„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2017 m. liepos 7 d., Nr. 6 (300)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Krikščioniškos politikos klausimai

Apie Romos popiežių ir Vokietijos lyderių bendravimą

Mindaugas Buika

Jonas Paulius II ir Vokietijos
kancleris Helmutas Kolis

Popiežius Pranciškus su Vokietijos
kanclere Angela Merkel ir jos vyru
fizikos profesoriumi Joachimu Zaueriu

Popiežius Jonas Paulius II ir kancleris
Helmutas Kolis prie Brandenburgo vartų

Plataus tarptautinio dėmesio susilaukė dar vienas, ketvirtasis, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel susitikimas su popiežiumi Pranciškumi. Ir viso ši krikščionių demokratų politikė, didžiausios Europos Sąjungos valstybės vyriausybei vadovaujanti nuo 2005 metų ir, kaip manoma, savo poste išliksianti po rugsėjo pabaigoje įvyksiančių šalies parlamento (bundestago) rinkimų, Vatikane lankėsi jau šeštą kartą. Birželio 17 dieną vykusio susitikimo metu, svarstant aktualius dvišalius Šventojo Sosto ir Vokietijos bei svarbiausius tarptautinės Europos ir pasaulio politikos klausimus, ypatingai buvo paminėtas birželio 16-ąją miręs žymusis vokiečių katalikų valstybininkas Helmutas Kolis (Helmut Kohl), ėjęs 88-uosius metus. Šis ilgametis Vokietijos kancleris, vadovavęs vyriausybei istorinių permainų epochoje, daug prisidėjo, kad, žlugus totaliniam komunizmui, Rytų Europoje būtų sėkmingai suvienyta jo gimtoji šalis ir pradėtas intensyvios viso kontinento integracijos procesas. Neatsitiktinai H. Kolis laikomas ko ne paskutiniuoju suvienytos Europos „tėvu“, tikruoju savo didžiojo pirmtako Konrado Adenauerio (1876–1967), atkūrusio Vakarų Vokietiją po Antrojo pasaulinio karo, įpėdiniu.

Bažnytinis nuopelnų pripažinimas

Kaip tik H. Kolio nuopelnai suvienijant Vokietiją buvo pripažinti jo mirties dieną Vokietijos vyriausybei pasiųstoje popiežiaus Pranciškaus užuojautos telegramoje. Šventasis Tėvas rašė, kad velionis buvo tikrasis vienybės kancleris, kuris Vokietiją valdė rekordiškai ilgą 16 metų laikotarpį ir įgijo didelį tautos pasitikėjimą – ilgiau Vokietijos vyriausybei vadovavo tik legendinis XIX amžiaus kancleris Otas fon Bismarkas (Otto von Bismarck). „H. Kolis buvo didis valstybės veikėjas ir įsitikinęs europietis, kuris su atsidavimu ir toliaregiškumu nuosekliai darbavosi dėl visų Vokietijos žmonių ir kaimyninių Europos tautų gerovės“, – patvirtino užuojautoje popiežius Pranciškus. Jis meldė Gailestingąjį Dievą, kad už šias nepailstamas pastangas, siekiant Vokietijos ir visos Europos vienybės, už ryžtingą įsipareigojimą taikai ir susitaikymui, mirusiajam krikščioniui politikui būtų atlyginta amžinybėje.

Pareiškimą po buvusio kanclerio H. Kolio mirties paskelbė ir Vokietijos katalikų vyskupai. Vyskupų konferencijos pirmininko, Miuncheno arkivyskupo kardinolo Rainhardo Markso (Reinhard Marx) pasirašytoje žinioje primenama, kad žymusis politikas, gimęs ir užaugęs katalikų šeimoje, visą gyvenimą buvo giliai praktikuojantis tikintysis, didžiųjų bažnytinių renginių, įskaitant reguliarų Vokietijos nacionalinį katalikų sąskrydį „Katholikentag“, dalyvis. „Bažnyčia Vokietijoje yra dėkinga H. Koliui už krikščionišką liudijimą, – teigiama vyskupų konferencijos pareiškime. – Visada, kai iškildavo pavojus laisvosios visuomenės vertybėms pasaulyje, jis dėdavo pastangas jų gynimui ir gerbimui“. H. Kolis norėjo ir žinojo, kaip savo krikščioniškas nuostatas išreikšti Vokietijos ir Europos politikoje. Nuo 1973 metų vadovavęs šalies stipriausiai politinei partijai, Krikščionių demokratų sąjungai, o nuo 1982 iki 1998 metų buvęs Vokietijos vyriausybės vadovu, jis visada rėmėsi Bažnyčios socialinio mokymo principais. Ši doktrina pabrėžia, kad valstybės reguliuojama rinkos ekonomika pirmenybę turi skirti bendrosios gerovės kūrimui, kiekvieno asmens žmogiškojo orumo įtvirtinimui.

Ryžtingai vadovaudamasis šiomis nuostatomis ir įgyvendindamas savąją krikščioniškos politikos viziją, kancleris H. Kolis nevengdavo pasitarti su teologais bei Bažnyčios hierarchais. Jų paramos ieškojo tiek atkakliose tarptautinėse derybose dėl Vokietijos suvienijimo, tiek siekdamas, kad Europa liktų be sienų, tai yra, kad visos žemyno tautos gyventų broliškoje bendrystėje. Kancleris H. Kolis, labai daug įdėjęs darbo ir pastangų rengiant Maastrichto sutartį, kuria remiasi visa dabartinė Europos Sąjungos ekonominė sankloda, nuolat pabrėždavo, kad „Vokietija ir Europa yra dvi tos pačios monetos pusės“.

Bendravimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II

Vokietijos vyskupai nekrologe priminė kanclerio H. Kolio susitikimus su popiežiumi Jonu Pauliumi II per jo apaštalinius vizitus į Vokietiją 1987 ir 1996 metais. Ypač antrasis vizitas į jau suvienytą Vokietiją simboliškais ženklais pabrėžė išsivadavimą iš totalitarinių sistemų. Šventasis Tėvas ir kancleris H. Kolis sostinėje Berlyne iškilmingai žengė pro istorinius Brandenburgo vartus, dar neseniai buvusius valstybine siena, kai komunistai valdė sovietų okupuotą rytų Vokietiją. „Iš šios vietos jaučiu pareigą tiesiogiai ir neatidėliotinai kreiptis dėl įpareigojančios ir atsakingos laisvės palaikymo į visus čia susirinkusius, į visus Vokietijos ir Europos geros valios žmones“, – 1996 metų birželio 23 dieną kalbėjo popiežius Jonas Paulius II. Sveikindamas Šventąjį Tėvą, kancleris H. Kolis pripažino jo nuopelnus priešinantis bedieviškai komunistinei sistemai, kuri buvo suskaldžiusi Senąjį kontinentą. „Jūs niekada nepripažinote, kad Europą nenatūraliai dalintų „geležinė siena“, drąsinote nuo to režimo kentėjusius milijonus žmonių, kad jie neapleistų vilties gyventi laisvėje“, – su padėka popiežiui Jonui Pauliui II prie Brandenburgo vartų kalbėjo tuometinis Vokietijos kancleris.

Ir vėliau H. Kolis ne kartą yra pripažinęs, kad jį ir šventąjį Joną Paulių II vienija tvirtas įsitikinimas dėl Europos vienybės taikos ir laisvės sąlygomis, tą brolišką egzistenciją grindžiant krikščionišku civilizuotumu. „Nuolatiniu priminimu apie Kristaus Kryžių ir krikščionišką Europos tradiciją jis (Jonas Paulius II) pabrėždavo, kad mūsų žemynas pirmiausia yra vertybių ir kultūros bendruomenė“, – rašė 2014 metais savo atsiminimuose buvęs Vokietijos kancleris. Jį su popiežiumi Jonu Pauliumi II vienijo ir nepakantumas sunkiai Vokietijos nacistinei praeičiai, sąlygojusiai milijonines Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) aukas, žydų holokaustą, nes tai formavo nepasitikėjimą vokiečių tauta. Pabrėždamas, kad visa tauta negali būti atsakinga už ideologinio nacizmo nusikaltimus, 1996 metų vizito metu popiežius Jonas Paulius II neatsisakė aukoti šv. Mišias Berlyno olimpiniame stadione, kurį 1936-ųjų žaidynėms pastatęs diktatorius A. Hitleris, norėjo pabrėžti ir fizinį arijų rasės pranašumą. Tačiau tose pamaldose Šventasis Tėvas beatifikavo du vokiečių katalikų kunigus – Bernhardą Lichtenbergą ir Karlą Leisnerį, kurie patyrė nacių režimo kankinimus. Tai irgi ženklino vietinės Bažnyčios priešiškumą hitlerinei diktatūrai ir jos kurtam Trečiajam reichui, okupavusiam didžiąją dalį Europos.

Ryžtingas vienybės siekis

Liūdna Antrojo pasaulinio karo patirtis iškėlė tam tikras dvejones netgi Vakarų Europoje, kai, praėjus trims savaitėms po Berlyno sienos griuvimo, 1989 metų lapkritį kancleris H. Kolis paskelbė 10 punktų Vokietijos taikaus suvienijimo planą. Baimindamiesi, kad tokiu būdu bus pažeistas nusistovėjęs Europos geostrateginis balansas, pradžioje priešingumą tam planui išreiškė tuometinė Didžiosios Britanijos premjerė Margareta Tečer (Thatcher) ir Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas (Francois Mitterand). Abejonės buvo išsakytos ir nacių okupaciją išgyvenusiose kitose Vokietijos kaimyninėse šalyse, ypač Lenkijoje ir Olandijoje. Beje, tam prieštaravo ir Vokietijos opoziciniai socialdemokratijos sluoksniai. Tačiau kancleriui H. Koliui savo teisumu pavyko įtikinti tuometinį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Džordžą Bušą vyresnįjį (George H. W. Bush) ir pradėti derybas su palankiai nusistačiusiu Sovietų Sąjungos lyderiu Michailu Gorbačiovu. Derybos dėl pusės milijono sovietų okupacinės kariuomenės išvedimo iš Rytų Vokietijos buvo sėkmingos ir suvienyta šalis įsijungė į NATO karinį bloką (Vakarų Vokietija jame buvo nuo pat susikūrimo 1949 metais). Kitas svarus ir tikrai krikščioniškas visą tautą vienijantis H. Kolio vyriausybės sprendimas buvo ekonominio pobūdžio, kai 17 milijonų buvusios Vokietijos demokratinės Respublikos gyventojų buvo leista savo santaupas santykiu 1:1 išsikeisti į stiprią Vakarų Vokietijos markę. Nors tai pareikalavo didelių biudžetinių išlaidų, bet padėjo išvengti masinio rytų vokiečių persikėlimo į turtingesnę vakarinę šalies dalį. Tai galėjo dar labiau destabilizuoti situaciją vykstant politinėms permainoms.

Ypač svarus H. Kolio įnašas stiprinant Vakarų gynybinį pajėgumą tuomeninio Rytų komunistinio bloko pavojaus akivaizdoje. Kada XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjunga pradėjo dislokuoti naujos kartos vidutinio nuotolio „SS–20“ raketas, kaip atsaką NATO nusprendė Vakarų Vokietijoje išdėstyti atitinkamas amerikiečių „Pershing“ ir sparnuotąsias raketas. Sovietinės propagandos ir KGB agentūros pastangomis sugebėta mobilizuoti tam priešingą pacifistinį ir antiamerikietišką sąjūdį prieš tariamą naująjį militarizmą. Galutinis tų kėslų siekis buvo neutralizuoti Vakarų Vokietiją ir gal net išvesti iš NATO bloko. Tai turėjo susilpninti laisvąjį pasaulį sovietinio agresyvumo akivaizdoje. Bet kancleris H. Kolis nepasidavė šioms provokacijoms, leido išdėstyti JAV raketas ir tai, kaip vėliau pripažino M. Gorbačiovas, sąlygojo naujo mąstymo dvelkimą Kremliuje ir derybas dėl brangiai kainuojančių ginklavimosi varžybų nutraukimo. Tai – gera pamoka, siekiant dabar išlaikyti vieningą Vakarų nusistatymą agresyvios ir skaldytojiškos KGB įpėdinių režimo Rusijoje politikos akivaizdoje. Tik tada bus galima laukti naujo mąstymo ir tikrų demokratinių permainų toje didžiojoje valstybėje.

Sutarimas dėl ekologijos ir migrantų

Ketvirtojo popiežiaus Pranciškaus ir kanclerės A. Merkel susitikimo Vatikane (ankstesni vyko 2013, 2015 ir 2016 metais) metu 40 minučių užtrukęs pokalbis patvirtino artimą požiūrį į daugelio tarptautinių problemų sprendimą. Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad Vokietijos kanclerė yra svarbiausia Šventojo Tėvo partnerė tarp šių dienų Vakarų pasaulio lyderių. Jų glaudus bendravimas  kartais yra lyginamas su popiežiaus Jono Pauliaus II ir Jungtinių Valstijų prezidento Ronaldo Reigano (Reagan) artimais santykiais lemtingų politinių pasikeitimų epochoje. Po birželio 17 dienos susitikimo Vatikane paskelbtame komunikate nurodoma, kad kanclerė A. Merkel ir popiežius Pranciškus aptarė tokius bendro intereso klausimus, kaip būtinybė skirti ypatingą dėmesį tarptautinės bendruomenės atsakomybei dėl skurdo ir bado įveikimo, globalinės terorizmo grėsmės ir klimato kaitos. Paminėtas liepos 7–8 dienomis Vokietijos mieste Hamburge vykstantis „G20“ viršūnių susitikimas, kuriame dalyvauja įtakingiausių pasaulio šalių vadovai, atstovaujantys dviem trečdaliams planetos gyventojų ir 80 proc. globalinės ekonomikos. Hamburgo susitikimui, kuris atidžiai stebimas ir Vatikane, kanclerė A. Merkel yra parinkusi „Tarpusavyje susieto pasaulio formacijos“ temą, aptariant finansų padėtį, tarptautinę prekybą, aprūpinimą darbo vietomis, nesibaigiančio migracijos ir pabėgėlių srauto reguliavimą, kovą su terorizmu bei klimato kaita.

Klimato kaitos problemai ypač jautrus yra popiežius Pranciškus, kuris 2015 metais paskelbė pirmąją ekologijos klausimams skirtą socialinę encikliką „Laudato Si“. Ji tapo idėjiniu pagrindu tais pačiais metais Paryžiuje pasiektam globaliniam susitarimui dėl tarptautinių priemonių, kad būtų sustabdytas katastrofą pranašaujantis atmosferos temperatūros kilimas ir užterštumas. Su dideliu nusivylimu tiek Vatikane, tiek Berlyne priimta žinia, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donald Trump) nusprendė nesilaikyti Paryžiaus susitarimo reikalavimų, kadangi jie neva, prieštarauja rinkiminiams įsipareigojimams dėl energetinės ekonomikos (kalnakasybos pramonės) vystymo. Vokietija dėl savo ypatingos geografinės padėties, didelės gyventojų ir gamybos koncentracijos yra pirmaujanti ekologijos srityje ir ryžtingai nusiteikusi įgyvendinti Paryžiaus susitarimą, tam sutelkdama visą tarptautinę bendruomenę. „Visiems mums yra reikalinga istorinė Paryžiaus sutartis, kad būtų išsaugota kūrinija, ir niekas negali mūsų sustabdyti šiame kelyje“, – neseniai patvirtino kanclerė A. Merkel, sutikdama aiškų popiežiaus Pranciškaus padrąsinimą.

Kitas aktualus tarptautinio gyvenimo klausimas, suartinęs Vokietijos vyriausybės vadovę ir Šventąjį Tėvą, yra aštri migrantų ir pabėgėlių problema. Popiežiui Pranciškui nuolat raginant rodyti didesnį dosnumą ir jautrumą migrantams, priverstiems prieglobsčio ieškotis svetur dėl labai sunkių gyvenimo sąlygų ir pavojų gimtosiose šalyse, Vokietija vien tik 2015 metais priėmė daugiau kaip milijoną pabėgėlių. Prieš kelias savaites lankydamasi Meksikoje, šalyje, kuri veda aštrią polemiką su Jungtinėmis Valstijomis dėl migracijos klausimų (prezidentas D. Trampas yra netgi pagrasinęs pastatyti sieną su Meksika, kad būtų užblokuotas nesibaigiantis nelegalių migrantų iš Lotynų Amerikos srautas), kanclerė A. Merkel sakė, kad sienų statymas ir atsiribojimas nėra kelias šios problemos sprendimui. Tai vėlgi susisieja su panašia Šventojo Tėvo nuostata, išsakyta per jo vizitą Meksikoje 2016 metų vasarį. Tuomet apsilankęs šios šalies ir JAV pasienyje ir priminęs bandančių kirsti sieną žmonių tragedijas popiežius Pranciškus sakė, kad valstybes skiriančių sutvirtinimų ir tvorų statymas iš viso nėra krikščioniškas elgesys.

Demografinės krizės pavojai

Šventojo Tėvo ir Vokietijos kanclerės socialinėje partnerystėje yra ir aiškių problemų, ypač susijusių su Europos šalis ištikusia demografine krize – dramatišku gimstamumo mažėjimu ir visuomenės senėjimu. Tarptautinė žiniasklaida atkreipė dėmesį, kaip neseniai duotame interviu italų dienraščiui „Corriere della Sera“ popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie tai, prisiminė priekaištingą A. Merkel telefono skambutį, reaguojant į jo žodžius 2014 metų lapkritį Europos Parlamente sakytoje kalboje, kurioje dėl minėtų problemų jis mūsų kontinentą prilygino suvargusiai senelei, kuri daugiau nebėra vaisinga ir gyvybinga. Iš tikrųjų pati būdama bevaikė kanclerė A. Merkel galėtų prisiminti, kad jau daugiau kaip 40 metų Vokietijoje dėl labai mažo gimstamumo natūralus gyventojų prieauglis yra neigiamas. Dėl to šios šalies demografinio stabilumo ir išvystytos ekonomikos bei infrastruktūros funkcionavimo išlaikymui kasmet reikia bent 250 tūkstančių naujų imigrantų. Anksčiau Vokietija sudarydavo netgi dvišales sutartis su Pietų Europos valstybėmis dėl dirbančiųjų priėmimo, tačiau dabar ir ten susidarius panašiai demografinei krizei, padėtį iš dalies gelbėja pabėgėliai iš neramumų apimtų šalių.

Atsiliepdamas į A. Merkel išreikštą nepasitenkinimą dėl to, kad atvirai buvo primintas vaikų nemylinčios Europos tapimas išmirštančia pensininkų visuomene, popiežius Pranciškus reiškė viltį, kad kaip ir kitais tamsiausiais istorijos momentais, taip ir dabar kontinentas suras netikėtų resursų savo tapatybei išsaugoti. Stipresnės ir didesnės Europos šalys gal ir ras jėgų tokiam atsinaujinimui, bet kai kurioms mažesnėms ir silpnesnėms tautoms yra iškilęs realus išnykimo pavojus. Todėl atsiliepiant į šiuos iššūkius joms ypač reikalingas valstybinis susitelkimas tradicinio ir vaisingo šeimos gyvenimo stiprinimui. Vietinė krikščioniška bendruomenė tam irgi turi rodyti sektiną pavyzdį liudijimu ir iniciatyvomis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija