2015 metai

Pažintis

Vidinę laisvę turi jausti ir būdama vienuole

Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos generalinė vyresnioji Jūratė Marcinkevičiūtė DP Autoriaus nuotrauka

Panevėžyje šalia raudonplytės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios yra Apvaizdos takas, o jo 6-ajame name – Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos (DP) centriniai namai. Balandžio 25-ąją, kai Lietuvos vienuolynai paskelbė Atvirų durų dieną, užsukęs į juos su apvaizdiečių generaline vyresniąja Jūrate MARCINKEVIČIŪTE DP kalbėjosi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Pirmiausia norėčiau paklausti, kaip ryžotės vienuolystei – juk pasišventusiems žmonėms tenka atsisakyti daugelio gyvenimiškų malonumų?

Norėdama atsakyti į šį klausimą, turiu grįžti į praeitį. Vaikystėje man niekas nekalbėjo apie Dievą. Augant buvo kažkoks ilgesys, norėjosi sužinoti daugiau. Paauglystėje eidavau į šokius, netgi ragavau svaigalų, žinojau ir tabako skonį. Po tokių pasibuvimų pajusdavau sunkiai suprantamą ilgesį, kadangi neturėjau Dievo ir religijos. Mane labai traukė gamta, nekasdieniniai, nežemiški dalykai. Ilgėjausi skaidrumo, skaistumo, tyrumo. Turėjau ir vaikinų. Paskui galvodavau: „Na, ištekėsiu, bus vaikai, bet ką darysiu, kai šeimoje prasidės problemos ar atsiras  neištikimybė? Gerai, jeigu vaikas sveikas, o jeigu neįgalus, kas po to? Atsirastų egzistencinė tuštuma, bet neturėčiau kuo ją užpildyti“. Maždaug taip gyvenau iki 18 metų.

Renginiai

Giesmių šventė „Kur vienuoliai, ten ir džiaugsmas“

Šventės vedėjai Lukas ir Danguolė iš Jeronimo Ralio gimnazijos

Gegužės 13 dieną Jonavos kultūros centro mažojoje salėje vyko Pašvęstojo gyvenimo metams skirta rajoninė giesmių šventė „Kur vienuoliai, ten ir džiaugsmas“. Šventės iniciatorės ir organizatorės – ses. Pranciška Bubelytė FDCJ iš Kauno Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių kongregacijos bei Jonavos dekanato katechetikos metodinis centras ir jo vadovė Inga Kuuzeorg-Petrikonienė. Šios iniciatyvos palaikytojai, Jonavos dekanato tikybos mokytojai ir bendrojo lavinimo ugdymo įstaigų muzikos mokytojai sugebėjo įkvėpti mokinius dalyvauti, išradingai ir patraukliai perteikti vienuolių sukurtas giesmes arba giesmes apie pačius Dievui pašvęstuosius.

 Giesmių šventėje dalyvavo giedorėliai iš Jonavos rajono Šveicarijos pagrindinės mokyklos, Jaronimo Ralio gimnazijos, Jonavos ir Panerio pradinių mokyklų, Neries ir Bukonių pagrindinių mokyklų, „Lakštingalėlės“ vaikų lopšelio-darželio, Raimundo Samulevičiaus progimnazijos, Senamiesčio gimnazijos. Atvyko svečių iš Kėdainių rajono Josvainių gimnazijos.

Atmintis

Paskutinysis Žemaičių vyskupas, nusipelnęs ir Rusijos katalikų sielovadoje

Marijonų vienuolio arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus MIC (1861 09 17–1886 05 04–1914 05 11–1945 05 30)
70-osioms mirties metinėms

Paskutinysis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius gimė 1861 m. rugsėjo 17 d. Giršėnų viensėdyje, Mosėdžio parapijoje, Telšių apskrityje. Pradžios mokyklą lankė Mosėdyje, o vėliau – aukštesniąją mokyklą Paurupės miestelyje (Kurše). Motina buvo labai pamaldi moteris, ir šešiolikametis Pranukas, paveiktas motinos pasakojimų apie misionierius, pasiryžo paaukoti save Dievui ir artimui. Siekdamas savo tikslo, dar metus mokosi Paurupės mokykloje, o 1880 metais įstojo į šeštąją Liepojos gimnazijos klasę. Patariamas dėdės, karo kapeliono kunigo Bartkevičiaus, Pranciškus 1881 metais įstojo į Peterburgo kunigų seminariją, norėdamas ją baigęs darbuotis tarp išsisklaidžiusių didžiulės Mogiliovo vyskupijos katalikų. Savo gabumais, malonumu ir pamaldumu jis patraukė draugų ir profesorių dėmesį. Seminarijos vadovybė jį nukreipė tęsti mokslą Petrapilio dvasinėje akademijoje, kurią baigė teologijos magistro laipsniu. Kunigu įšventintas 1886 m. gegužės 4 d. Jauną, gabų kunigą seminarijos vadovybė paskyrė profesoriumi, pavesdama dėstyti moralinę teologiją ir liturgiką. Po poros metų, pablogėjus sveikatai, kun. P. Karevičius paskiriamas klebonu Samaros mieste. Ketverius metus uoliai dirba pastoracinį darbą, pastato keletą maldos namų Samaroje ir vokiečių katalikų kolonijose, įsteigia kelias mokyklas jų vaikams. Pakviestas vėl į Petrapilį, eina Šv. Kotrynos bažnyčios klebono pareigas. Po metų paskiriamas kunigų seminarijos profesoriumi ir inspektoriumi; be to, aštuonerius metus buvo klierikų dvasios vadas. 1903–1908 metais ėjo katedros vikaro pareigas. 1908 metais pakeliamas garbės kanauninku, o 1910 metais – tikruoju Mogiliovo vyskupijos kapitulos kanauninku.

Atmintis

A†A kun. Vaclovas ALIULIS MIC

(1921 03 14–1944 06 11–2015 05 26)

Gegužės 26 dieną Marijampolės ligoninėje mirė kun. Vaclovas Aliulis MIC. Kunigas marijonas buvo pogrindinės kunigų seminarijos dėstytojas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas, ateitininkas, „Naujojo Testamento“ lietuviškojo vertimo redaktoriu, liturginių tekstų vertėjas, rašytojas, dvasios vadovas. Gimė jis 1921 m. kovo 14 d. Krekštėnų kaime, Alytaus r. Nuo 1937 metų buvo vienuolis marijonas. 1940 metais baigė Marijampolės marijonų gimnaziją, 1945-aisiais – Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir Teologijos fakultetą, įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1944 m. birželio 11 d. įšventintas kunigu.

Atmintis

A†A kun. Kazimieras Lapinskas

(1927 10 14–1950 10 24–2015 05 19)

Gegužės 19 dieną Krakėse mirė kun. Kazimieras Lapinskas. Jis gimė 1927 m. spalio 14 d. Radviliškio rajone, Šilalių kaime, Baisogalos parapijoje, ūkininkų šeimoje. Buvo vyriausias septynių vaikų šeimoje. 1934–1938 metais mokėsi Augmėnų pradžios mokykloje, 1938–1940 metais Baisogalos pradžios mokykloje. 1940 metais įstojo į Šeduvos gimnaziją ir ją baigės 1945 metais įstojo į Kauno kunigų seminarijos trečiąjį licėjinį kursą. 1950 m. rugsėjo 24 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas K. Lapinską įšventino kunigu. Po šventimų jaunasis kunigas dar metus tęsė studijas seminarijoje. Pirmoji kun. K. Lapinsko tarnystės vieta buvo Šiaulių Šv. Petro ir Povilo parapija, į kurią 1951 m. birželio 4 d. buvo paskirtas vikaru. 1952 m. balandžio 30 d. buvo perkeltas vikaru į Šiaulių Šv. Jurgio parapiją. Ten 1953 m. kovo 7 d. suėmus parapijos kleboną kun. Joną Marcinkų, porą mėnesių vikarui teko eiti ir klebono pareigas. 1953 m. gegužės 18 d. grįžo vikaro darbui į Šiaulių Šv. Petro ir Povilo parapiją, o gruodžio mėnesį buvo paskirtas Juodaičių parapijos klebonu. 1957 m. gruodžio 17 d. perkeltas klebonu į Šiaulėnus, o 1961 m. vasario 20 d. paskirtas Kėdainių Šv. Juozapo parapijos klebonu ir Kėdainių dekanu. 1963 m. sausio 23 d. skiriamas Surviliškio parapijos klebonu. Būnant Surviliškyje sovietinė valdžia uždarė Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčią, ir kun. K. Lapinskui teko perimti uždaromos bažnyčios inventorių. 1964 m. kovo 25 d. kun. K. Lapinskas paskirtas Žagarės ir Juodeikių parapijų klebonu, 1972 metų spalio 14 dieną – Vadžgirio, o 1974 m. gegužės 31 d. – Upninkų, 1978 m. kovo 3 d. – Betygalos administratoriumi.

Posėdžiavo Lietuvos vyskupai

Gegužės 19–22 dienomis Vilniuje vyko Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) plenarinis posėdis. Jame dalyvavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, arkivyskupai Gintaras Grušas, Sigitas Tamkevičius SJ, Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), vyskupai Eugenijus Bartulis, Jonas Boruta SJ, Jonas Ivanauskas, Kęstutis Kėvalas, Rimantas Norvila, Arūnas Poniškaitis, Lionginas Virbalas SJ, Linas Vodopjanovas OFM.

Kaip švęsti Gailestingumo metus

Plenarinį posėdį įžanginiu žodžiu pradėjo Apaštalinis Nuncijus Lietuvai arkivysk. Pedras Lopesas Kvintana. Jis pasveikino susirinkusiuosius ir priminė prieš tris mėnesius įvykusį Lietuvos vyskupų ad limina vizitą pas Šventąjį Tėvą. Nuncijus aptarė pasiruošimą Šventųjų Gailestingumo metų šventimui. Vyskupai svarstė, kaip švęsti artėjančius Popiežiaus paskelbtus Gailestingumo metus. Nutarta, kad šventimas vyks trimis lygiais: nacionaliniu, vyskupijų ir parapijų, o pirmieji konkretūs pasiūlymai bei preliminarus iškilmių kalendorius galėtų būti pateikti jau kitam plenariniam posėdžiui. Lietuvos vyskupai rengiasi dalyvauti ir Romoje organizuojamuose Šventųjų Gailestingumo metų renginiuose.

Trumpos praėjusio mėnesio naujienos

Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ ir vyskupo augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM prie Palangos Lurdo Klier. Gedimino PAULIAUS nuotrauka

PALANGA. Jau tapo gražia tradicija Gegužines pamaldas Telšių vyskupijoje pradėti prie seniausios ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijyje Lurdo grotos, esančios Palangoje, Birutės kalno papėdėje. Gegužės 1 dieną prie šios XIX amžiuje grafų Tiškevičių rūpesčiu įkurtos Lurdo grotos 17 valandą susirinko didelis būrys tikinčiųjų bei jaunimo ir vadovaujant Telšių vyskupui Jonui Borutai SJ giedojo Gegužines pamaldas. Kartu meldėsi Telšių vyskupijos vyskupo augziliaras ir generalvikaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos vadovybė ir seminaristai, Vilniaus ir Kauno kunigų seminarijų propedeutinių kursų vadovai bei klierikai. Po pamaldų maldininkai nuo Lurdo grotos per Palangos miestą ėjo į Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią. Čia buvo aukojamos šv. Mišios. Joms vadovavo Telšių vyskupas J. Boruta SJ, koncelebravo vysk. L. Vodopjanovas OFM, Telšių kunigų seminarijos rektorius kan. Viktoras Ačas, dvasios tėvas kun. Saulius Tomošaitis, Vilniaus kunigų seminarijos propedeutinio kurso vadovas kun. Valentinas Šiuša, Kauno kunigų seminarijos propedeutinio kurso Šiluvoje vadovas kan. Andriejus Sabaliauskas, Palangos parapijoje besidarbuojantys kunigai. Šv. Mišių pabaigoje vysk. J. Boruta SJ kvietė visus pamaldų dalyvius šeimose, parapijų bažnyčiose, prie koplytėlių, kryžių ar kapinaitėse burtis bendrai maldai ir visą gegužę kasdien giedoti Gegužines pamaldas.

Šventojo Tėvo katechezės

Auklėjimas šeimoje yra žmoniškumo stuburas

Gegužės 20-sios, trečiadienio, bendrosios audiencijos metu Vatikane, Šv. Petro aikštėje, susirinkusiems maldininkams popiežius Pranciškus kalbėjo apie šeimos pašaukimą auklėti vaikus, kad jie užaugtų už save ir už kitus atsakingais žmonėmis.

„Nors šeimos pašaukimas auklėti vaikus turėtų būti savaime suprantamas dalykas, tačiau mūsų laikais netrūksta įvairių sunkumų, – sakė Šventasis Tėvas. – Sunku auklėti tėvams, kurie savo vaikus mato tik vakare, pavargę po darbo. Gerai, jei išvis jie turi darbą! Dar sunkiau auklėti vaikus išsiskyrusiems tėvams. Vaikas ir šiaip kenčia, jei tėvai išsiskyrę, o būna, kad jis tampa ir tarsi įkaitu. Tėvas blogai kalba apie motiną, motina blogai kalba apie tėvą. Niekados vaikai tenetampa išsiskyrusių tėvų įkaitais“. Popiežius Pranciškus jiems sakė: „Jūs išsiskyrėte dėl labai didelių sunkumų. Gyvenimas jums užkrovė ant pečių šitą sunkų išbandymą. Neverskite vaikų nešti jūsų skyrybų naštą! Vaikas teauga girdėdamas motiną gerai kalbant apie tėvą ir tėvą – apie motiną. Labai svarbu, kad taip būtų auklėjamas išsiskyrusių tėvų vaikas. Tai sunku, bet įmanoma“.