęs į kieme stovėjusią kaladę su įkirstu kirviu. O jeigu ėmus ir sumažinus daugybę kartų? Būtų puikus suvenyras, nors pagaminti tokį reikia sumanumo ir kantrybės.

Šaltis spigina ar saulė kepina, tačiau Virginijų žmonės mato Panevėžio centrinėje turgavietėje. Jis bene vienintelis jau kelis dešimtmečius jai toks ištikimas. V. Pikšrys – vienintelis prekeivis, kuris siūlo savo rankomis padarytų dirbinių iš medžio ar iš metalo. Vis dėlto gruodžio pradžioje kelias dienas jo vieta buvo neužimta – mirė mama, o jai kovą būtų suėję 92 metai.

Ne tik parduoda, bet ir taiso

Virginijui priskirtas turgaus kamputis, kur laisvai laksto vėjai. Vyras nedejuoja, kad tik tiek vietos turi, bet sako: „Pats čia atsisėdau, o ne kieno nors verčiamas“. Žiemą storai rūbų prisivelka, jeigu speigas būtų, šildytų avies kailiniai. Užtat kaip televizoriuje visų matomas. Dažnas stabteli ir klausia gaminių kainų. Čia galima derėtis. Jeigu perka ne vieną, tokiam būna didesnės nuolaidos. Virginijaus dirbiniai – vos ne amžini. Jis žino, ką pateikti kiekvienam metų laikui. Artėjant pavasariui, daro įvairius kauptukus, grėbliukus. Gausi ir suktukų grandinei karvei ar agresyviam šuniui pririšti.

Jo verslas – daryti taip, kad įtiktum pirkėjui. Nematysi jo ir pykstančio. Jei iš ko nors išgirsta, jog tas ir pats galėtų visa tai pasidaryti, Virginijus šypteli: „Daryk, o kas trukdo?“ Randa žmonės čia namų ūkyje reikalingų smulkmenų arba atneša pagaląsti peilį, žirkles, rankinės mėsmalės peiliukus. Tikisi, kad vyras pataisys sugedusią durų ar pakabinamą spyną. Užsakymus atlieka gana pigiai. Užtat klientų stygiaus nejaučia. Tai, ką apsiima padaryti, maršrutiniu autobusu vežasi į namus Berčiūnuose.

Turguje „apgyvendino“ paršelių pirkimas

Pažintį su turgumi Virginijus užmezgė labai seniai. Kadaise mama jo paprašė, kad padėtų nupirkti paršelių. Kol ši derėjosi, Virginijus pardavinėjo savo gamybos prekes, kurios tuomet buvo labai deficitinės. Per trumpą laiką uždirbo 25 rublius – tais laikais pakankamai didelę sumą. Vėliau, nors valdžia draudė užsiimti tokia prekyba, į turgų atvykdavo savaitgaliais. Kai kitų darbų nebebuvo, jame ir „įsidarbino“. Galbūt turguje, o gal ne, tačiau ir ligą įsigijo. Ačiū Dievui, puikus chirurgas pasitaikė, vėl ant kojų pastatė. Nors Virginijui nustatė antrąją neįgalumo grupę, tačiau jis grįžo į turgų.

Dar turi metalo, iš kurio kažką galėtų pagaminti. Dirbo jau Panevėžio metalo dirbinių gamykloje ir matė, kaip su gelžgaliais nešeimininkiškai elgiamasi. Už tuos, kuriuos rengėsi į laužą išvežti, sumokėjo, kiek reikėjo, ir namo parsivežė. Bet ir tos metalo atsargos baigia tirpti.

Sutrumpina valandas miegui

Nagingas rankas turintis ir Berčiūnuose gyvenantis V. Pikšrys sako, kad dažnai jam net miegui laiką reikia taupyti. Darbštuolis, grįžęs iš miesto, dar sugeba kažką gražaus ir naudingo padaryti paprastais įrankiais. Tam, pasak V. Pikšrio, reikia šiek tiek gabumų, bet daugiau – noro. Meistras nerūko ir nevartoja alkoholio, todėl noro dirbti jam netrūksta. Tuo metu, kai gyveno ūkiškai, laikė gyvulių, iš atliekų surinko ratinį traktoriuką, prie kurio nė policija negalėjo prikibti. Sava buvo ūkeliui pritaikyta jo priekaba. Buvo pasigaminęs visą žemės dirbimo techniką, šieno grėbiamąją... Žmogus nepolitikavo, nėjo prašyti pašalpos iš valdžios, bet atkakliai dirbo. Nors miegoti mažokai laiko belikdavo, bet žinojo: tik pats gali garantuoti sau normalų gyvenimą, sotesnį kąsnį.

Technika viliojo labiau nei paprasti mokslai

V. Pikšrio vaikystė buvo nelengva. Buvo tik 10 metų, kai mirė tėvas. Liko mama su keturiais vaikais. Ją kalbino, kad Virginijų atiduotų į internatą, bet mama pasakė visus užauginsianti pati. Baigęs aštuonias klases Virginijus įstojo į Vabalninko žemės ūkio technikumą. Ten nepatiko todėl, kad ne supažindinti su technikos naujovėmis vedė, bet ragino pirmiausia įsigyti vidurinį išsilavinimą. Čia ypač nemėgo matematikos, algebros. Pusmetį pasimokiusį technikume noriai priėmė į Troškūnų profesinę technikos mokyklą. Joje galėjo įsigyti plataus profilio mechanizatoriaus specialybę. Čia Virginijus pasijuto kaip laisvas paukštis, bemat prabėgo dveji mokslo metai.

Grįžęs iš armijos Panevėžyje įgijo vairuotojo teises. Kolūkyje patikėjo pienovežį. Iki garažo – keli kilometrai. Kol užkurdavo šaltyje variklį, jau laukdavo melžėjos. Nuvežus pieną į surinkimo punktą, būdavo dar tik rytas, todėl vėl darbo surasdavo. Su įvairiomis automašinomis dirbo, net pirmininką su „Volga“ vežiojo. Nepatiko, nes nenormuotą darbo dieną turėjo. Nežinojo, kada teks netikėtai važiuoti. Vairavo ir autobusą, čia jau buvo gerai, bet kolūkis suiro.

Muzika buvo reikalinga kaip oras

V. Pikšrio laisvalaikį skaidrina muzika. Niekas iš jo saviškių ar giminių neturėjo muzikinių gabumų. Bene aštuonerių metų būdamas užsukęs pas kaimynus pastebėjo armoniką. Kaimynė, pamačiusi degančias vaiko akis, leido ją patampyti. Netrukus suvokė, kad jam visai neblogai sekasi. Pirmoji sava Virginijaus armonikutė buvo maža. Nepažindamas natų, išmoko groti armonika ir akordeonu. Ne tik grojo šiais instrumentais, bet esant reikalui sugebėjo juos paremontuoti. Grojo vestuvėse, vakaronėse, kaimo šokiuose. Buvo Naujamiesčio ir Berčiūnų kaimo kapelų narys. Bet daugiausia Virginijaus grota kartu su Aleksu Valiušiu, žinomu keramiku (jo sūnus Vytautas – irgi keramikas, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, keramikos muziejaus Leliūnuose įkūrėjas ir puoselėtojas), grojusiu saksofonu, ksilofonu ir klarnetu.

V. Pikšrys buvo ir į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą įstojęs. Priėmė neakivaizdžiai studijuoti liaudies instrumentus, nors mokytis joje nepateko jau turėję muzikinį išsilavinimą. Kolūkyje bičiuliai su šypsenėle sutiko žinią, kai Virginijus prasitarė ketinąs rimtai mokytis muzikos. Saugumo technikos inžinierius pažadėjo vietoje jo pasukioti sunkvežimio vairą. Sužinoję, kad įstojo mokytis, jau galvas kraipė. Bet ne apie mokslus, o kaip pelnyti duoną, tada reikėjo mąstyti.

Gyvenime nerūkęs ir nevartojęs alkoholio V. Pikšrys užaugino tris dukras. Viena mokytojauja Kaišiadoryse, kita dirba prie kompiuterio Panevėžyje, trečia studijuoja mediciną. Tapo keturių vaikaičių seneliu. Virginijus nesiskundžia gyvenimu, jau prabėgusiais metais, nors greitai jam ateis laikas išeiti į pensiją.

Berčiūnai, Panevėžio rajonas–Panevėžys
Autoriaus nuotrauka

© 2018 „XXI amžius“