„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2014 m. rugpjūčio 29 d., Nr. 7 (272)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Pagrindinis Kremliaus ginklas – Vakarų šrioderizacija

Vytautas Rubavičius

Daugelis pastarojo meto geopolitinių įvykių aiškiai rodo, kokia sėkminga buvo Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdyta ir vykdoma Vakarų valstybių šrioderizacijos politika. Vakarų politinis, ekonominis ir finansinis elitas buvo masinamas didžiuliais pinigais, didžiuliais pelnais, didžiulėmis galimybėmis pasinaudoti Rusijos gėrybėmis. Paprasčiau tariant, kartu su Rusijos valdžia ir valstybiniais oligarchais prisiplėšti, kiek širdis geidžia. Juk Rusijos gamtos ištekliai atrodė neišsemiami, o liaudis ten gyvena bebalsė – išmokusi sutelktomis gretomis balsuoti taip, kaip reikia, kad sėkmingai vyktų vakarietiškai atrodantis politinis šou. Nuo tų gėrybių nubyrėdavo ir smulkesniam verslui. Jis šiuo metu vis garsiau kalba apie patirsiamus nuostolius. Buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio (Gerhard Schröder) tarnystė V. Putinui – tik ženklas didžiulio politinio korupcinio vyksmo, kai buvo ir yra perkami bei perperkami žymūs ir įtakingi Vakarų politikai, padedantys Vakarų pasaulyje kurti norimą Rusijos įvaizdį, o prireikus aktyviai formuoti jai reikalingas politinio elito nuostatas. Nedera užmiršti ir gyvybingo kairuoliško užkrato – daugelio Vakarų šalių intelektualai iki šiol garbina Sovietų Sąjungą, jos laimėjimus ir didžiuosius mokytojus, o ES politinio elito grietinėlėje daugybė įvairiataučių kairiųjų, jaunystėje taip užsigrūdinę kovose už trockistines bei maoistines idėjas, kad šiuo metu sėkmingai veikia su meile Rusijai aptarnaudami didįjį kapitalą. Šriodericacijos poveikis buvo regimas jau Rusijai ėmus plėšyti Gruziją. Vakarų reakciją vargu ar galima vadinti adekvačia – ji buvo palanki Rusijos vykdomai politikai. Tačiau Vakarų šalių politikams atrodė, kad tai – tik tam tikri laikini Rusijos agresyvumo protrūkiai, neturėsiantys ilgalaikių globalinių pasekmių. Tad nebuvo kreipiama dėmesio ir į besikeičiančią retoriką, vis labiau plintančias ideologines imperinio revanšo nuostatas. Juk net NATO taip susidraugavo su Rusija, kad, mūsų užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus liudijimu, net NATO kuluaruose nebuvo galima drįsti prasižioti apie įtarumą dėl Rusijos veiksmų. Rusijos agresija prieš Ukrainą verčia Vakarus atsipeikėti. Pagirios būna labai sunkios – juk NATO taip ir nekūrė veiksmingos Rusijos sulaikymo strategijos. Tad dabartinės mūsų politikų kalbos apie žymųjį 5 straipsnį ir užkalbėjimai, kad „NATO mus apgins“ ar kad „Lietuva niekad nebuvo tokia saugi“, nėra grįsti aiškiu strateginiu žinojimu, kaip tai bus padaryta vienu ar kitu atveju, pavyzdžiui, 5 tūkst. rusų desantininkų nusileidus Vilniaus centre, o 1 tūkst. – Visagine, jie, matyt, būtų būrelio vietinių sutikti su duona ir druska. Ką darytų mūsų kariuomenė Vilniuje ir kaip elgtųsi NATO? Gal imtųsi gatvių kovų ar tikslinių raketinių smūgių? O gal prasidėtų ilgos diplomatinės derybos? Šrioderizacijos atmaina yra ir įtakingų tarptautinių organizacijų užvaldymas ar įtaka jų valdymo organuose. Pavyzdinė šiuo metu yra Raudonojo kryžiaus organizacija, kuri prieš Ukrainą vykdomą agresiją, tiksliau, nepaskelbtą karą įvardijo kaip Ukrainos rytuose vykstantį pilietinį karą. Rusija kuo puikiausiai tuo naudojasi visam pasauliui aiškindama, kad į pilietinio karo zoną siunčia „humanitarinę pagalbą“. Tad Raudonojo kryžiaus organizacija tampa veiksmingu Rusijos politikos ir agresijos Ukrainoje įgyvendinimo įrankiu, nepaisant visų kitokių jos nuopelnų. Kažkam toje organizacijoje atėjo laikas atidirbti. Bėda ta, kad tokius Rusiją pateisinančius įvardijimus esame linkę vartoti ir mes patys, pasitikėdami tarptautinių organizacijų autoritetu. Teko net bažnyčioje girdėti kunigą kalbant apie Ukrainoje vykstantį pilietinį karą. Mums jau įprasta tapo kalbėti apie „separatistus“, „sukilėlius“. O juk tai jokie ne separatistai, o Rusijos valdomi ir jos suburti būriai, kurių branduolys – Rusijos specialiųjų tarnybų kariškiai, taip pat jauni, egzaminus laikantys karo sąlygomis kursantai. Kitos vadinamųjų „separatistų“ pajėgos suformuotos iš Rusijos specialiųjų tarnybų kuruojamų vietinių banditų, paplėšikauti Ukrainon atvyko ir kai kurių Balkanų šalių karo veteranai. Visam pasauliui savo kovines pozas Ukrainoje demonstravo Kadyrovo smogikai. Tačiau daugeliui kol kas atrodo, kad vyksta „pilietinis karas“. O tokiame kare nėra atsakingų arba atsakingi visi jame dalyvaujantys.

Kremlius savąja prievarta ir šantažu brukama Ukrainai „humanitarine pagalba“ atvirai tyčiojasi iš Vakarų politikų, rodydamas, kaip sėkmingai daugelis jų šrioderizuoti. Juk akivaizdu, kad Rusijai rūpi vienintelis dalykas – padedant Vakarų diplomatijai, įsitvirtinti didžiulėje Ukrainos teritorijoje ir suskaldyti šią šalį. Kaip kitaip galima suvokti aukščiausių ES politikų, Vokietijos ir Prancūzijos vadovų raginimus Ukrainos ir Rusijos prezidentams sėsti prie derybų stalo ir kalbėtis? Apie ką gali kalbėtis agresorius ir auka? Kas šiuo atveju labiau Vakarų spaudžiamas – Ukrainos ar Rusijos prezidentas? Akivaizdu, kad Ukrainos. Juk V. Putinas kuo puikiausiai galės pasinaudoti pretekstu, neva Ukraina nelanksti, ją valdą radikalai nenorį kalbėtis. Vakarų politikai ragina kuo greičiau sureguliuoti „konfliktą Ukrainoje“, žodeliu „konfliktas“ perkeisdami esmę – Rusijos agresiją. O raginimuose, kad Rusijos prezidentas „neeskaluotų konflikto“, jau visai negirdėti Krymo okupacijos vertinimo. Atrodo, kad su tuo susitaikyta. Šitai nusėda ir daugelio paprastų žmonių sąmonėje, tad regime daugybę pasiklydusių tarp trijų pušų. Gausu jų ir Lietuvoje. Vakarų šalys jau niekaip nereaguoja į tai, kad Rusija iš savo teritorijos apšaudo Ukrainos karius, pasitelkdama naujausią žvalgybinę informaciją. Rimti analitikai svarsto, kad šiuo metu Ukrainos sieną kertančių šarvuočių ir kitokios karinės technikos kolonos „dar nėra visapusiška invazija“. Įdomu, o kaip mes kalbėtume, jei keliasdešimt tankų iš kokios Baltarusijos karinės bazės keletui valandų atvyktų pasipuikuoti į Vilnių, o po to sutraiškydami pasipainiojusias mūsų mašinas grįžtų už sienos? Kaip reaguotų NATO? Kur smogtų? O juk Rusijos veiksmų logika kuo aiškiausiai sako, kad ši šalis niekaip nebepaliks Ukrainos ramybėje – jai svarbu susikurti tvirtą placdarmą rytuose, kad Ukraina būtų spaudžiama iš abiejų pusių. Krymo placdarmas jau paruoštas. Šrioderizuotoji Vakarų politikos ir verslo elito dalis kaip tik ir padeda jai šią strategiją įgyvendinti. Tačiau neužmirškime, jog sėkmė Ukrainoje leis Rusijai rimčiau paspausti Baltijos šalis. Lietuva jau senokai replėse – iš vienos pusės militarizuota Kaliningrado sritis, o iš kitos – Visaginas ir įžymieji Šalčininkai, kuriuose net kai kurie mūsų valdančios koalicijos žymūnai puikuojasi Georgijaus juostelėmis. O kur dar nesiliaujantis Lenkijos politikų spaudimas. Tikėkimės, kad Ukraina atsilaikys.

Tiesos.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija