„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2016 m. kovo 25 d., Nr. 3 (285)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Te Šv. Velykos išsklaido karo debesis

Kun. Robertas Pukenis

Visi pasilgome šaltų žiemų, bet jos būdavo šaltojo karo laikais. Tada vaikai žaisdavo sniego gniūžtėmis, o dabar kai atėjo atšilimas, papūtė karštesni vėjai, o dar „karšti taškai“ atsivėrė, sniegas nebeiškrenta arba greitai ištirpsta. Tai tada „galingi“ vyrai pradėjo planuoti, kaip čia pažaisti su raketomis. Tik nežinome, kada ir kur bus nukreiptos. O gal įdomiau gyventi, kai nežinai, kada mirtis ateis? Tad gal dar turime laiko apsitvarkyti namuose? Tačiau nuo ko pradėti, jau nebeaišku. Ir turiu kukliai prisipažįnti, kad nebesuvokiu, kas darosi Lietuvoje, ir bijau iškišti nosį, kad kas nors nepaklaustų mano nuomonės. Gerai, kad pakliūna tai pirmokas, tai trečiokas, o kas bus toliau, pažiūrėsime.

Gaila, kad kilo didžiulis sąmyšis, minint Sausio 13-ąją, dėl prof. Vytauto Landsbergio apdovanojimo. Bet niekas nesugebės Jo pažeminti. Jis atliko daug, taikiu būdu išvesdamas Lietuvą į laisvę.

Nesuprantu, kodėl per 26 metus liko nepagerbtas, neįvertintas nežinomasis Rezistentas. Kaip kiekviena valstybė turi savo nežinomo kareivio kapą, taip ir Lietuvai reikėtų pagerbti nežinomąjį Rezistentą. Tie iškilieji kovotojai įvardinti, žuvę, po mirties pagerbti, bet kiek tokių, apie kuriuos niekas nieko nežino, o jie tyliai sudėjo gyvenimo auką ant Tėvynės altoriaus. Valstybė, kuri negerbia savo didvyrių, neilgai išsilaiko. Didvyrai – mūsų gyvenimo dalis. Ir dažnai tai, ką jie darė ar dabar tebeveikia, nelaiko didvyriškumu.

Sąjūdis ne iš karto gimė (oficialiai tai įvyko per susirinkimus rajonuose, per steigiamąjį suvažiavimą Vilniuje). Sąjūdis gimė tautos gelmėse per nežinomąjį Rezistentą. Kai vieni atiduodavo duoklę savietinei valdžiai (netgi poetas Justinas Marcinkevičius dėl eilių apie Leniną, sakė: „Atidaviau duoklę“), kiti tapo komjaunimo veikėjais irgi, kad „daugiau“ padarytų savo šaliai. O jeigu visi būtų atidavę duokles, tai šiandien Lietuva būtų sovietinė respublika arba Šiaurės Vakarų kraštas. Laimė, kad kiti laikėsi Mahatmos Gandžio nepaklusnumo taktikos, kultūrinės, religinės ir politinės rezistencijos (po 1955 metų jau buvo užbaigta ginkluota rezistencija). To meto visuomenėje kovotojai, disidentai, uolūs kunigai buvo apšaukiami ligoniais, nesuvokiančiais gyvenimo realybės, arba net prievarta vežami gydyti. Vieni sėkmingai rašė ir gaudavo daktaratus (atsiprašau, aš ne prieš mokslą, niekam netaikau, dauguma sąžiningai ir teisėtai gavo mokslinius titulus), o kitiems nebuvo galima, kiti studentai net būdavo šalinami iš universitetų. Taktiškieji gaudavo butus, kad galėtų normaliai pragyventi, o disidentai buvo kišami po ledu. Mokyklose tikintieji mokiniai buvo pajuokiami. Vieni mokytojai bijojo kalbėti prieš Dievą, o kiti jautė malonumą, įgydavo Komunistų partijos pasitikėjimą, laisvai važiuodavo į užsienius, paskui rašydavo pranešimus, su kuo ir ką kalbėjo (o šiandien, kai surandami tie lapeliai, jie ginasi, aiškina, kokie buvę šventutėliai). Sovietiniais metais Bažnyčia buvo laisvės sala. Netgi jeigu kunigas ir nekovojo su sovietine santvarka, tai vis tiek jo skaitoma Evangelija buvo laisvas žodis. Ką jis darė: lankė ligonius, mokė vaikus katekizmo, bendravo su žmonėmis, rengė tautines procesijas – viskas buvo prieš vėją, prieš srovę. Tie nežinomieji kunigai užsakydavo, o kiti gamindavo religinius paveikslėlius, tautinę atributiką, spausdindavo religinę ir patriotinę literatūrą, kad tik lietuvis tikėtų į Dievą, tikėtų laisvės pergale, nes Dievui nėra negalimų dalykų. Tų nežinomų kovotojų dėka vykdavo gražios religinės šventės. Prisimenu, kai nuvažiuodavau į Daugailius, tuometinis klebonas kun. Petras Baltuška stengdavosi skaičiuoti žmones, lyginti, kiek šiemet susirinko, o kiek dalyvavo pernai. Ir sielvartaudavo, ir viską, ką galėdavo, darydavo, kad tik žmonės nustotų girtauti. Tie nežinomieji kunigai rinkdavo parašus, faktus ir perduodavo į užsienį. O kas išlaikė visą pogrindžio tinklą? Vienuolės pusvelčiui barškindavo dieną naktį uždraustą literatūrą, spaudą. Valdant Leonidui Brežnevui pogrindžio leidinių buvo net apie 20. O koks buvo Adolfo Šapoko „Lietuvos istorijos“ populiarumas? Kaip žmonės laukdavo pamokslėlių, kurie turėdavo Lietuvos istorijos kontekstą. Ėjo į nežinomybę tie, kurie ryžtingai dirbo Sibiro misijose: kunigasi Juozas Zdebskis, Pranas Račiūnas, Ričardas Repšys, Kastytis Krikščiukaitis, Petras Dumbliauskas, Jonas Zubrus. Lietuva buvo vienintelis Sovietų Sąjungoje katalikiškas kraštas, kurio dvasininkai padėdavo sielovadoje kitų tautų katalikams. O kas tie nežinomieji, kurie atstatydavo Kryžių kalną? Vieni dėl „darbo“ griovė, laužė kryžius, iš mokslinio ateizmo pagrindų net keturis kartus išvalė kalną, o kiti naktimis nešė ir statė jame kryžius. Jie kėlė Lietuvą ir rodė visam pasauliui, kad ji gyva. O koks baisus padvelkė psichologinis klimatas, kai prasidėjo kunigų žudynės: Leono Šapokos (nužudyto 1980 m. spalio 10 d. Luokėje), Leono Mažeikos (nužudyto 1981 m. rugpjūčio 8 d. Pamūšyje), Bronislovo Laurinavičiaus (nužudyto 1981 m. lapkričio 24 d. Vilniuje). Tada Anykščiuose teko nuryti saugumiečio pasakytus žodžius, prieš stojant į seminariją: „Jaunas esi ir nenorėsi sėdėti vienas. Ko kiši pirštus, kur nereikia. Žinok, susitvarkome ne su tokiais, kaip tu. Susitvarkysime ir su tavimi“ (tada buvo ištremti Andrejus Sacharovas, Aleksandras Solženycinas). Laimė, man neteko sėdėti už grotų, o kiek buvo tokių, kuriuos tardė, mušė! Kas trečias Lietuvos kunigas buvo išsiųstas į Sibiro lagerius. Kiek gerų pasauliečių ateidavo slapčia pas kunigus pasitarti, pasiguosti arba pasiklausti, ką daryti dėl vaikų religinio auklėjimo? Kiti kunigai, netgi bijodami pakalbėti prieš valdžią, vis vien įkliūdavo (nes iš 50 klausytojų būtinai vienas turėjo būti informatorius, kuris praneša saugumui) už tai, kad sąžiningai mylėjo Bažnyčią ir jai tarnavo. Gaila, kad nėra teatruose spektaklių šia tema.

Bažnyčios gėda, kad iki šiol niekas nesirūpina suskaičiuoti kankinius, kurie buvo klastingai nužudyti (sakoma, kad mažiausiai apie 50), bet tema nepatogi. Niekas į viešumą šių rezistentų pavardžių ir neiškelia (seniau apie juos rašydavo A†A mons Alfonsas Svarinskas). Šitie kovotojai neturėjo vilų ir šiandien neturi laiko ir vis dar skuba kažką sukurti dėl tautos. Taip brendo rezistencinė kultūra ir Sąjūdis. Deja, kai kurie Sąjūdžio lyderiai nenori prisiminti sovietinių laikų. Žinoma, kilnūs darbai, kūryba, dainų ir šokių festivaliai, gražių pastatų projektai irgi kėlė, augino lietuvišką dvasią, vasalinės valstybės gerovę. Tačiau gerai, kad jie laiku susiorientavo ir pasuko eiti su tauta. Man atrodo, kad šiandien tiek politikai, tiek Bažnyčia labiausiai turėtų siekti santarvės. Juk pirmiausia kiekvienam žmogui reikia santarvės su Dievu, santarvės reikia ir šeimose, valstybėje ir tarp tautų. Manau, jog istorikai patvirtintų, kad šiandieninė Lietuvos visuomenės situacija yra žymiai blogesnė negu prieš 1940 metus tik dėl santarvės stokos. Tiesa, buvo kiti laikai, bet tada griežtas valdymas pasiteisino. Prezidentas Antanas Smetona atsiklausė „tautų vado“ Stalino, ir jis leido sušaudyti keturis komunarus (Didysis draugas išdavė savo draugus, taigi dabar nebelįskite ten). LKP teturėjo apie 2000 narių. Pogrindis beveik neegzistavo. Tada jaunimas, studijavęs užsienyje, griždavo į Lietuvą ir jai dirbo. O dabar, emigracija siekia beveik 20 proc., sąmoningai nuteikiama prieš šauktinių tarnybą. Penktosios kolonos poniutės kalba atvirai per televizijos laidas prieš kariuomenės apginklavimą, ir neva dėl kilnių motyvų, nes pensijoms neliks pinigų. O tada tarpukario Lietuva turėjo gana stiprią kariuomenę, jaunimo patriotizmas buvo aukščiausio lygio. Partizanai dėl Tėvynės nebijojo pralieti kraują. O šiandien kaip?

Kodėl Izraelyje karinę tarnybą atlieka ir moterys, jeigu kurdai Pešmergo pajėgose turi ir moterų pulkus, tai kodėl didvyrių žemė Lietuva negali pasiruošti gynybai. Juk JAV žmonės už visą pasaulį nebekovos. Donaldo Trumpo rinkiminiuose pasirodymuose yra ir daug tiesos: sumažinti lėšas NATO, juk daugiausiai šios organizacijos biudžetui skiria JAV. Šis pretendentas į prezidentus populiarus, turi pritarimą. Anot jo, Vokietija su didžiausia Europoje ekonomika nenori turėti pajėgios kariuomenės, o jai reikia JAV bazių. Degradavusi JAV visuomenė iš tiesų gali išrinkti jį.

Tad ir nebūdamas kariniu ekspertu, manau, kad šių teiginių niekas nepajėgs paneigti: Vladimiras Putinas yra nepaprastai gudrus. Tegul jį kvailina ir sako apie jį ką nori, bet juk jis ima iniciatyvą į savo rankas viso pasaulio arenoje. O štai JAV prezidentas Barakas Obama nėra vertinamas netgi sąjungininkių; Egipte V. Putino plakatas kabo tarp prezidentų Anvaro Sadato, Ali Nasero; Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu netgi nepanoro susitikti su B. Obama. Apžvalgininkai gali fantazuoti kiek nori, bet V. Putinas, jeigu liga ar kas nors neįsiterps, valdys Rusiją dar ilgai. Jos kariuomenė po karo su Gruzija ginkluojama sparčiai ir kokybiškai. Jeigu ji bus nepanaudota, bus ekonomiškai nuostolinga Rusijos valstybei. Rusų patriotizmas auga su kiekviena naujo krašto okupacija, opozicijos Rusijoje jau nebėra. Taip ir Adolfas Hitleris laikėsi: užimdavo vieną valstybę, ekonomiškai sustiprėdavo, o tada žiūrėdavo, vėl kurią valstybę prisijungti.

Dauguma Rusijos kariuomenės manevrų buvo daromi, esą imituojant užsienio valstybės puolimą. O tokios didelės kariuomenės manevrai visada yra per brangūs, jeigu jie vyksta tik dėl kaimynų pagąsdinimo. Šiandien Pabaltijo valstybių pasienyje, prie Latvijos, įkurta nauja bazė ir sutelkta galinga kariuomenė. Karaliaučiuje irgi sustiprintas parengimas. Baltarusijos kariuomenės pajungimas bendrai Rusijos strategijai jau seniai sutvarkytas, o ką kalbės Aleksandras Lukašenka, tai yra pasakėlės mažiems vaikams.

Penktosios kolonos ir agentų veikimas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje išvystytas iki neįsivaizduojamo lygio. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje nutildyta ir jau nebesugeba vesti tautos rezistenciniu keliu (čia tema kitam kartui). Jeigu A. Smetona susitvarkydavo su išdavikais, tai šiandien pasitenkinama daugiau retorika, patriotai neginami (N asmeniui buvo pranešta, kad Vytautui Pociūnui važiuojant automašina, ant jos stogo vos neužkrito gelžbetoninis blokas. Deja visi, kurie žinojo šią istoriją, paliko didį valstybininką V. Pociūną likimo valiai, o kas paskui nutiko, prisimenate, ar dėl valstybingumo stokos, ar dar dėl kokios nors priežasties, ko aš nebesuprantu).

Pasakykite, kiek Klaipėdoje, Rusijos konsulate, yra „darbuotojų“ ir ką jie veikia? Paaiškinkite, kodėl tie, kuriems priklauso spręsti Lietuvos saugumo uždavinius, apie tai ir ką nors kita nieko „nežino“. Taigi provokuojant kokį nors hibridinį neramumą, iš karto iš konsulato persirengę žmogeliukais gali išeiti mažiausiai koks šimtas žmonių. Reikėtų įvesti vienodą skaičių: kiek lietuvių Rusijoje dirba, tiek Rusijos diplomatų – Lietuvoje. Tačiau bet kokiu atveju privalome išvengti anarchijos, nėra blogiau, kai piliečiai be saiko siekia streikų, kai rodo užrašus „Lietuva tik lietuviams“, o kiek yra gerų kitų tautybių žmonių ir net geresnių už lietuvius. Tad jeigu nori gero Lietuvai, negali atstumti jų. Pats teisingiausias būtų šūkis: Lietuva – lietuviams ir visiems geros valios žmonėms.

Priartėjo pabėgėlių tema. Kodėl žurnalistai tokių aktualių temų nenori išsamiau nagrinėti. Pavyzdžiui, atvyko į Norvegiją iš Rusijos apie 10 000 pabėgelių. Tikrina jų dokumentus, paaiškėja, kad dauguma turėjo visas sąlygas Rusijoje, dar kiti išsitarė, kad jiems liepė išvažiuoti. Kai kurie elgėsi agresyviai. Kai paėmė pirštų anspaudus, dalis dingo. Žinoma, kad dalis žmonių iš Sirijos bėga dėl karo baisumų, pabūgę islamistų teroro. Deja, su nelaimingais bėgliais atbėgs ir teroristų, kurie keršys, žudys. Už teroro aktus Belgijoje atsakomybę prisiėmė islamistai, bet dar neaišku, kas gali stovėti už jų. Sirijos karas, kiti įvykiai išsivystė ne per savaitę, o juk daug diplomatų, politikų ir nenumato problemų, kurios gali kilti ir kaip reikės jas spręsti. Tiesa, JAV norėjo Sirijoje įvesti neskraidymo zoną, nes pabijojo Rusijos, o gal ir Kinijos, bet ES lyderiai daugiausiai užsiimdavo partnerystės ir kitomis meilės temomis. Tad V. Putino taktika – suskaldyti ES, atplėšti nuo JAV, o tada jau bus pirmoji sąlyga invazijai ten, kur silpniausias taškas.

Baltijos šalių (ne)užpuolimas priklauso nuo bendros tarptautinės situacijos. Pavojingiausia bus nuo rugpjūčio iki gruodžio (JAV – rinkimai, ES lyderiai atostogauja ir t.t.). Daug priklausys nuo NATO pasirengimo bendram konvenciniam karui. Atrodo, kad pajėgos sustiprintos, dažnai vykstantys manevrai suartina karius, parengia budrumą. Daug priklauso nuo pačių Baltijos valstybių pasirengimo gintis ir bendrai valstybių stabilumo (santarvės), kuris mobilizuoja resursus, padeda išsilaikyti kovojantiems. Oficialiai teigiama, kad NATO 5 straipsnis suveiks, agresijos prieš Baltijos šalis atveju bus suteikta karinė pagalba, bet aš nesuprantu, kodėl į tai aiškiai neatsako politikai, kad žmonės žinotų. Atsakykite konkrečiai, ar NATO valstybių vyriausybių sprendimas jau priimtas, ar dar ne? Turėtų būti nuspręsta: jeigu puolamos Baltijos valstybės (ar bet kuri NATO narė), centrinėje vadavietėje prie stalo susirinkę generolai iš karto duoda paruoštą karinį atsakymą. Tada nebereikia laukti politinio sprendimo. O jeigu tada jį dar tik reikės priimti (visiems į vieną vietą atskristi, gal kitam politikui vidurius paleis, o trečia poniutė kur nors užtruks), tada iš NATO lieka š... V. Putinas taip atliks operaciją, kad užims Baltijos kraštus per 12 valandų, ir nebereikės nieko bepadėti. Be to, skaičiau vieno JAV generolo pastebėjimus. Jis rašė: „Esant tokiam nedideliam JAV kariuomenės kontingentui pafrontės valstybėse, jos greitai bus sumuštos. O rusai paskambins draugui B. Obamai: „Mes jūsų kariuomenės neliesime“ (ar ne panašiai buvo Sirijoje – JAV pranešė rusų vadavietei, kur yra jų patarėjai, ir rusai tų vietovių nebombordavo). Taip ir ateityje gali pasikartoti, kad sąjunginkai, savanoriai, kovojantys, sakykime, Lietuvoje, greitai pralaimi ir šaukiasi garsiosios JAV aviacijos. O tada Nobelio premijos laureatas B. Obama, pakalbėjęs su V. Putinu, kuris bus įspėjęs – jeigu siunčiate aviaciją, gausite branduolinį atsaką, – sugebės atsakyti: „Na ir kas tas NATO 5 straipsnis? Aš nerizikuosiu branduoliniu karu“. Dar baisiau buvo: Obama sulaužė Budapešto memorandumą (1994), kai Ukraina atidavė branduolinius ginklus, o Rusija, Jungtinė Karalystė ir JAV pasižadėjo garantuoti Ukrainos teritorinę neliečiamybę. Lig šiol Obama draudžia Ukrainai parduoti prieštankines raketas, tikruosius ginkus, kad apsigintų. O štai Gruzija, nors ir nebuvo NATO narė, bet jos prezidentas Michailas Saakašvilis nusiuntė į Afganistaną 800 karių padėti amerikiečiams suvaldyti situaciją. Nors Džordžas Bušas buvo žymiai karingesnis, bet žinote, kaip baigėsi Gruzijai? Amerika vėl pasirodė išdavikė ir prostitutė, leisdama rusams atplėšti 20 proc. Gruzijos teritorijos. Tad ir Lietuvėlės atveju toks B. Obama ramiai žais golfą toliau... O paskui mums pareikš „begalinį susirūpinimą“... O vokiečiai... Jie tarsi ilgisi Rusijos... Jie nekariaus. O jeigu vokiečiams dar ką nors pažadės, pavyzdžiui, Karaliaučiuje įkurti savo firmas, kurios bus pelningos Vokietijai? Tik 17 proc. Vokietijos jaunimo pasisakė, kad reikėtų padėti Baltijos šalims. Tad turi būti: 1. Dabar priimtas NATO valstybių vyriausybių politinis sprendimas: jeigu puola, ginamės visi, kas kaip gali; 2. Su artimaisiais kaimynais lenkais, švedais ir latvais, estais susitarti šiandien, kad nestovėsime nuošalyje, nes tada labai greitai ateis eilė ir kitiems (kad nebūtų kaip su bronziniu kareiviu Estijoje: stovėjome ir žiūrėjome, kaip daužė pagėręs jaunimas estų parduotuvių vitrinas); 3. Karo veiksmus reikia stengtis perkelti, įsiveržus į priešo teritoriją, pavyzdžiui, Lenkijai patogu į Karaliaučių ir t. t.; 4. Pasiekti susitarimą, kad frontas atsidaro nuo Juodosios jūros iki Suomijos. Tada bus galima amžinai nuraminti vyresnįjį brolį kaip švedus, kurie už tai mums dėkoja. Kadangi laikraštyje vietos nedaug, vengiau ilgesnių citatų, kiekvieną mano teiginį galima paremti įžymių politikų analitikų mintimis.

O ar mes esame neišduoti, reikia surasti, kuriame kabinete sėdi naujas „Vitkauskas“? Reikia išketi ir atsakyti į svarbiausius klausimus. Ar pasienis paruoštas gynybai (turi būti užminuotas prieštankinėmis minomis, be psichozės, ramiai, gražiai reikia rengtis blogiausiam atvejui). Kaip nelaimės atveju savanoriai pasiims ginklus, kokia parengta sistema? Juk jie turi greitai pribūti vietoje: kur ir kokioje, ar tai apsvarstyta? Kuopos arba būreliai privalo budėti tam tikrais atstumais su priešlėktuvinei gynybai skirtais „Stinger“ ar kitais ginklais (žinau, kad yra sistemos, kurios praneša kariuomenės judėjimą, bet priešas sulaikomas tik ugnimi). Kiek susiderinta su kaimynais bendra pasienio apsauga? Nesu karo specialistas, bet manau, jog svarbu sutrikdyti greitai puolimą. O kai vyks mūšiai, tada jau bus nebepatogu miegoti ir pačiam B. Obamai, ir kai kuriems kaimynams pacifistams. Taigi padėties suvokimas nėra gąsdinimas.

Ačiū Apvaizdai, kad šiuo metu turime ryžtingą, ES pripažintą lyderę Prezidentę ir gerą kariuomenės vadą. Čia didelis atodūsis... O artėjant Šv. Velykų šventei, susitelkime, susivienykime, atleiskime vieni kitiems ir gyvai priikime prisikėlusį Kristų į savo širdį, kad jo taika, laisvė ir gerovė viešpatautų Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. Prisiminkite maldoje, nes gal peržengiau ribą.

Su šventėmis!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija