Lietuva realistiškai vertina prisiimtus Europos Sąjungai įsipareigojimus

Po ilgų ir atkaklių derybų Kopenhagos susitikime ir Europos Sąjungos šalių, ir kandidačių vadovai bei užsienio reikalų ministrai liko patenkinti

Į Vilnių iš Kopenhagoje vykusio Europos Sąjungos viršūnių susitikimo, kuriame buvo baigta derėtis su ES, grįžęs šalies Prezidentas Valdas Adamkus pareiškė, kad Lietuva „labai realistiškai“ žiūri į prisiimtus narystės Sąjungoje įsipareigojimus. „Mums yra be galo gera tapti pilnaverčiais Europos bendruomenės nariais, būti lygiais tarp lygių, tačiau tą džiaugsmą truputį tramdo realybės jausmas. Reikės stipriai dirbti, iki mes pajusime naudą kiekvienam Lietuvos žmogui“, – praėjusį šeštadienį Vilniaus oro uoste surengtoje spaudos konferencijoje sakė Lietuvos vadovas. Anot jo, pirmiausia reikės „suveržti diržus“ tvarkant biudžeto reikalus.
Tuo tarpu vyriausiasis Lietuvos euroderybininkas Petras Auštrevičius pareiškė, kad jeigu Lietuva nedels pasinaudoti suderėtomis sąlygomis, kurios „visapusiškai atspindi šalies galimybes“, jau pirmaisiais narystės metais bus galima pajusti buvimo ES privalumus.
Kaip spaudos konferencijoje teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, artimiausias šiuo metu Lietuvos laukiantis darbas yra pasirengimas stojimo sutarties ratifikavimui. Be to, ministro teigimu, po sutarties pasirašymo Atėnuose kitų metų balandžio 16 dieną visų šalies ministerijų darbuotojai turės dalyvauti visose Europos Komisijos sudarytose darbo grupėse, susitikimuose, komitetuose, ministrai turės vykti į Ministrų Tarybos posėdžius. „Tokiu būdu didžiausias uždavinys – išmokti sutelkti žmones, kad jie perprastų, kaip veikia sudėtingas ES mechanizmas“, – pabrėžė A.Valionis.

Po Kopenhagos problemų nesumažės

Europos laikraščiai, komentuodami dešimties naujų narių pakvietimą į svarbiausią senojo žemyno politinę ir ekonominę organizaciją primena, jog ES viršūnių susitikimas Kopenhagoje dar kartą akivaizdžiai pademonstravo, kas gi yra tikrieji ES šeimininkai. Tai Vokietija ir Prancūzija. Šių šalių vadovai G.Šrioderis ir Ž.Širakas demonstratyviai nekreipė dėmesio į Didžiosios Britanijos premjerą Tonį Bleirą, bandžiusį pagreitinti Turkijos priėmimą į Europos Sąjungą. Kaip ir į panašų Vašingtono raginimą.
Kopenhagoje buvo nuspręsta, kad Turkijos klausimas geriausiu atveju bus svarstomas tik 2004 metų pabaigoje. Tokį sprendimą Turkija sutiko labai nepalankiai, kaltino ES vadovus diskriminacija. Tačiau turkams neliko nieko kito, kaip palaukti 2004 metų, tuo labiau kad iš pradžių buvo prognozuojama, jog derybos su šia šalimi galėtų prasidėti tik 2007 ar net 2013 metais. JAV ir Didžiosios Britanijos siekis, kad Turkija kuo greičiau taptų ES nare, visiškai suprantamas. Ypač galimo Irako puolimo atveju. Juk šiame regione Turkija yra svarbiausia JAV sąjungininkė. Ir dar nežinia, kaip elgsis naujoji Turkijos vyriausybė, nusivylusi Kopenhagos susitikimo nutarimu. Aišku, ES susidūrė su gana rimta problema. Nors oficialiai vadinama pasaulietine valstybe, Turkija yra musulmoniška šalis ir būtų pirmoji tokia Europos bendrijoje. Tačiau Turkijos klausimas, be abejo, netrukus iškils, ypač pakvietus į ES Kiprą. Tiksliau, šios šalies graikiškąją pietinę dalį. Vargu ar Turkija sutiks iki 2004 metų radikaliai spręsti salos padalijimo problemą. Tad Turkijos pakvietimo deryboms su ES atidėjimas nuo šiol bus susijęs ir su pakviesto į ES Kipro problema.

ES plėtra iškėlė milžiniškos Sąjungos valdymo klausimą

Po dešimtmečio nepasitikėjimo ir abejonių savimi 2002–ieji buvo įsimintini Europos Sąjungai – sklandžiu bendrosios valiutos euro įsivedimu pirmąją Naujųjų metų dieną prasidėję metai baigėsi istoriniu susitarimu dėl naujųjų narių priėmimo 2004 metais. Tačiau didžiulis Europos šuolis į priekį reiškia ir šuolį į nežinią. Ateinančius metus penkiolika narių Sąjunga praleis mėgindama išsiaiškinti, kaip ji funkcionuos, kai prie stalo sėdės 25 ar daugiau valstybių atstovai.
„Po plėtros dabar bus imtasi Sąjungos valdymo. Plėtra yra neįsivaizduojama be valdymo reformos“, – penktadienio vakarą, nusprendus atsiverti dešimčiai naujųjų valstybių daugiausia iš Rytų Europos, pareiškė Vokietijos federalinis kancleris Gerhardas Šrioderis. Tiesa, tai lengviau pasakyti negu padaryti.
„Gimė nauja Europa“, – penktadienį pasibaigus Kopenhagos susitikimui paskelbė Danijos ministras pirmininkas Andersas Fogas Rasmusenas. Jis sakė, kad ES vadovai „užvertė vieną tamsiausių ir kruviniausių puslapių Europos istorijoje“. „Europa išskleidė sparnus į laisvę, klestėjimą ir taiką. Tai tikrai didinga akimirka Europos Sąjungai“, – kalbėjo premjeras. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joška Fišeris sakė, kad „tai – neabejotinai šaltojo karo pabaiga“. „Susitikimas buvo dramatiškas ir istorinis. Tai buvo nepaprastas viršūnių susitikimas“, – pažymėjo Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tonis Bleiras.

Kaip buvo laimėti Rytai – ES plėtros sandėris

Europos Sąjunga per Kopenhagos viršūnių susitikimą pasiekė istorinį susitarimą dėl plėtros į Rytus tik po ilgų užkulisinių derybų su dešimčia valstybių kandidačių. Susitikimui šeimininkavęs Danijos ministras pirmininkas Andersas Fogas Rasmusenas nuolat kursavo tarp abiejų stovyklų siekdamas padėti pasiekti kompromisą, kuris tenkintų ES partneres, norinčias „įperkamos“ plėtros, ir valstybes kandidates, norinčias jų piliečiams patrauklių stojimo sąlygų.
Pateikiame paskutinių derybų valandų, per kurias buvo atvertas kelias naujųjų valstybių įstojimui, įvykių seką.
Ketvirtadienio vakarą gavęs keturiolikos ES partnerių pritarimą galutiniam finansiniam paketui, A.F. Rasmusenas penktadienio rytą surengė dvišalius susitikimus su dešimties valstybių kandidačių vyriausybių vadovais. Prieš vidurdienį A.F. Rasmusenas atskirai susitiko su keturių kandidačių, kurių dar netenkino stojimo sąlygos – Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir Slovėnijos, atstovais. „Pirmiausia lenkams ir čekams yra gyvybiškai svarbu gauti daugiau lėšų savo biudžetui, – teigė Danijos diplomatams artimi šaltiniai. – Mes žinome: jei susitarsime su Lenkija, susitarsime su visomis kitomis“.
Danijos ambasadorius ES parengia pasiūlymą A.F. Rasmusenui, kurį šis per pietus turi pristatyti kitų ES valstybių lyderiams. Pagal pasiūlymą naujosioms narėms būtų leidžiama dalį jų atsilikusiems regionams numatytos ilgalaikės paramos panaudoti savo biudžeto reikmėms sušvelninant narystės poveikį šalių finansų sistemai. Toks „grynųjų pinigų cirkuliacijos mechanizmas“ būtų naudingas kandidatėms, o ES papildomai kainuotų nedaug lėšų, kurias ji susigrąžintų vėliau. Pasiūlyme taip pat numatoma daugiau pinigų antraeiliams dar neišspręstiems klausimams. Danijos vertinimu, 200 mln. eurų „pamaloninimo“ turėtų užtekti.

Bažnyčia susiduria su iššūkiais:
vakar – tarybinėje sistemoje,
šiandien – laisvų nuomonių rinkoje

2009 m. Lietuva švęs tūkstantmečio jubiliejų.
1009 m. Lietuva pirmą kartą paminėta Kvedlinburgo analuose ryšium su šv. Brunono iš Kverfurto kankinyste. Lietuva buvo paskutinioji Europos šalis, 1387 m. priėmusi krikščionybę. Vakarų krikščionybės priėmimas pakreipė šalį pilnos pokyčių Vakarų kultūros bei jos vertybių istorijos keliu.
Lietuva dažnai vadinama kryžių šalimi. Daugybė kryžių pakelėse žuvusiems caro ir sovietų okupacijos metu, tremtyje Sibire ir Vidurinėje Azijoje, kovoje prieš sovietų okupantus nužudytiems partizanams, kryžių kalneliai, tokie kaip prie Šiaulių, yra neginčijamas įrodymas to, kad Lietuva šį atributą pasirinko neatsitiktinai.
Lietuva yra neatskiriama Europos ir kartu vakarietiškosios kultūros bei istorijos sudedamoji dalis. To ir patys lietuviai visuomet troško. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio, o vėliau Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos pasirinkimas buvo politinis apsisprendimas už Europą ir kartu žingsnis prieš Bizantiją ir Maskvą. Aš manau, kad šiandien turėtume prisiminti šį faktą, kadangi rusams, o ypač sovietams okupavus Lietuvą, jis buvo ištrintas iš daugelio Vidurio ir Vakarų Europos gyventojų atminties. Sovietų okupacija Lietuvai buvo skausmingos istorijos metai. Apie tai daugiau informacijos galėtų suteikti tokios asmenybės kaip arkivyskupas Sigitas Tamkevičius arba vyskupas Jonas Kauneckas, kurie buvo komiteto tikinčiųjų teisėms ginti septyniasdešimtaisiais metais Lietuvoje steigėjai.
Kokį vaidmenį atlieka Bažnyčia šiandien demokratinėje Lietuvoje? Reikėtų paklausti konkrečiau: kokį vaidmenį Lietuvos Bažnyčia turėtų vaidinti naujos, demokratiškos Lietuvos struktūrose?

Ateitis – stambaus politinio ir ekonominio Eurazijos valstybių bloko sukūrimas

Naujienų agentūroje ELTA lankėsi buvęs Maskvos meras, Tarptautinio universiteto prezidentas, Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos generalinis konsultantas profesorius Gavrilas Popovas. Pateikiame jo atsakymus į Eltos korespondentų klausimus.
– Jūs buvote vienas iš ekonomikos reformos Rusijoje iniciatorių. Faktiškai ją vykdėte dirbdamas Maskvos meru. Kaip vertinate tos reformos rezultatus – ar dabartinė realybė pateisino viltis?
– Manau, kad ir mums, ir jums ūkio pertvarkymas pagal rinkos ekonomikos reikalavimus atrodęs paprastas vėliau pasirodė gerokai sunkesnis. Mat labai sudėtingas ir slegiantis buvo palikimas – tai visiškai monopolizuota ekonomika. Ne tik todėl, kad, tarkim, buvo viena raketų gamykla, viena metalurgijos įmonė. Ekonomika buvo monopolizuota kiekvienoje gatvėje – ten tik viena vaistinė, kitos reikia ieškoti už dviejų kilometrų. Senukui tai jau monopolija, nes jis neis ieškoti kitos. Taip ir visoje aptarnavimo sferoje. Monopolinė ūkio struktūra nepripažįsta rinkos, todėl ji neveikia net tada, kai „apačioje“ įdiegiama „grynoji“ rinka – šiek tiek pakylame iki urmo prekybos, o ten likusi monopolija. Rinkos mechanizmas nepradėjo veikti, kaip tikėtasi, o senoji valstybės mašina, kaip biurokratinė, buvo sugriauta. Dėl to atsirado sunkumų. Bet buvo sukurtos politinės sąlygos išeiti iš krizės, suformuota valstybės demokratinė sandara. Taigi nepatenkinami ekonominiai rezultatai, bet, antra vertus, reikia džiaugtis, kad per tuos metus mums pavyko apsisaugoti nuo bandymų restauruoti buvusią sistemą, demontuoti visuomenės sukurtą demokratinį politinį mechanizmą, kuris turi didžiausią rezervą pertvarkyti ekonomiką.

NATO plėtra: nauji uždaviniai, nauja era

Iki rugsėjo 11-osios teroro aktų Amerikoje NATO atrodė beprarandąs aktualumą pasaulinėje politikoje. Tačiau būtent po šių įvykių tapo akivaizdu, kad aljansas su dar didesne jėga ir pasiryžimu privalo stoti už transatlantinės bendruomenės saugumą ir stabilumą. XXI amžiaus pavojai suformavo naująjį NATO tikslą – efektyvią kovą prieš terorizmą. Tai paskatino naują aljanso plėtros, karinio bendradarbiavimo ir prioritetų politiką. Siekis sukurti kuo tvirtesnę sąjungą prieš terorizmo ir masinio naikinimo ginklų plitimą buvo bene pagrindinis septynių šalių sėkmės Prahos susitikime faktorius.
Lapkričio 21-osios laikraščio „The Washington Times“ vadinamas „brandžiu“ 53-ųjų metų aljansas oficialiai paskelbė kviečiąs derybų dėl narystės Lietuvą, Latviją, Estiją, Bulgariją, Rumuniją, Slovėniją ir Slovakiją. „Pasaulinio terorizmo amžiuje NATO žūtbūtinai reikia ieškoti būdų, kurie darytų jį stiprų pavojams atremti“, – rašo „The Washington Times“ pridurdamas, kad po teroro išpuolių JAV pirmąkart istorijoje NATO paskelbė 5-ąjį straipsnį, išpuolį prieš vieną sąjungininkę traktuojantį kaip agresiją prieš visas NATO nares.