Ar bus išmokta rinkimų pamoka?

Po šių Prezidento rinkimų jau vargu ar galima abejoti, kad šalies visuomeniniame ir politiniame gyvenime vyksta dideli pokyčiai. R.Pakso pergalę galima aiškinti meistriškai surežisuota demagogine rinkimų kampanija, akivaizdžiomis jo varžovo rinkimų komandos klaidomis, rinkėjų “nesąmoningumu” ir kitomis panašiomis priežastimis. Tačiau toks aiškinimas būtų pernelyg paviršutiniškas. Iš tikrųjų ši iš pirmo žvilgsnio netikėta ir nesuprantama pergalė yra gelminių ir ilgalaikių mūsų visuomeninio ir politinio gyvenimo tendencijų padarinys.

Į politinę areną drąsiai žengia “partijomis” save tituluojantys atsitiktinių žmonių sambūriai, neturintys nors kiek aiškesnių vertybinių nuostatų ir ideologinių bei politinių atpažinimo ženklų. Tradicinės šalies partijos pamažu stumiamos iš politinės arenos. Sparčiai keičiasi ir rinkėjas: retėja nuolatos vieną ar kitą partiją remiančių rinkėjų sluoksnis ir daugėja žmonių, balsuojančių už vienadienius neįvykdomus pažadus. Būtent tradicinių partijų silpnėjimas ir retėjančios populistiniams pažadams atsparių rinkėjų gretos leido R. Paksui pateikti save kaip atsvarą “supuvusiai” šalies partinei sistemai. Galutinis rinkimų rezultatas — viena svarbiausių valstybės institucijų atsidūrė naująjį prezidentą finansiškai rėmusios grupuotės rankose. Šie rėmėjai neabejotinai darys įtaką naujajam prezidentui, tačiau jų ketinimai ir tikslai iš esmės tebėra nežinomi.

Apie Lietuvos krikščionių demokratų likimą

Lietuvos krikščionių demokratų politinio nukrypimo ir išnykimo patirtys prašyte prašosi svarstomos bent keliais reikšmingais aspektais. Vertinant perspektyvos požiūriu, du iš jų reikalauja ypatingo dėmesio. Pirmasis: ar krikščioniškoji demokratija partiniu pavidalu reikalinga valstybėje, kurioje daug sėkmingiau prigijo konservatorių partija? Antrąjį pravartu suprasti kaip pamoką, kurią gyvybės ženklus vis dar gana žvaliai rodantys konservatoriai turėtų išmokti iš karčios buvusių politinių sąjungininkų patirties.
Graudus ir, turint omenyje dabartinius LKD lyderius, gana komiškas krikščioniškosios demokratijos likimas posovietinėje Lietuvoje skatina nuodugniai apmąstyti triuškinančios šio politinio projekto nesėkmės aplinkybes. Apsiribosiu tik keliomis pastabomis apie tai, kas labiausiai krinta į akis nesuinteresuotam, bet suintriguotam stebėtojui.
LKDP atsiradimą Lietuvos politinėje padangėje 1990 m. daugiausia lėmė atkuriamasis akstinas ir tęstinumo dvasia. Praėjusio amžiaus pradžioje įsteigtos partijos atkūrimo veiksnį papildė ir du pragmatiški bei lengvai paaiškinami motyvai.
Pirmasis jų – tai išeivijos parama, kurios pagrįstai buvo galima laukti ir kuri tikrai neapvylė lūkesčių. Antrasis motyvas – tai galimas Katalikų Bažnyčios moralinis užtarimas ir siekis su jos pagalba didinti partijos įtaką tarp tikinčiųjų. Šalia išvardytų pragmatiškų akstinų reikėtų paminėti ir palyginti menką ideologinį veiksnį, kurio vėliau atsiradęs pragmatiškasis aspektas reiškėsi siekimu įsilieti į Europos krikdemišką aplinką su visais iš to plaukiančiais privalumais.

Lietuvos politinė dešinė: perspektyvos ir iššūkiai

Lietuvos dešinieji pralaimėjo tiek Savivaldos, tiek Prezidento rinkimus. Nors kartais bandoma nuo šio fakto slėptis, sumuojant kelių dešiniųjų partijų gautus mandatus ar tvirtinant, jog už Rolandą Paksą balsavo tik mažuma visų Lietuvos gyventojų, privalome būti sąžiningi ir negrimuoti tikrovės. Kairieji šiandien kontroliuoja daugumą savivaldybių, jų Vyriausybė turi solidžią paramą Seime. Manau, kad Antano Sniečkaus šimtmečio minėjimas Mokslų Akademijoje ir vangus pasipriešinimas tokiam renginiui yra svarbus kairiųjų ideologų, nuo pat Nepriklausomybės pradžios bandžiusių įteigti pozityvų sovietmečio vertinimą, triumfo ženklas, liudijantis, kad didelei daliai visuomenės vertybinio skirtumo tarp budelio ir aukos, kolaboranto ir disidento nebeliko.
Dešinieji gali pagrįstai džiaugtis, kad jų užsienio politikos pastangas vainikavo sėkmė. Tačiau valstybės vidaus gyvenimas vyksta pagal kairiųjų diktuojamas taisykles. Lietuvoje pakankamai sklandžiai vykdoma nuosekli pusšimtį metų prievartautos visuomenės resovietizacija. Šiandien pavojingai didelė visuomenės dalis pokomunistines reformas yra pavertusi visų bėdų „atpirkimo ožiu“, stokoja iniciatyvos ir vilties imtis atsakomybės už savo gyvenimą.
Tradicines dešiniųjų politines vertybes – laisvos iniciatyvos puoselėjimą, atsakomybę už savo pasirinkimus, bendruomenišką tarpusavio pagalbą – šiandien užgožia iš viršaus primetamas tvarkos, valstybės kaip gėrybių dalintojos bei tvirtos rankos žavesys. Siekiant pasėti vertybinio įsipareigojimo, pilietiškumo, patriotiškumo sėklas į nualintą Lietuvos visuomenės dirvą, šiandien labai reikia žmonių, kuriems ne vis vien, kas vyksta Lietuvoje, vienybės ir sutelkto darbo. Todėl pasistenkime užmiršti mėgiamą klausimą – kas dėl dabartinės situacijos kaltas? – ir pereikime prie klausimo – ką daryti?

Prabėgę 2002-ieji, arba Vos vienas žingsnis iki Afrikos

2002 m. Lietuva įvairiais būdais stengėsi integruotis į pasaulinį kontekstą.
Tiesa, kai kuriems ne itin išprususiems pasaulio skaitytojams galėjo kilti įtarimas, kad Lietuva kur nors Afrikoje. Gerai žinomas ir visų skaitomas amerikiečių dienraštis, nuolat pranešinėjantis apie didžiausius AIDS protrūkius Afrikoje, šalia patalpino žinutę apie Alytaus koloniją ir jos negandas. Bet tai neturėtų mūsų labai stebinti, nes, remiantis Mičigano universiteto atliktu pasauliniu vertybių tyrimu, išgyvenimo ir gyvenimo kokybės vertybių skalėje lietuviai ne ką atsilieka nuo Zimbabvės, kurioje pagrįstai rūpinamasi būtent išgyvenimu.
Aišku, nereikia taip savęs nuvertinti, juk į Afganistaną pasiuntėme net šešis karo gydytojus, taip atiduodami duoklę karui prieš terorizmą ir meilei žmonijai. Tačiau vargu ar kas prisimena, kad metų pradžioje lietuviams staiga ir visiškai netikėtai pavyko susidoroti su Panevėžio teroristais – organizuota “tulpinių” gauja. Nors Lietuvoje iki šiol neaišku, kuri pusė žioplesnė – nusikaltėliai ar pareigūnai. Juk didžiulį gintaro luitą, romantiškai vadinamą Saulės akmeniu, pareigūnai pastebėjo tik tada, kai nesusipratęs žmogelis atnešė jiems į kabinetą. Po šios istorijos visi galėjo padaryti išvadą, kad dingimas be pėdsakų yra gintaro savybė. Gaila, kad Gintaro kambario taip niekas ir nepristatė į policijos nuovadą…
Ne visos mįslės taip lengvai įveikiamos... Dar gerokai prieš įkaitų dramą Rusijoje Lietuvoje įvyko naftos drama: “Williams” pasitraukė iš Lietuvos. Apgauti lietuviai liko ne prie sudužusios geldos, bet, kaip visada, prie televizoriaus ekranų, kur peno minčiai galėjo suteikti A. Klivečkos laida “Sąmokslo teorija”, o dvasiai – tradicinis E.Mildažytės “Bėdų turgus”.

R.Pakso rinkimų kampanija: nuo „žirgų lenktynių“ iki naujo caro vilties

Šiemetiniai Prezidento rinkimai susilaukė ištisos armijos politologų, sociologų, antropologų, reklamos specialistų, šiaip analitikų ir prityrusių žmonių analizės. Vieni kaltino išrinktąjį prezidentą Rolandą Paksą naudojus “juodąsias technologijas”, kiti sveikino. Aišku, dviračio Rolandas Paksas ir jo pasamdyti viešųjų ryšių specialistai neišrado. Dažnai buvo pastebima, kad Paksas savo kampanijoje naudojosi Rusijos patirtimi. Tačiau nereikia pamiršti, kad Rusija demokratijos, bent jau tokios, kokią galėtų pritaikyti, mokosi iš JAV. Jei amerikiečiai ir neišrado reklamos, tai vadinamosios “prezidentinės žirgų lenktynės” ir “prezidentiniai filmukai” - tikrai jų išradimas. Todėl R. Pakso ir jo komandos pasirinktą rinkimų kampanijos stilių pravartu palyginti ne tik su Rusijos, bet ir su JAV prezidentų reklamavimo vajumi.
JAV vidaus politikos specialistas S.Hessas kartu su Žiniasklaidos ir visuomenės tyrimų centru vykdė projektą, kurio tikslas buvo patikrinti, ar kandidatų rinkimų kampanija yra efektyvi, t.y. ar amerikiečių rinkėjai “valgo makaronus”. Viena iš šio tyrimo išvadų buvo ta, kad daugėja labai trumpų, iki dviejų minučių filmukų - “žirgų lenktynių” ir “programinių”.
Ko gero, G.W.Busho rinkimų kampanija buvo pirmas atvejis JAV rinkimų istorijoje, kai respublikonų kandidatas savo ištobulinta rinkimų programa pralenkė demokratą. G.W. Bushas paneigė stereotipus, kad televizinė reklama Amerikoje neveiksminga. A. Goras jau pirmuosiuose rinkimų debatuose pralaimėjo tikros ir televizijos kuriamos asmenybės dvikovoje.

Užjūrio išeivijos veikla Lietuvos okupacijos metu

Lyg pateisindami savo įtartiną nusiteikimą okupanto ir okupuotųjų atžvilgiu, kai kurie Lietuvos veikėjai – tik kairieji, tiek dešinieji - šiandien bando kritikuoti tuos, kurie kadaise iš okupuotos Lietuvos pasitraukė į Vakarus. Jie pamiršta ar nenori prisiminti, kad emigrantai iš Lietuvos per visą okupacijos tarpsnį rūpinosi ne tik savo artimųjų gerove bei puoselėjo lietuviškumą savo šeimose, bet ir neleido Vakarams pamiršti Lietuvos okupacijos. Vos po dešimtmečio nepriklausomybės daug kas jau bandoma užmiršti, netolima praeitis revizuota taip, kad užjūriečiams neretai skaudu ir pikta matyti, kaip nuvertinamos ir ignoruojamos jų pastangos.
Buvo ir tarp išeivių keletas įmantriai kalbančių, linkusių pasišaipyti iš pastangų nuolat aiškinti ir priminti įvairiose Vakarų sostinėse, kad Baltijos šalys yra okupuotos ir nėra Sovietijos dalis. Nežinia, ar sėkmingai būtų pasibaigusi Lietuvos dainuojanti revoliucija, jei ne palankus diplomatinio Vakarų elito nusiteikimas Baltijos šalių atžvilgiu. Manau, tokiu atveju Lietuvą galėjo ištikti ir Čečėnijos lemtis.
Amerikos išeivių veikla: VLIK’as, Baltų organizacijų politinė akcija, Valiuko grupės rezoliucijos, ALT’os demaršai, Lietuvių bendruomenės manifestacijos, asmeniniai įvairių išeivijos veikėjų kontaktai, JAV Respublikonų ir Demokratų partijų judinimas ir raginimai nepalikti Baltijos šalių Kremliui davė siektų rezultatų. Neužteko tik vieno ar kito memorandumo, vienos ar kitos laiškų rašymo akcijos, reikėjo nuolatinių pastangų siekiant įtikinti JAV politikus Baltijos valstybių nepripažinimo Sovietijai nauda.

Laimės ieškotojai jau, sako, grįžta namo

Amerika (turima galvoje Jungtinės Amerikos Valstijos) nuo seniausių laikų traukė lietuvius: pavienių emigracijos atvejų iš Lietuvos žinoma prieš du ir tris šimtus metų, bet populiariausia ten ieškoti laimės tapo XIX amžiaus pabaigoje – XX pradžioje. Labai įdomu, kad, kaip teko patirti važinėjant po Pennsylvaniją, kur yra didžiausios ir seniausios lietuvių kolonijos, daugiausia ten vykdavo dzūkai. Kol kas galima tik samprotauti, kodėl – gal kad ,,pieskynėliuose” prie rusų caro buvo sunkiau gyventi, gal kad arčiau Europos, o gal dzūkai ryžtingesni. Kai 1949 m. iš Vokietijos pabėgėlių stovyklų lietuviams teko išvažiuoti, dauguma jų taip pat pasirinko Ameriką.
Atsivėrus “geležinei uždangai", skaičiuojant kartu su tėvynėn grįžusiais rusais, iš Lietuvos išvyko apie 200 tūkst. žmonių. Iš jų Amerikoje, reikia manyti, atsidūrė didesnioji dalis. Bent jau Čikagoje lietuvių labai daug. Esu girdėjusi, kad apie 20-30 tūkst. Ir tai tik naujai atvykusių, neskaičiuojant ankstesnių imigrantų. Vaikščiodamas kur nors pigioje parduotuvėje, kur pristatomos išparduoti skirtos prekės (vadinamieji “seilai”), labai dažnai gali išgirsti lietuviškai besitariančias kūmutes. Tos parduotuvės dažnai yra vienintelė lietuvių moterų, kurios per savaitę (kita ir per mėnesį) gauna tik kelias laisvas valandas, pramoga. Jos paprastai prižiūri senukus ir senutes. Labai retai senukai būna gero būdo, - senatvė nėra džiaugsmas, - ir tos moterys gyvena labai sunkų gyvenimą. “Kaldamos pinigą” laisvų dienų kartais visai atsisako ir porą metų praleidusios su senu žmogum, kuris neretai virsta savo prižiūrėtojo dvasios vampyru, pačios tampa invalidėmis. Yra nemažai atvejų, kad slaugytojos pasidarė psichiniais ligoniais.