Kas keršija Prezidentei už tvirtą poziciją

Edvardas ŠIUGŽDA

Gruodžio 10-ąją beveik visi Europos Parlamento nariai savo privačiose pašto dėžutėse rado iš vakaro įmestus žurnalistės Rūtos Janutienės knygos „Raudonoji Dalia“, išverstos į anglų kalbą, pavadintos „Red Dalia“, egzempliorius. Kaip knygos anglų kalba leidėja nurodoma VšĮ „Nataiva“. Jos vadovas yra Algirdas Janutas, operos solistas, žurnalistės, knygos autorės R. Janutienės vyras. Nustebusi, kad knyga išleista su jos pavarde ant viršelio, R. Janutienė teigia, kad niekas leidimo versti ir išleisti anglišką knygos variantą nesikreipė. Autorė televizijų laidose ir interviu nepamiršta pasakyti, kad yra visiškai šokiruota, nes esą be jos sutikimo knyga buvo išversta ir išleista, todėl padaryta vagystė, ir teigė, kad duomenys apie leidėją, kopijuoti iš lietuviško leidinio, yra klastotė.

Labai įdomus yra knygos paskleidimo Europos Parlamente (EP) variantas. Priėjimą prie EP narių pašto dėžučių turi tik specialius leidimus turintys asmenys. Išdėlioti knygas į pašto dėžutes gali Europos Parlamento narys arba jo padėjėjai. R. Janutienės knyga be jokio voko tiesiog įmesta į dėžutę. Išdalinti tokį kiekį knygų Europos Parlamente – labai brangu, tad tokia akcija prieš D. Grybauskaitę yra išskirtinė. Buvę EP nariai bei knygų autoriai atsisakydavo minties dalinti savo knygas būtent dėl to, kiek jiems tai būtų brangiai atsiėję. Manoma, kad knygas greičiausiai atgabeno slapta kuris nors europarlamentaras arba jo padėjėjas automobiliu į vidinį garažą ir, pasibaigus oficialiam sekretoriato darbui, sudėliojo į pašto dėžutes.

Apie knygą „Red Dalia“ LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ 2014 m. gruodžio 15 d. Vytautas Landsbergis sakė, kad akivaizdu, jog dirba „kontora“, kuri seniau vadinosi KGB, o dabar „veikia visokiomis agentūromis“. Anot jo, Rusija yra tokia primityvi valstybė, kad ji keršija visokiais būdais: ir rafinuotais, ir brutaliais, ir tokiais primityviais. „Apipylė (D. Grybauskaitę) ir jau atliko pareigą, užsidėjo „paukščiuką“ – reagavome. Kas nors gauna už tai pagyrimą. Tai yra toks kontoros darbas, kad net svarstyti nėra ko“.

Laidoje pasisakiusi R. Janutiene teigė, kad „jau kreipėsi į Europos Parlamento vadovybę laišku“ ir „jeigu iš ten negausianti atsakymo, tai dėl vogtų daiktų platinimo, kuriuo užsiima ir ponas Landsbergis, ir jo anūkas, visų pirma, dėl šių jų veiksmų kreipsis ir į Briuselio policiją“. Į žurnalisto Edmundo Jakilaičio klausimą, ar ji mananti, kad būtent Gabrielius Landsbergis išplatino šitą knygą, R. Janutienė įprastu jai stiliumi sakė: „Gabrielius Landsbergis labai aktyviai dabar platina tą klastotę, tą anglišką variantą, kuris yra ir pakeistas, ir permaketuotas. Būtent šita šeima kažkodėl labai rūpinasi tarptautiniu mastu diskredituoti Dalią Grybauskaitę naudodama autentiškus jos biografijos faktus“. Laidoje V. Landsbergis stebėjosi, kodėl „melavimas vadinamas faktais“, paneigdamas R. Janutienės sukurptus D. Grybauskaitės biografijos „faktus“: „Jeigu ten prasideda nuo to, kad ji gimė NKVD darbuotojo šeimoje, tai – netiesa, ir tai visi žino“. Tai, kad knyga buvo sukaišiota į EP narių pašto dėžutes, tik parodo, kad yra „kažkokia agentūra, kuri veikia ir Europos Parlamente, bet išaiškinti tą agentūrą būtų sudėtinga“. V. Landsbergis labai nenorėtų, kad kas nors pagalvotų, jog taip elgiasi parlamentarai iš Lietuvos. „Įsivaizduojate, kas nors pasakytų, kad čia Z. Balčytis keršija, – tokia nuomonė jau būtų žemiau visko. Pliurpti galima ką nori, bet krislelis sveiko proto dar yra ir Europos Parlamente“.

Europarlamentaras Gabrielius Landsbergis šią akciją pavadino informacine ataka prieš Lietuvos prezidentę. Jo nuomone, neatsitiktinai tokios prezidentę Dalią Grybauskaitę žeminančios ir abejones dėl jos reputacijos sėjančios knygos pradedamos platinti netrukus po jos žodžių apie Rusiją kaip terorizmą skatinančią valstybę bei jai aktyviai palaikant Ukrainą. Jis pabrėžė, kad knygą išversti į anglų kalbą, atgabenti į Briuselį ir dalinti nemokamai, išplatinant ją į visų (751) europarlamentarų pašto dėžutes kainuoja labai brangiai. Todėl kyla klausimai, kas tai finansuoja ir kam tai naudinga? Tai panašu į kitą atvejį su prancūzų radikalais, kai paaiškėja, kad už to stovi žmonės, susiję su Kremliumi. Tad ir šiuo atveju, pasak politiko, greičiausiai už viso to stovi Kremlius.

„New York Observer“ gruodžio 14-ąją informavo, kad europarlamentarai gavo neįprastą dovaną – knygą „Red Dalia“. Laikraštis atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vadovė su Vladimiru Putinu asmeniškai kalbėjosi 2010 metais, kai jis dar ėjo Rusijos vyriausybės vadovo pareigas, tačiau nuo tada šios nedidelės Baltijos šalies prezidentė nuolat kalbėjo apie jį. Viskas prasidėjo nuo interviu, kurį D. Grybauskaitė rugsėjo 24 dieną davė „Washington Post“. Jame ji sakė, kad Rusijai leidžia „Europa ir pasaulis... būti šalimi, kuri ne tik grasina savo kaimynams, bet ir organizuoja karą prieš savo kaimynus. Tai – toks pats tarptautinis terorizmas, kokį turime Irake ir Sirijoje... Nėra vadovų Europoje ar pasaulyje, kurie galėtų sustabdyti Putiną“. Į tiesų žurnalisto klausimą, „ar manote, kad ir ISIS (Islamo valstybė – red.), ir Rusija yra teroristinės?“, Lietuvos prezidentė atsakė: „Taip, aš manau, kad Rusija terorizuoja savo kaimynus ir naudoja teroristinius metodus“. Po mėnesio duodama interviu Lietuvos televizijai ir radijui prezidentė žengė dar toliau ir tiesiogiai pavadino Rusiją teroristine valstybe. Netrukus po to sekė piktas atsakas iš Rusijos Užsienio reikalų ministerijos. Užsiminta, kad tokią priešišką Lietuvos prezidentės retoriką galėjo nulemti „kompleksai dėl jos sovietinės praeities“ ir rekomendavo „tramdyti savo komjaunuolišką užsidegimą“. Tiems, kurie yra per jauni prisiminti, – komjaunimas buvo Sovietų Sąjungos komunistinė politinė jaunimo organizacija. Rusija uždarė savo sienas vežėjams iš Lietuvos, dėl to visiškai sustojo prekyba tarp šių šalių, o vėliau dėl vėlavimo buvo apkaltintas kompiuterių gedimas muitų sistemoje. D. Grybauskaitės davė dar vieną interviu, šį kartą BBC, kuriame pakartojo savo kaltinimą, sakydama, kad „Rusija demonstruoja teroristinės valstybės savybes“. Ji pridūrė, kad, kol Rusija nepakeis savo agresyvaus elgesio, ji neturės jokio noro kalbėti su Rusijos vadovu.

Tada nutiko šis tas netikėto. Gruodžio 9-osios vakare, kaip rašo JAV leidinys, visi Europos Parlamento nariai savo pašto dėžutėse rado neįprastą dovaną – Lietuvos žurnalistės Rūtos Janutienės knygą „Red Dalia“. Nežinoma, kur knyga buvo išleista ir kas ją išvertė į anglų kalbą. Niekas nežino, kas už visa tai užmokėjo, kas atgabeno knygas į Briuselį, kas įmetė jas į europarlamentarų pašto dėžutes. Laikraštis praneša, kad po kelių dienų precedento neturinčiu greičiu angliška knygos versija tapo pasiekiama internetu.

Laikraštis perpasakoja, reikia pasakyti, gana paviršutiniškai ir primityviai, knygos „Raudonoji Dalia“ turinį. D. Grybauskaitė knygoje vaizduojama kaip karjeristė, neturinti nei principų, nei skrupulų, nei šeimos, moteris, kuriai valdžia – viskas, o ideologija vaidina antraeilį vaidmenį.

Kaip rašoma knygoje, ji gimė 1956 metais NKVD (Stalino slaptoji policija) darbuotojo šeimoje, po politinės ekonomikos studijų prestižiniame Leningrado valstybiniame universitete, būdama 27 metų, įstojo į TSRS Komunistų partiją.

1983 metais ji grįžo į tuometinę Lietuvos Socialistinę Respubliką dirbti Vilniaus aukštojoje Komunistų partijos mokykloje, kurioje iki 1990 metų mokė komunistus karjeristus. Žlugus Tarybų Sąjungai, ji nusprendė, jog atėjo laikas naujam dažų sluoksniui ant „Raudonosios Dalios“. Tai tikrai neteisingas, savaip iškreiptas D. Grybauskaitės portretas.

Leidinys praneša, kad, reaguodami į knygos pasirodymą, lietuviai politikai iš karto pasmerkė slapta pristatytą siuntinį ir cituoja Europos parlamentaro G. Landsbergio žodžius, kad paslaptingą knygos pasirodymą EP laiko išpuoliu prieš Lietuvos vadovę bei dar vienu informaciniu įžeidimu Lietuvai, pasirodžiusiu greitai po griežtų prezidentės žodžių apie Rusiją ir po jos demonstruojamos paramos Ukrainai.

Galima pastebėti, kad R. Janutienė savo kritika (arba pateiktais faktais) peržengia priimtas žurnalistinio padorumo ribas. Knygoje surinkti D. Grybauskaitės „biografiniai“ duomenys nieko naujo nepasako, tik tendencingai puolama prieš jos tėvus ir išpučiama „komunistinė praeitis“. Tokius „faktus“, pateikus užsienio politikams, mažai susipažinusiems su Lietuvos okupacinio meto sunkumais ir tragedijomis bei nedaug kreipusiems dėmesio į mūsų politikų biografijas, iškart sudaromas iškreiptas požiūris ir į atkurtą valstybę, ir į jos politinį gyvenimą, ir į jos tendencijas bei realijas. R. Janutienės knygos turinys papildo kai kurių kitų Grybauskaitės kritikų mintis. Žymiausiais čia yra Zigmas Vaišvila, vos ne kas antrą dieną viename internetiniame portale, paslaugiai suteikiančiame jam didelį plotą, dedantis ilgiausius „kilometrinius“ straipsnius ar tuščioje salėje sakytos spaudos konferencijos mintis. Beje, spėjama, kad tuos straipsnius rašo ne vien tik Z. Vaišvila, bet net keletas piktai nusiteikusių žurnalistų. Z. Vaišvilos straipsniai ar pasisakymai piktina net aukščiausius Lietuvos politikus, pvz., Valdą Adamkų, Liną Linkevičių. Taip buvo pernai po jo pasisakymo Sausio 13-osios minėjime Seimo rūmuose, kai sukėlė sąmyšį, Seimo tribūną panaudodamas sąskaitų suvedinėjimui su prezidente. Kovo 11-osios Akto signataras, vienas pirmųjų Valstybės saugumo departamento vadovų Z. Vaišvila teigė iš žurnalistės Rūtos Janutienės išgirdęs apie prezidentės Dalios Grybauskaitės „premijavimą už gerą darbą“ 1990 metų liepą. Įsakymą, anot jo, pasirašė vienas iš Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų Valentinas Lazutka. Toks signataro išsišokimas apkartino visus Laisvės gynėjų dienos renginius.

Tačiau D. Grybauskaitė tvirtai savo rankose laiko Lietuvos užsienio politikos vairą ir pasisako prieš terorizmą ir ardomąjį diversinį mūsų piliečių darbą palaikančią politinę Rusijos vadovybę ir todėl jai spendžiamos negailestingos žabangos. Bet Prezidentė nieko nebijo. Praėjusios savaitės pradžioje su prezidente Dalia Grybauskaite susitikę Seimo nariai sakė perdavę Jungtinių Valstijų politikų prašymą telkti Europos Sąjungos (ES) šalių paramą naujoms sankcijoms prieš Rusiją dėl paramos Ukrainos rytuose įsitvirtinusiems separatistams. Po susitikimo Prezidentūroje Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas konservatorius Audronius Ažubalis žurnalistams sakė: „Ir respublikonai, ir demokratai nusiteikę stiprinti sankcijas prieš Rusiją, bet jie puikiai supranta, kad yra daug tariamų taikos balandžių, Rusijos draugų Europos Sąjungoje (...). Todėl prašė mūsų daryti viską, kad įtikintume savo partnerius ES, kad būtų pasiektas bendras supratimas, kad sankcijos yra vienintelis nekarinis būdas sustabdyti Rusiją ir pažaboti jos agresiją“. Tokiems prašymams ir žingsniams Prezidentė tikrai pritaria. Klausiamas, ar dėl griežtesnių sankcijų gali būti sprendžiama praėjusią savaitę turėjusiame vykti Europos Vadovų Tarybos susitikime, kur dalyvauti turėjo ir D. Grybauskaitė, A. Ažubalis sakė: „Mes perdavėme prezidentei tai, ką prašė perduoti mūsų kolegos iš JAV. Prezidentė yra realistė, ir bus daroma tai, kas įmanoma. O jūs žinote, sankcijos tęsiasi, peržiūros bus pavasarį ir vasaros viduryje“. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas socialdemokratas Benediktas Juodka sakė, jog per susitikimą prezidentė informuota apie JAV iniciatyvą skirti Europos gynybai papildomą milijardą dolerių. Pasak B. Juodkos, preliminariai žinoma, kokia suma iš šių lėšų atkeliaus į Lietuvą, bet negalintis jos atskleisti. Prezidentė buvo informuota apie parlamentarų kelionę į JAV, susitikimai buvo įdomūs, „tokiu karštu laiku, kai Senatas ir Kongresas svarsto kitų metų biudžeto įstatymą, mums esant buvo priimtas įstatymas dėl karinės pagalbos Ukrainai, buvo Senato ataskaita dėl CŽV centrų ir apie vieną milijardą dolerių Europos gynybai, iš to milijardo kažkas bus skirta ir Lietuvai, mus preliminariai informavo, kiek iš to numatoma Lietuvai“. Vizito JAV metu teko sulaukti kritikos dėl parlamento sprendimo atmesti prezidentės D. Grybauskaitės pataisas, kuriomis ji siūlė riboti rusiškos produkcijos kiekį televizijoje, ir dėl neaiškios pozicijos, susijusios su skalūnų dujų žvalgyba, kai pati Lietuva nieko nedaro, pasiduodama vidiniam (tiksliau, išoriniam) spaudimui.

Visa ši principinga Prezidentės pozicija nepatinka išorės priešų skatinamiems ir Lietuvoje stiprėjantiems vidiniams priešams. Galima manyti, kad prezidentė D. Grybauskaitė savo aštriais nuosekliais pasisakymais kelia Rusijos politikų, pirmiausia prezidento V. Putino ir jo aplinkos, pasipiktinimą. Prorusiškos jėgos Lietuvoje, kurios pastaruoju metu konsoliduojamos ir stiprinamos bei buriamos į vieną branduolį, nors ir labai nesėkmingai, lieja įtūžį Prezidentei, todėl natūralu, kad išleidžiamos propagandinių klišių perpildytos knygos, rengiamos spaudos konferencijos, rašomi portalų straipsniai. Tik, gaila, valstybės saugumu turintis rūpintis Valstybės saugumo departamentas, kaip rodo daugybė faktų, nusiteikęs kuo stipriau sekti ir persekioti valstybei ištikimus piliečius ir ypač dideles jėgas meta buvusiems disidentams sekti. Lietuvoje tik daugėja ir naujų represijų pavyzdžių. Tai – ir jaunos merginos iš Klaipėdos Eglės Kusaitės dešimtį metų tęsęsis VSD pareigūnų sekimas, jos tardymai net su Rusijos FSB pareigūnų pagalba, kankinimas, siekiant palaužti sveikatą ir varginant finansiškai, pasmerkiant jauną žmogų nusivilti valstybe; Garliavos įvykių dalyvių teisminis persekiojimas, besitęsiantis jau beveik trejus metus, luošinant žmonių likimus; persekiojant patriotiškai nusiteikusius asmenis kai kuriose institucijose, kaip Vytauto Didžiojo Karo muziejus Kaune, priklausančiame Krašto apsaugos ministerijai; su Rusijos represinėse struktūrose dirbusių asmenų pagalba vykdomi teisminiai buvusių Laisvės kovos dalyvių persekiojimai. O kur dar didžiuliai emigracijos mastai, peržengę visas leistinas ribas, dėl kurių nė kiek nesirūpina nei kairieji, nei dešinieji politikai. Bet ar toks kelias priimtinas mūsų valstybei, kuri triuškinama ekonomiškai ir ideologiškai, Rusijai ruošiantis baisiam naujų laikų išradimui – hibridiniam karui, kurį ji jau pradeda prieš iš jos priklausomybės išsilaisvinusias tautas? Į gera tokia politika ir toks uolumas tikrai nenuves. Tai rodo tik jau buvusių ir dėl to pražūčiai pasmerktų totalitarinių režimų pavyzdžiai. Tai nesulaikys to į represijas linkstančio politinio režimo griuvimo, o tik paspartins negailestingą valstybės nykimą, dėl kurio kentės mūsų valstybė ir tauta.

© 2014 „XXI amžius“