„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2016 m. vasario 26 d., Nr. 2 (284)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Mūšis prieš šimtą metų, pražudęs beveik milijoną gyvybių

Verdeno mūšio vietą žymi kryžiai

Apkasų likučiai

Verdeno mūšio vietoje – kampelis
žuvusiems musulmonams pagerbti

Taip pagerbti žuvusieji judėjai

1985 metais Prancūzijos
ir Vokietijos vadovai Fransua
Miteranas ir Helmutas Kolis
susitiko dėl amžinos taikos Europoje

Memorialas-koplyčia
Verdeno mūšio vietoje

Pergalės Pirmajame pasauliniame
kare paminklas Verdene

Verdeno mūšio vietą žymi kryžiai

Vieno Verdeno mūšio vietą
žyminčio paminklo fragmentas

Kryžiai nežinomiems kariams

Verdeno mūšio vietą žymi paminklai

Verdeno mūšio vietoje – kampelis
žuvusiems musulmonams pagerbti

Verdeno mūšio laukas

2014 metais minėjome 100-ąsias Pirmojo pasaulinio karo metines. Šis karas prasidėjo kaip didžiųjų Europos valstybių dvikova 1914 m. rugpjūčio 1 d., vėliau į konfliktą buvo įtraukta didžioji pasaulio dalis. Žuvo apie 8,5 milijono kareivių, 21 milijonas buvo sužeista. Pirmą kartą kare žuvo milijonas civilių žmonių – per antpuolius arba dėl bado ir ligų. Iš Lietuvos į carinę armiją kariauti buvo pašaukta apie 81 tūkstantis vyrų. Kas trečias iš jų namo negrįžo – apie 24 tūkst. žuvo ar pradingo be žinios. Kare pirmą kartą buvo panaudoti iki tol nežinomi ginklai: kulkosvaidžiai, patrankos, rankinės granatos, tankai, net nuodingosios dujos. Mūšiai vyko ore ir po vandeniu. Siaubingu apogėjumi tapo Verdeno (Verdun) mūšis. Dešimt mėnesių trukusiame mūšyje, pramintame „Verdeno pragaru“, žuvo daugiau nei 700 tūkst. prancūzų ir vokiečių. Prasidėjęs 1916 m. vasario 21 d., jis baigėsi tų metų gruodžio 23-iąją.

Verdeno mūšis, kuriame 1916 metais susikovė Vokietijos ir Prancūzijos kariuomenės, buvo vienas iš reikšmingiausių ir kruviniausių Pirmajame pasauliniame kare. Vieniems jis yra patriotizmo ir herojiškumo, kitiems visiškos karo beprasmybės liudijimas. „Verdeno pragaro“ metu atsiskleidė visas modernaus karo baisumas. Istorikai jo pradžia laiko 1916 m. vasario 21 d., o per 10 mėnesių po daugybės iliuziškai sėkmingų atakų ir kontratakų, milijonų paleistų sviedinių Verdeno apylinkėse žuvo daugiau kaip 700 tūkst. prancūzų ir vokiečių karių. Dar šimtai tūkstančių buvo sužeista, daugybė iš jų tapo karo invalidais. Dešimtys tūkstančių liko neatpažinta ar laikoma dingusiais. Baisioje kovoje dėl kelių kilometrų ar net metrų žemės galiausiai nė viena pusė neįgydavo pranašumo ir likdavo ten, kur ir buvo. Šios skerdynės paliko neišdildomą atminimą ne tik šiame mūšyje dalyvavusiems ir išgyvenusiems, bet ir daugybei ateinančių kartų.

Miozo upės pakrantėje stūksanti Verdeno tvirtovė buvo prancūzų nacionalinio pasididžiavimo simbolis. Apjuosta tvirtomis gynybinėmis sienomis ji buvo rimta kliūtis vokiečiams praplėsti savo valdas. Tačiau 1915 metais, kai tvirtovė neteko strateginės svarbos ir Verdenas kariniu atžvilgiu tapo mažai naudingas, nes pagrindiniai įtvirtinimų pabūklai buvo išvežti į kitas fronto vietas, Vokietijos generalinio štabo maršalas Erichas fon Falkenhainas, matydamas ties Verdenu silpnas gynybines prancūzų kariuomenės pozicijas, sukūrė klastingą planą staiga užimti kelis fortus. Vienas iš tokio puolimo tikslų buvo išvarginti ir padaryti nuostolių Prancūzijos armijai, kuri bet kokia kaina siektų atgauti Verdeną, kuris buvo apsuptas iš trijų pusių ir aprūpinimas vyko tik vienu Gyvybės, arba Šventuoju (Voie Sacrée), keliu tarp Bar de Liuko (Bar-de-Luc) ir Verdeno. Tačiau dėl blogo oro puolimą vis teko atidėti. Pagaliau 1916 m. vasario 21 d. vokiečiai pradėjo puolimą ir užėmė fortus Duamon (Douamont) ir Vo (Vaux). Tačiau po pragariško vokiečių artilerijos puolimo prancūzų kariai atsilaikė ir kovo pabaigoje gavę pastiprinimą patys pradėjo iš artilerijos apšaudyti vokiečių pozicijas. Fortai kelis kartus ėjo iš rankų į rankas, kai kurios vietovės buvo perimamos net 17 kartų per mėnesį (pavyzdžiui, Fliury (Fleury) kaimas nuo liepos 23 iki rugpjūčio 17 dienos). Per kelis puolimus vokiečiai pasistūmėjo tik keletą kilometrų į priekį kairiajame Miozo upės krante. 1916 metų spalio–gruodžio mėnesiais prancūzai atgavo abu fortus – Duamon ir Vo. 1916 metų spalį Prancūzijos kariuomenė smogė atsakomuosius smūgius ir iki gruodžio 21-osios atsikovojo beveik visas vokiečių užimtas pozicijas. Tad fronto linija per dešimt mūšio mėnesių mažai keitėsi iki pat paliaubų 1918 metais.

Baisioje kovoje dėl kelių kilometrų ar net metrų žemės galiausiai nė viena pusė neįgydavo pranašumo ir likdavo ten, kur ir buvo. Kautynėse abiejose pusėse dalyvavo per 120 divizijų. Verdeno mūšio metu buvo panaudota tūkstančiai patrankų ir paleista po maždaug 50 tonų sviedinių į hektarą. Po nuožmaus, iki tol neregėto artilerijos apšaudymo mūšio laukas liko nuklotas sumalta mase, kurioje buvo sunku atskirti kareivių lavonus nuo žirgų ir kitų gyvių liekanų. Per kelis mėnesius toje teritorijoje žuvo 714 tūkst. žmonių – 377 tūkst. prancūzų karių ir apie 337 tūkst. vokiečių, t.y. apie 70 tūkst. aukų per kiekvieną mūšio mėnesį. Kitais paskaičiavimais, aukų skaičius siekė 976 tūkst. Verdeno mūšis tęsėsi 303 dienas ir tapo ilgiausiu ir daugiausiai aukų žmonijos istorijoje pareikalavusiu mūšiu. Aukų patyrė ir gretimos apylinkės. Labiausiai nukentėjo Ipro miestas Belgijoje, Somos, Marnos slėnis ir kitos fronto teritorijos. Kilę nepasitenkinimai ir maištai rodė, kad karas jau visus išvargino. Daugelyje šalių badaujantys žmonės ėmė protestuoti dėl maisto produktų stygiaus. 1916 metais didelis vokiečių nusivylimas pasireiškė gausiais streikais, kurie po metų virto sukilimais. Šios skerdynės paliko neišdildomą atminimą ne tik šiame mūšyje dalyvavusiems ir išgyvenusiems, bet ir daugybei ateinančių kartų. 1916 metų vasarį užviręs Verdeno mūšis buvo ilgiausias ir daugiausiai aukų pareikalavęs Pirmojo pasaulinio karo mūšis.

Nors per 300 dienų šiaurės rytų Prancūzijoje, prie Miozo upės, vykęs kruvinas mūšis pareikalavo daug aukų, o jo metu buvo atkovota tik nedidelė šalies teritorijos dalis, tačiau jis vis vien reiškė didelį persilaužimą Pirmojo pasaulinio karo Vakarų fronte. Tragiškos šio mūšio pasekmės jau daug vėliau, 1985 metais, prieš 30 metų, leido tapti taikos tarp dviejų kaimyninių Europos šalių simboliu, kad niekada nesikartotų tokios betikslės kovos su tokiomis didžiulėmis aukomis. Tais metais susitiko Prancūzijos ir Vokietijos vadovai Fransua Miteranas (Franšois Mitterand) ir Helmutas Kolis (Helmut Kohl), paminėdami amžiną taiką Europoje. Tai ir yra vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos tikslų. Istorikas Valdas Rakutis, lankęsis mūšio vietoje, kur yra įsteigtas mūšio aukų atminimo memorialas, Lietuvos radijui sakė, kad tas kraupus vaizdas, kur stovi tūkstančiai kryžių žuvusiems, primena karų beprasmybę.

Prieš dešimt metų, 2006 metų lapkritį, minint 90-ąsias Verdeno mūšio metines, popiežius Benediktas XVI kreipėsi laišku: „Kartu su visais jungiuosi į bendrą maldą ir meldžiu Dievo taikos dovanos bei vis didesnio Prancūzijos ir Vokietijos broliško sutarimo, dėl kurio mūšių laukuose už tėvynę gyvybę paaukojusių žmonių mirtis nebūtų visiškai beprasmė. Verdenas yra tamsus Europos kontinento istorijos momentas, kuris negali būti užmirštas. Jis turi likti visų europiečių atmintyje tam, kad tai niekad daugiau nepasikartotų, kad tautų tarpusavio santykiai būtų pagrįsti ne prievarta, o draugiškumu ir solidarumu. Tegu ypač tautų ir valstybių jaunosios kartos pasimoko iš istorijos ir krikščioniškų šaknų bei vertybių dėka kuria broliškus tarpusavio santykius.

Verdenas yra dviejų didžių Europos tautų, kadaise priešų, susitaikymo simbolis. Tai primena ir jo apylinkėse pastatytas monumentas, kuriame kartu, nepriklausomai nuo tautybės, ilsisi tuoj po karo pradėti rinkti tūkstančių žuvusiųjų palaikai. Ant šio monumento fasado yra viską apibendrinantis užrašas – „Pax – Taika“. Į susitaikymą yra kviečiamos visos pasaulyje kariaujančios pusės; tik susitaikymas, abipusis atleidimas leidžia kurti ateitį, turėti viltį ir gyventi ilgalaikėje taikoje. Susitaikymas turi būti vienas iš politikos kriterijų, tai įgyvendinti yra Europos ir viso pasaulio tautų valdančiųjų atsakomybė“.

Sekmadienį Prancūzijoje prasidėjęs šio košmariško mūšio 100-ųjų metinių paminėjimas baigsis gruodžio pabaigoje, po 303 dienų, kiek tęsėsi tos beprasmiškos skerdynės, vykusios prieš šimtą metų. Pagrindinis paminėjimas vyks liepos 1-ąją.

Nuotraukos iš ww1battlefields.co.uk

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija