Lietuvos vaidmuo Vakarų Europoje

35-ųjų politinių studijų, vykusių Los Andžele (JAV), pranešimas

Įžanga

Mano pasisakymo tema galėtų būti labai plati, apimanti įvairias sritis: geografiją, istoriją, kultūrą, ekonomiką, politiką, diplomatiją, žemės resursus ir kitką. Taip pat negalima atsiriboti ir nuo vaidmens kitų, galingų kaimyninių valstybių, darančių įtaką Europos padėčiai, taip pat ir Lietuvos vaidmeniui.
Suirus Sovietų Sąjungai prasidėjo procesas, kurį dar labiau paspartino praėjusių metų rugsėjo 11-osios įvykiai. Dabar matome labai akivaizdų regioninį bei globalizacinį procesą, ieškantį strateginio bendradarbiavimo galimybių. Po tos dienos įvykių nebegalime galvoti apie konkurenciją anksčiau priimtame Rytų – Vakarų kontekste. Tačiau nenorėčiau pritarti tiems, kurie galvoja, kad apskritai baigiasi itin galingų valstybių konkurencija ir kova su terorizmu vienija anksčiau konkuravusias valstybes bei visiems laikams panaikina savanaudiškus interesus. Pasaulis yra sudėtingas, tad galima tikėtis, kad ir ateityje konfliktams spręsti bus naudojama jėga. Artimiausias pavyzdys – pastaruoju metu paaštrėjęs konfliktas tarp Indijos ir Pakistano. Afrikos padėtis taip pat labai nestabili. Iš tikrųjų iššūkiai saugumui dabar yra sudėtingesni ir sunkiau prognozuojami.

Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Jonas Kronkaitis nuolat rūpinasi kareivių fiziniu ir moraliniu parengimu. Nuotraukoje: gen. mjr. Jonas Kronkaitis (centre) susitikime su prezidentu Valdu Adamkumi (kairėje) aptarė šauktinių į Lietuvos kariuomenę fizinių reikalavimų standartus. Pokalbyje dalyvavo ir plk. Darius Kalibata (dešinėje). 2001 05 02

Permainos Vidurinėje Azijoje

Gali atsitikti taip, kad ir pasibaigus JAV antiteroristinei operacijai Afganistane, Centrinės Azijos regiono politinis ir karinis žemėlapis neatpažįstamai pasikeis. Pirmiausia tai liečia buvusias Sovietų Sąjungos respublikas Uzbekiją ir Kirgiziją. Ten, kaip prognozuojama, netrukus įsikurs NATO bazės. Pirmiau – Uzbekijoje, vėliau – Kirgizijoje. Į šių šalių ekonomiką JAV planuoja „išmesti“ keletą ar net keliolika milijardų dolerių. Oficialusis Kremlius tik stebi procesus, kai buvęs „potencialus priešas“ buvusios imperijos pakraščius paverčia nepaskandinamu lėktuvnešiu.

Afganistano ir Vidurinės Azijos valstybių vadovai karštligiškai kuria įvairias sąjungas. Nuotraukoje: Tadžikistano prezidentas E. Rachmonovas sveikinasi su Afganistano laikinuoju vadovu Ch. Karzajumi, atvykusiu į Dušanbė. Vizito metu tikimasi aptarti Tadžikijos paramą siunčiant humanitarinę pagalbą ir tiekiant elektrą į Afganistaną

Tautiškumas ir nacionalizmas

Sausio 24 dieną Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje įvyko bendras MA Mokslininkų rūmų ir Lietuvių pilietinio forumo renginys seminaras-diskusija „Tautiškumas ir nacionalizmas“. Seminarui pirmininkavo ir diskusijai vadovavo Lietuvių pilietinio organizacijų forumo pirmininkas habil. dr. prof. Romualdas Grigas, pranešimą skaitė habil. dr. prof. Ona Voverienė. Spausdiname pranešimo tekstą.

Sovietinio mentaliteto filosofų uždegtas ir gerai pakurstytas neapykantos savo Tautai, savo Žemei ir tautiškumui laužas, atrodė, bepradedantis gesti, vėl įsiplieskė į teberusenančią laužavietę politikams, esantiems ir buvusiems, įpylus alyvos. Buvau sukrėsta sekmadienį (sausio 20) įsijungusi televizorių ir dar spėjusi pažiūrėti V.Laučiaus laidą „Faktų anatomija“, kurioje politikai ir žurnalistai neigė ir niekino tautiškumą ir lietuvybę, tarsi jie patys būtų ne lietuvės motinos, o kažkokio per Lietuvą perbėgusio gyvulėlio pagimdyti. Tai vis tas nelemtas noras greičiau tapti pasaulio piliečiu, lankytis pasaulio sostinėse ir gražiausiose vietose, grožėtis viskuo, ką sukūrė tautų genijai. Tai primena istorines pamokas ir tuos politikus, kurie labai norėjo „apsistoti, kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai pražydės“.

Lietuva po stojimo į ES ir NATO

Vargu ar psichologiškai galima atskirti šiuos du procesus. Juos abu vienija integracija į Vakarus. Tapimas NATO nare psichologiškai eiliniam žmogui būtų labai svarbus žingsnis, atgaivinsiantis tikėjimą tikslo realumu. Tačiau integracija į ES sukels dar didesnius pokyčius mūsų visuomenėje. Psichologiškai integracijos procesas bus pasibaigęs, kai būsime ES ir NATO nariai. Kad geriau suvoktume, kas bus, reikėtų bent trumpai panagrinėti dabartinę mūsų padėtį.

Kokie mes esame?

Tarsi ir visos politinės partijos deklaruoja esančios už ES ir NATO, bet kartkartėm kai kas atkakliai žvalgosi į Rytus. Kodėl? Lyg ir nudegėme su Rusijos krize, lyg ir aišku, kad pinigų Rusija per metus uždirba, įskaitant ir dujų bei naftos eksportą, panašiai kaip Belgija. Vadinasi, mūsų trokštamos rinkos dydis Rusijoje ir Belgijoje vienodas, bet Belgija ne didžiausia ES valstybė…Tikrai, tik nenorintis matyti gali nepastebėti, kad didysis „biznis“ Rusijoje praktiškai visiškai pajungtas politiniams šalies vadovų interesams. Šioje šalyje egzistuoja ne tikroji, bet parodomoji demokratija. Baltarusijos diktatorius Lukašenka, Irano ir Libijos diktatoriai yra Rusijos politikų draugai. Čečėnų tauta naikinama pagal tą patį scenarijų, kurį ant mūsų sovietai išbandė pokario metais. Atrodytų, tokia puokštė faktų turėtų kiekvienam lietuviui atmušti bet kokią nostalgiją sovietmečiui ir sustiprinti natūralų norą greičiau tapti neatskiriama Vakarų visuomenės jėga. Deja…

Pastabos dėl Rugsėjo 11-osios

Įvadas

2001 m. rugsėjo 11 d. JAV įvykdytas grandiozinis teroro aktas verčia permąstyti saugumo struktūrų požiūrį į ideologinį-psichologinį ginklą. Galingiausiai pasaulio valstybei buvo suduotas smūgis, panaudojant minimalias technines priemones, (kaip juokaujama, piloto pažymėjimą ir peilį popieriui pjaustyti). Pagrindinė smūgio jėga buvo intelektualinis-ideologinis ginklas.
Šis teroro aktas egzaminuoja ne tik ikišiolines saugumo nuostatas, bet ir pačią saugumo sąvoką, ir net filosofiją. Supervalstybė nesugebėjo apsaugoti beveik trijų tūkstančių savo piliečių gyvybių. Buvo sukrėsta jos, kartu ir pasaulio, finansinė bei ekonominė sistema. Kad ir kaip būtų vertinami įvykiai JAV, visi ekspertai sutaria, jog egzistuojanti „pasaulio tvarka“ patyrė sukrėtimą, kurį galima apibūdinti kaip iššūkį („challenge“), vartojant kultūros istoriko Arnoldo Džozefo Toinby’o terminologiją. Anot istoriko, civilizacija, gavusi iššūkį, turi arba duoti atsaką („response“), arba žūti (tokiu iššūkiu, pavyzdžiui, buvo barbarų antpuoliai prieš Romos imperiją). Vienaip ar kitaip, klausimas, kas toliau, yra globalus ir į jį privalu duoti globalų atsakymą.
Ar tokio masto atsakymas bus vien militarinės ir policinės priemonės? Kaip žinia, JAV ir jos sąjungininkai atliko plataus masto karinę operaciją prieš teroristų bazes. Aljanso viduje imtasi iki tol neregėto masto policinių priemonių. Suprantama yra šių pastangų politinė motyvacija ir reikšmė. Tačiau akcijų silpnoji vieta yra ta, kad iš esmės nėra identifikuotas pats nusikaltėlis, nusikaltimą organizavusi pasaulėžiūrinė-politinė jėga.

Daugiau klausimų nei atsakymų

Vis daugiau pasaulio politologų ir politikų ima suvokti, kad palyginti lengva pergalė Afganistane prieš Talibano režimą dar nieko nereiškia. Bet kurią dieną buvę Šiaurės aljanso sąjungininkai gali mirtinai susipešti.
Nežinia, kokių veiksmų gali imtis chazarai, kurių kariai jau nuo seno pasižymi nepaprastu žiaurumu, o dabar atvirai ketina sukurti savo valstybę Chazaradžatą arba bent jau gauti didelę autonomiją. Chazarų gentys kompleksiškai gyvena įvairiose Afganistano vietose. Jie laikomi mongolų užkariautojo Čingischano palikuonimis. Chazarų lyderis profesorius Abdula Karimas Halilis sako niekada neatsisakysiąs chazarų valstybės idėjos. Chazarai yra musulmonai šiitai, ir juos labai aktyviai palaiko Iranas. Iš ten chazarai gauna ginklus, amuniciją, maistą. Aišku, kad Iranas stengiasi užimti stiprias pozicijas Afganistane. Kai Šiaurės aljansas lapkričio mėnesį ėmė pulti talibus, aljanso štabe nuolat buvo Irano generolas Musavi. Prie Afganistano sienos sutelktos kelios elitinės Irano divizijos. Net amerikiečiai pripažįsta, jog Irano įtaka, ypač vakarinėse Afganistano provincijose, labai didelė.

Indulgencijos Maskvai. Kas už jų slypi?

Paskutiniaisias mėnesiais Rusijos prezidentas V.Putinas tiesiog šturmu užėmė Berlyną, vėliau Vašingtoną. Sakydamas kalbą Berlyno Reichstage audringai plojantiems Vokietijos parlamentarams, V.Putinas sušuko: „Šaltasis karas baigėsi!“. Po rugsėjo 11-osios, beveik kiekvieną dieną kalbėdamasis telefonu su JAV prezidentu Dž.Bušu, V.Putinas tapo vienu pagrindinių JAV sąjungininkų kovoje su terorizmu. Kai pirmosios amerikiečių bombos ėmė kristi ant Afganistano, Rusijos televizija paskelbė: „Žmonija pagaliau suaugo“. Savo 49 metų sukakčiai V.Putinas priėmė, atrodo, patį svarbiausią sprendimą politinėje karjeroje. Ir privertė nustebti visą pasaulį.
Kaip rašė Vokietijos laikraščio „Die Zeit“ politikos apžvalgininkas Michaelis Tumanas, Rusijos prezidentas viską labai gerai apgalvojo. Savo rezidencijoje Sočyje jis išklausė artimiausių patarėjų, o po to ilgai mąstė užsidaręs kabinete. Ir padarė pareiškimą: „Iki šiol teroristai galėjo manevruoti tarp dviejų centrų (Vašingtono ir Maskvos), dabar su visu tuo baigta“.