Rusija pradėjo Europos okupaciją

Ir vėl kartojasi tragiškos praeities rugpjūčio istorija, tiktai su tam tikrais niuansais. Jeigu praeityje du grobuonys buvo užsimoję pasidalinti Europą, tai šiandien daro vienas, bet su didesniu apetitu, kurio tikslas – sukurti Novo Rusiją.

Tačiau stebina ne grobiko įžūlumas ir jokios tarptautinės bendruomenės nuomonės nepaisymas, bet oponentų neveiklumas ir trypčiojimas vietoje vis labiau kasdieną kylančios realios okupacinės grėsmės akivaizdoje. Šiandien, kada reikalingi ryžtingi, skubūs ir adekvatūs veiksmai, neabejotinai susidarančiam pavojui ne vien tiktai Ukrainai, bet ir visos Europos taikai bei saugumui, naivūs Vakarai vis dar tikisi paveikti šėtono apsėstą Putiną juokingomis sankcijomis, draudimais ir įvairiais pareiškimais, bet ne realiu ir veiksmingu atsaku. Jau po Krymo aneksijos Baltijos valstybėse bei Lenkijoje turėjo tuojau pat atsirasti Vakarų aljanso bei JAV kariniai junginiai, sugebantys ne tiktai sustabdyti galimą fašistuojančios Rusijos agresiją prieš artimiausius kaimynus, bet ir atgrasyti ją nuo tokių norų. O dabar praktinis Vakarų neveiksnumas, tariamos ekonominės sankcijos ir beribis tuščiažodžiavimas leidžia Putinui laisvai elgtis Ukrainoje, o ateityje – ir kitose valstybėse. Tai – tiktai laiko klausimas.

Visų tų besirutuliojančių įvykių akivaizdoje galima įžvelgti labai artimą analogiją su įvykiais pokario Lietuvoje, kada mūsų partizanai irgi buvo palikti likimo valiai, t. y. vienui vieni prieš tą patį agresorių. Vien tiktai iš JAV sklindantys tušti pažadai tebuvo girdimi veik kasdien, kai mūsų kovotojai už laisvę guldė galvas Lietuvos miškuose, kai jų krauju buvo užlietos mūsų miestelių aikštės. Šiandien ir vėl tas pats – tik pažadai, pažadai, pažadai...

Nėra jokios abejonės, kad Ukraina jau atiduota grobuoniui, toks pat likimas laukia Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos. Galima visu šimtu procentų užtikrinti šių valstybių žmones, kad niekas jų negins – jie ir vėl bus palikti likimo valiai.

Jau dabar akivaizdžiausiai matyti, kad NATO šalys yra abejingos mūsų šalių likimui, joms svarbesni yra nuosavų valstybių milijardiniai kontraktai su Rusija nei mūsų laisvė ir nepriklausomybė. Niekaip kitaip, tik politine prostitucija tegalima pavadinti Prancūzijos ir Vokietijos pozicijas Rusijos atžvilgiu. Sveiko žmogaus galvoje netelpa ir kur tai matyta, kad NATO šalis ginkluotų savo potencialų priešą moderniais, šiuolaikiniais kariniais laivais, o kita, apžergusi „Gazprom“ dujų vamzdį, kuo maloniausiai jomis šildytųsi bei jai ruoštų laisvės ir demokratijos smaugikus. Šioms dviems NATO išdavikėms niekada nerūpės mūsų nepriklausomybė ir laisvė.

O ką begalės padaryti potencialiam, iki dantų gerai ginkluotam agresoriui JAV ir Anglija? Jeigu nebus kuo skubiausiai Baltijos valstybėse ir Lenkijoje sukurtas adekvatus karinis potencialas, kaip atsakas Rusijos karinei mašinai, būsime pasmerkti Ukrainos likimui. Šėtono puolimą sustabdyti arba jį atgrasinti nuo galimų kėslų tegali tiktai tokios pat bei dar galingesnės priemonės, kokias jis pats naudoja. Tad belieka viena viltis, kad Vakarų vadovai pagaliau tai supras ir pradės nedelsdami veikti. Šiandien laikas yra ne mūsų sąjungininkas. Kiekviena pradelsta diena yra tolygi vis naujam agresoriaus žingsniui Vakarų Europos link.

Tiesa, dar išlieka viena ir pati tikriausia viltis – Aukščiausiasis. Nemanau, kad Jis mus atvedė į laisvę ir nepriklausomybę tam, kad vėl būtume sugrąžinti vergijon. Viešpatie, ir šiandien, vėl gresiančio pavojaus akivaizdoje, nepalik mūsų vienų, nenugręžk akių nuo mūsų, išgelbėk mus. Mes labai Tavimi tikime ir pasitikime!

Dr. Julius Gvergždys

© 2014 „XXI amžius“