„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2016 m. rugpjūčio 26 d., Nr. 8 (290)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Knyga apie Lietuvos valdžios ryšius su JAV lietuviais 1926–1940 metais

Tomas Petryla

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) istorikas prof. dr. Juozas Skirius išleido knygą „Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais 1926–1940 metais: suartėjimo kelių paieškos“. Autorius pasakoja apie itin komplikuotų Lietuvos ir išeivijos santykių raidą, analizuoja Lietuvos valdžios tikslus, priežastis, pastangas, priemones, būdus ir formas, siekiant suartėti su užsienio lietuviais ir išryškinti skirtingus JAV lietuvių organizacijų ir įtakingų veikėjų požiūrius į suartėjimą su Lietuva, jo prielaidas ir konkrečius veiksmus. Knygoje bandoma atkreipti dėmesį į tai, kokį poveikį JAV lietuviai padarė Lietuvos vidaus ir užsienio politikai.

Autorius įsitikinęs, kad pirmiausia knyga turėtų sudominti tuos, kurie turi glaudų ryšį su emigracija, – valdžios atstovus, išeivius ir jų artimuosius, istorijos mokytojus ir tyrinėtojus. Nors knyga yra mokslinio žanro, istorikas pripažįsta stengęsis rašyti, kiek įmanoma, suprantamiau, kad ji būtų įdomi platesniam skaitytojų ratui. „Juk kiekviename tyrime galima rasti pikantiškų dalykų, knygos herojų veikimo sėkmių ir nesėkmių, gausybę naujų faktų, kurie padėjo konstruoti knygos tekstą“, – sako J. Skirius.

Tyrinėdamas Lietuvos vyriausybės ryšius su JAV lietuviais 1918–1940 metais, profesorius sako pastebėjęs, kad po garsaus 1926 metų perversmo Lietuvoje šie ryšiai akivaizdžiai sustiprėjo, o prezidento Antano Smetonos ir tautininkų vyriausybė rodė didesnį dėmesį užsienio lietuviams. „Kai kurie mano kolegos, tyrinėję panašias problemas, buvo užsiminę, kad tautininkai neturėjo aiškios politikos išeivijos atžvilgiu. Sukaupta medžiaga rodė priešingai – politika savo metodais ir formomis buvo labai aiški. Tautininkai ekonominiais ir tautiniais sumetimais labai siekė susigrąžinti išeivijos palankumą, kurį prarado įvykdę perversmą. Didžioji lietuvių išeivijos dalis, gyvenanti demokratinėje JAV valstybėje, skausmingai priėmė perversmą. Lietuvių išeivijai perversmas reiškė demokratijos Lietuvoje sumindymą, diktatūros įvedimą. Tiesiog buvo nusisukta nuo naujosios Lietuvos valdžios“, – pasakoja J. Skirius.

Suartėjimo kelių paieškos – gana sudėtingas ir itin nelengvas Lietuvos tautininkų vyriausybei uždavinys, kurį, pasak istoriko, labai racionaliai sprendė valdžios institucijos, ūkinės įstaigos, visuomeninės organizacijos ir pavieniai žymūs Lietuvos veikėjai: profesoriai Mykolas Biržiška, Fabijonas Kemėšis, Kazys Pakštas ir kt. „Vieną iš svarbiausių vaidmenų suvaidino tarpininkai, Lietuvos diplomatai, atstovai Amerikoje, pasiuntiniai Bronius Kazys Balutis ir Povilas Žadeikis, konsulai Mikas Bagdonas, Antanas Kalvaitis, Jonas Budrys, Petras Daužvardis, kurie geriausiai jautė išeivijos „pulsą“, siuntė į Kauną savo pranešimus ir rekomendacijas, teikė Lietuvos valdžiai patarimų. Jų visų tikslas buvo rodyti gausiai lietuvių išeivijai palankų dėmesį, priminti jos nuopelnus atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, ieškoti būdų, ne kaip toliau „melžti“ užsienio lietuvius, bet su jais naudingai, abipusiškai bendrauti“.

Labai įdomus ir tikrai racionalus pasiūlymas – nebesiųsti į JAV pas išeivius aukų rinkėjų, kaip buvo įvardyta, „ubagautojų“, kurie rinkdami savo partijoms ar organizacijoms dolerius, labai dažnai kritikuodavo kitas partijas ir tokiu būdu tik gilino susiskaldymą lietuvių visuomenėje. Lietuvos valdžiai labai reikėjo išeivijos vienybės, o per ją – ir visuotinio palaikymo kuriant tautinę Lietuvos valstybę. Todėl, B. K. Balučiui pasiūlius, buvo nuspręsta atitraukti išeiviją nuo politikos ir ją sudominti ekonominiais ryšiais su Lietuva – skatinti JAV lietuvius prekiauti lietuviškais produktais, pirmiausia – mėsos ir pieno gaminiais. Lietuvos valdžia ir gamintojai matė perspektyvą – puikią JAV lietuvių rinką savo gaminiams. Bet tam reikėjo skubiai prisitaikyti prie kaprizingos savo reikalavimais JAV rinkos. Ir tai gana per trumpą laiką pavyko padaryti – buvo modernizuojamos „Maisto“ ir „Pieno centro“ įmonės, produktai supakuojami geriau, prekės tapo konkurencingos analogiškoms amerikietiškoms Lenkijos, Latvijos, Kanados ir kitų šalių prekėms. „Lietuviški mėsos ir pieno produktai nenusileido geriausioms konkurentų prekėms“, – pasakoja J. Skirius.

Tautininkų valdžiai Lietuvoje, tvarkant krašto ūkį, labai reikėjo kapitalų. Autorius pasakoja, jog tikėtasi jų gauti iš praturtėjusių JAV lietuvių. „Buvo nuspręsta leisti jiems išskirtinomis sąlygomis lengviau įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvoje, skatinti vystyti verslą krašte. Todėl Lietuvos ministerijose buvo rengiami specialūs reklaminiai straipsniai į JAV lietuvių spaudą, 1931 metais Kaune buvo įkurta įstaiga – „Amerbiuras“, kuris teikė informaciją apie galimybes investuoti Lietuvoje atvykusiems užsieniečiams turistams. Kvietė geromis sąlygomis (už didesnius procentus nei JAV bankuose) dėti savo kapitalus į Lietuvos bankus“, – aiškina istorikas.

Siekiant paremti lietuvišką išeivijos švietimą ir kultūrą, 1932 metais įkuriama organizacija – Draugija užsienio lietuviams remti (DULR), kurią iš dalies finansavo Lietuvos valdžia. Tai – puikiausia Lietuvos reklama, demonstruojanti valdžios dėmesį lietuvių išeivijai. Nors JAV lietuviai buvo laikomi pačiais turtingiausiais ir labiausiai organizuotais išeiviais, bet ir juos, ir lietuviškas mokyklas pasiekdavo DULR parama lietuviškais vadovėliais, knygomis, laikraščiais. Išeivijos mokytojams Lietuvoje buvo rengiami nemokami kursai, į stovyklas kviečiami išeivių vaikai, duodamos stipendijos išeivijos studentams, studijuojantiems Lietuvos aukštosiose mokyklose.

„Tačiau Lietuvos valdžia gana vėlai susidomėjo turizmo nauda krašte“, – pastebi istorikas. Tik 1928 metais, raginant JAV atstovams, buvo pradėta darbuotis šia linkme. Todėl sukurti palankią turistams infrastruktūrą Lietuvoje neužteko laiko. „Tačiau Lietuvos valdžia ieškojo būdų, kaip pagausinti turistų iš užsienio skaičių: darė nuolaidas vizoms, palengvino apsistojimo ilgesniam laikui Lietuvoje sąlygas, pigino bilietų kainas turistų grupėms, keliaujančioms geležinkeliu. Vis gerėjo muitininkų darbas, jų elgesys su užsieniečiais. Valdžios atstovai labai kreipė dėmesį į elgesį su turistais. Jie nešė valstybei pinigus, kūrė darbo vietas. Tuo metu vyravo įsitikinimas, kad kiekvienas turistas vidutiniškai Lietuvoje palieka apie 1000 litų (viešbučiai, maistas, transportas, pramogos). Šiais laikais tas pats, bet nepalyginsi anų laikų turistinės infrastruktūros su šių dienų. Nebent to meto Lietuvos gamta buvo natūralesnė, žavėjosi ir dabar žavisi užsieniečiai“, – šypsosi LEU profesorius. Jis pasakoja, kad turistų antplūdžio nebuvo. JAV lietuvių kasmet atvykdavo apie 1000–2500 žmonių. Kodėl tiek nedaug? Tai lėmė daug priežasčių: 1929–1932 metų ekonominės krizės metu nemažai mūsų išeivių prarado savo santaupas, sunyko jų verslas, nuskurdo, po krizės buvo sumažinta dolerio vertė ir lito atžvilgiu smuko beveik pusiau, todėl išeiviams nebuvo verta vykti pramogauti į Lietuvą, iki 1940 metų dar išeivių padangę temdė perversmo atgarsiai ir daugelis iš principo nenorėjo vykti į „diktatoriaus valdomą Lietuvą“, nepalankios reikšmės turėjo ir daug formalumų įforminant vizas, psichologiškai neigiamai veikė ir vizų mokestis, kurį palaipsniui Lietuvos valdžia paskyrė išeivijai.

Knyga „Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais 1926–1940 metais: suartėjimo kelių paieškos“, kaip ir kiekvienas istoriko tyrimas, – ne tik detalus analitinis žvilgsnis į praeitį, bet ir apmąstymai, ką davė praeitis dabarčiai, ko mes galime pasimokyti iš praeities. „Šiandien turime naują, labai gausią emigraciją. Apskaičiuota, kad per paskutinius dvidešimt metų emigravo iki 1 milijono lietuvių. Su jais taip pat palaikomi ryšiai. Patirtis gali būti naudinga dabartinės Lietuvos vyriausybės vykdomai politikai užsienio lietuvių atžvilgiu. Lietuviai nori, kad išvykę jų artimieji dirbti ar studijuoti į užsienį palaikytų kuo glaudesnius ryšius su Tėvyne, kad jų atžalos nenutautėtų, kuo ilgiau išlaikytų lietuvybę, kad grįžtų įgijusios išsilavinimą, užsidirbusios pinigų, kuriuos investuotų Lietuvoje. Užsienyje gyvenantys lietuviai gali būti puikūs Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos propagandistai ir „ambasadoriai“, investicijų ieškotojai pasaulio valstybėse. Tuo sėkmingai turėtų pasinaudoti atitinkamos Lietuvos valdžios institucijos ir visuomeninės organizacijos. Kaip tada, taip ir šiandien Lietuvos vyriausybės ir visuomenės tikslai, siekiai išeivijos atžvilgiu panašūs, tad ir sprendimai, priemonės tiems siekiams įgyvendinti taip pat turėtų būti jeigu ne panašūs, tai gana artimi savo forma ir taikomais metodais. Ši knyga – savotiškas vadovėlis, kaip galima palaikyti ryšius tarp Lietuvos ir jos išeivijos šiandien“, – taip savo knygą pristato prof. J. Skirius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija