Priėmimą į NATO švęsti per anksti

Vytautas Radžvilas

Pakviestoje į NATO Lietuvoje buvo per daug džiaugsmo. Tiksliau – jis gal kiek per ankstyvas. Politologas Vytautas Radžvilas įsitikinęs, kad tie pusantrų metų, per kuriuos Lietuva turės būti priimta į Šiaurės Atlanto aljansą, bus labai nelengvi, o gal net taps rimtu išbandymu. „Tai, kas vyksta Lietuvoje, vargu ar leidžia abejoti, kad faktiškai ant kojų sukelta tai, ką labai apibendrintai galima pavadinti įtakinga ir stipria prorusiška partija mūsų šalyje. Todėl Rusijos veiksmai siekiant Lietuvai sutrukdyti įstoti į NATO, bus ne tik pakankamai ryžtingi, bet, tam tikromis sąlygomis, gali būti ir pakankamai efektyvūs. Mūsų laukia nelengvos dienos, ir manau, kad ypač sunku bus mūsų kaimynams latviams“, – prognozuoja politologas.
Pirmiausia, kodėl mus vis dėlto pakvietė? 1999 metų Vašingtono viršūnių susitikimas, sveikindamas kandidačių pažangą pareiškė, kad NATO atvers duris valstybėms, jeigu jos (be kitų reikalavimų) bus naudingos visuotiniams NATO strateginiams ir politiniams interesams, o jų priėmimas į aljansą sustiprins visuotinį saugumą ir stabilumą Europoje. Visos septynios kandidatės yra mažos ir silpnos šalys, jų priėmimas organizacijos nesustiprins. Be to, George’as Robertsonas Prahoje prisipažino, kad „lemiamas sprendimas“ priimtas tik per kelis pastaruosius mėnesius. Tuo tarpu žinome, kad Vokietijos, Prancūzijos pozicija dėl NATO plėtros į Rytus visai neseniai dar buvo gana skeptiška. Taigi kodėl pakviestas šis septynetas?

Lygumos amžinai dainuoja

Vidurio Lietuva – svaigių lygumų kraštas, ramių upių, uolynų ir dulkančių vieškelių žemė. Čia toli girdėti dalgio plakimas, čia vieversys labai aukštai iškyla, čia laukinės bitės suneša į pievų sąžalėles labai saldų medų. Eini per šias rugiais ir kviečiais banguojančias laukymes, atsiremi į juodalksnynus ir eglių giraites, išgirsti šaižų traukinių švilpesį, pasiklausai piktokos perkūnijos grūmos, atnešamos iš vakarų pusės. Įsilinguoja kombainas ir plaukia miežių mariomis, įsibėgėja žirgas, greitakojis eiklūnas, ir tiktai ties posūkiu tesustabdysi ar sutramdysi seniai pažįstamoje sodybvietėje. Tolyje išnyra baltaplaukis Šiaulių katedros bokštas lyg kompaso švytuoklė, iš toliausiai atšviečiantis baltalas.
Jau pasirodė nupilkėję radviliškėnų mūrai, dūmais paėjusios Kėdainių panoramos, kalvelėmis subanguoja Strėvos įkloniai Kaišiadorių aplinkumoje, o netrukus pasirodys Neris, tartum atribojanti vieną etninį kraštą nuo kito, Upytės žemę nuo Nalšios kalvynų. Ir nieko daugiau ši upė negalvojanti – tiktai įpulti į galingojo Nemuno glėbį. Sakoma, kad lygumos sukelia nuobodį, bet čia gimusiems, augusiems ir mokslus ėjusiems tai pati gražiausia žemė, gentainių kraštas. Lygumų vaikiščiai visus molynus išklampojo, visas lydekas sietuvoje išbaidė, visus žemuogynus išbraidžiojo.
Net oras įrausta nuo didžiagalvių dobilų raudonumo, o Nevėžio ir Šušvės ramybė flegmatiškai nuteikia, mąstyti apie žmogų verčia. Debesų kuokšteros danguose – tai romantiškos vizijos su keistuoliškais paveikslais. Aukštabokštės bažnyčios skamba kasdien vario varpais, kviesdamos maldai ir susitaikymui.

Disonansas

Džiaugiamės šiomis dienomis ir turime kuo džiaugtis. Esame pakviesti į NATO! Pirmasis Lietuvoje JAV prezidento vizitas. Prezidento kalba graži ir pažadinga. Jis kalbėjo ne apie tai, kad reikia draugauti su Rusija, o kalbėjo apie mūsų saugumą. Pažadėjo mus ginti ir sakė, kad mūsų drąsiems vyrams jau niekada nereikės gintis vieniems. Tarsi būtų skaitęs J.Ambrazevičiaus–Brazaičio knygą „Vienų vieni“, o jo padėjėjai, kurie kalbą ruošė, be abejo, skaitė ir matė reikalą kreiptis į mūsų širdis.
Gražus pažadas, bet mūsų gyvenamu laiku jau nesunkus pažadėti. Pažadėjusieji žino, kad drąsių vyrų Lietuvoje jau senokai nėra, kad jie nesigins nei vieni, nei nevieni, tai ir nereikės suteikti pagalbos jiems gintis.
Taigi Lietuvos ginti nuo priešų iš išorės, ypač nuo anų, tradicinių, su tankais ir raketomis, jau nereikės. Tikriausiai niekas jos ir nepuls – neįdomu pulti, kai nesigina, nes galima ateiti ir paimti. Ji ir yra imama. Taip nureguliuota, kad labai veiksmingai ir sąžiningai Lietuva save naikina pati. Nureguliuota, tiesa, iš išorės, bet procesas vyksta viduje ir tarsi pačių jos žmonių daromas. Psichologinis karas, nuo kurio NATO nei prezidentas Bušas nepažadėjo ginti.

Lietuva ir jos socialinė organizacija
globalizacijos ir eurointegracijos iššūkių akivaizdoje

1. Globalizacijos bruožai ir kritinis lietuviškosios realybės vertinimas

Lakoniškiausia forma šiuolaikinį globalizacijos pobūdį galima nusakyti postmodernizmo sociologinės teorijos pradininko Z.Baumano formule: tai laiko ir erdvės susitraukimas. Vaizdžiau pasakius, tai būtų laiko ir teritorinėse erdvėse egzistavusių ir tebeegzistuojančių riboženklių išsitrynimas. Tai taip pat reiškia, kad laikas ir geografinė erdvė iš tautas ir valstybes skyrusių, jas priešinusių dimensijų tampa jungiamuoju matmeniu, jungiamuoju skiediniu.
Žinios apie pasaulį, moderniausios technologijos, informacija, o ypač finansinis kapitalas ir jo provokuojamas vartojimo kultas, juo grindžiami gyvenimo ir net mąstymo standartai spartėjančia tvarka pergalingai žengia per pasaulį nepripažindami valstybinių sienų, ypač tų valstybių ir tautų, kurios dėl kokių nors aplinkybių yra praradusios savo kultūrinio integralumo jėgą ir partikuliarumo (individualumo, kultūrinio išskirtinumo) išsaugojimo pastangas.

Naftos vaidmuo būsimo karo Irake akivaizdoje

Visiems mums kyla klausimas, ar tikrai jau šią žiemą, jeigu Irakas nevykdys įsipareigojimų, JAV užpuls šią šalį. Pasak „The Times“ politikos apžvalgininko Anatole Kaletsky, jei tikėtume įspūdingomis laikraščių antraštėmis, karinės politikos ekspertų prognozėmis ir tarptautinių organizacijų pranešimais apie Vašingtono santykius su Bagdadu, nesuabejotume, jog Irako puolimas yra neišvengiamas. Jei paklausytume Didžiosios Britanijos politikų, dalyvaujančių tiesioginėse transatlantinėse derybose, įtikėtume, kad karinės kampanijos Irake tikimybė siekia net 70 proc.
A.Kaletsky nuomone, taika Irake vyraus bent artimiausius dvylika mėnesių ir nebus sudrumsta netgi optimaliu operacijoms laikomu mėnesiu – kovą, kai nuo cheminio ginklo specialiais kostiumais besisaugantys kareiviai trokš nuo nepakenčiamo karščio.
Kas šiam žmogui suteikia teisę prieštarauti visuotinai pripažintiems politikos ekspertams? Jei tam yra rimtas pagrindas, tai kokia gi išskirtinė informacija leidžia A.Kaletskiui laikytis tokios nuomonės? „Visai paprasta. Kas rytą atsiverčiu „The Times“, – sako jis, – ir tai jokiu būdu nėra reklaminis triukas. Panašaus pobūdžio informacija pateikiama visuose rimtesniuose dienraščiuose ar amerikiečių spaudos tinklapiuose“. Be to, A.Kaletsky sako turįs vidinę Huseino ir Bušo psichologizmo nuojautą.
Derėtų atkreipti dėmesį į dabartinę JAV poziciją. Netiesa, kad dar prieš Kalėdas JAV užpuls Iraką, nes vienintelis šiuos veiksmus galintis sankcionuoti asmuo Dž.Bušas, dar prieš Irako sutikimą įsileisti tarptautinius kontrolierius tiesioginės TV transliacijos Amerikos piliečiams metu pasakė: „Karas nei neišvengiamas, nei neatidėliotinas“. Suprantama, JAV vadovas tikisi, kad JT privers Iraką nusiginkluoti.

Aljansas, praradęs pradinę paskirtį

Vos prieš penkerius metus 50 žymių amerikiečių politikų parašė griežtą laišką prezidentui B.Klintonui, įspėdami jį apie rimtas pokomunistinių Centrinės Europos valstybių priėmimo į NATO pasekmes. Laiške buvo rašoma, jog tų šalių priėmimas taptų „istorinės reikšmės politine klaida“. Laišką pasirašė įspūdinga buvusių kabineto sekretorių, ambasadorių, karo pareigūnų ir mokslininkų grupė. Pasak jų, toks politinis žingsnis perdalins Europą, destabilizuos kontinentą, „pakirs norinčių bendradarbiauti su Vakarais [Rusijos] iniciatyvą“. Klydo šie mokslo bei valstybės veikėjai…

Naujasis NATO klubas

Norint pajusti, kiek toli JAV yra priekyje savo sąjungininkų, reikėtų perskaityti „The Atlantic Monthly“ lapkričio numeryje išspausdintą straipsnį, kurį parašė Markas Bowdenas, – taip laikraštyje „The New York Times“ komentuoja Tomas L.Friedmanas. M.Bowdeno straipsnyje aprašomas JAV karas prieš Afganistaną. Viena jos scena puikiai viską apibūdina. Ten vaizduojamas naikintuvo F-15 skrydis sunaikinti talibų vilkstinės. Minėtojo F-15 antroji pilotė – moteris. M.Bowdenas, turėjęs galimybę žinoti apie pilotų pašnekesius, aprašo, kaip naikintuvo pilotė aptinka vilkstinę ir lazerine valdymo sistema nukreipia 500 svarų bombą tiesiai į priekyje važiuojantį sunkvežimį. Po to, kai vilkstinė „išgaruoja“ nuo žemės paviršiaus, ji sarkastiškai sušunka talibams (lyg jie galėtų ją girdėti): „jus ką tik nužudė mergina“.
Autorius tęsia: „Aš mąsčiau apie šią sceną, kai stebėjau pasirengimą NATO susitikimui Prahoje. Kažin, kiek F-15 pilotų turi Latvija? O kiek jų turi Danija ir Ispanija? Manau, nė vieno“. Tai yra pagrindinė priežastis, teigia T.L.Friedmanas, kodėl jis daugiau nebeprieštarauja NATO plėtrai. JAV taip smarkiai lenkia kitus išlaidomis karinei pramonei bei modernizacijai, kad sąjungininkai tiesiog nebegali kovoti greta. „Tad, po galais, priimkime visus!“