Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. gruodžio 18 d., Nr. 24 (243)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2015 metai


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Gailestingumo durų atidarymas

Popiežius Pranciškus atidaro
Šventąsias Šv. Petro bazilikos duris

Gruodžio 8 dieną Romoje popiežius Pranciškus iškilmingoje ceremonijoje atidarė Šventąsias Šv. Petro bazilikos duris ir taip pradėjo ypatinguosiuos Jubiliejinius Dievo Gailestingumo metus. Eiliniai jubiliejiniai metai vyksta kas 25 metus. Pastarąjį kartą tokius metus šventėme 2000-aiasiais. Tačiau popiežius turi teisę paskelbti neeilinius jubiliejinius metus, kurie nepataiko į tą įprastą ritmą. Pavyzdžiui, šv. Jonas Paulius II 1983-iuosius paskelbė Išganymo jubiliejaus metais. O šiais metais popiežius Pranciškus pasinaudojo šia teise ir paskelbė neeilinius jubiliejinius Dievo Gailestingumo metus.

Sekmadienio rytą popiežius Pranciškus aukojo Mišias Romos vyskupo katedroje – Laterano bazilikoje – ir atidarė jos Šventąsias duris. Tą pačią dieną Šventosios Gailestingumo jubiliejaus durys buvo atidaromos ir daugumoje vyskupijų bei jubiliejinių šventovių visame pasaulyje.


Popiežius dėkojo Dievui už kelionę į Afriką

Šventasis Tėvas tarp Centrinės
Afrikos Respublikos pabėgėlių

„Dėkoju Viešpačiui už didžią dovaną, dėkoju, kad man leido aplankyti tris Afrikos šalis. Afrika graži, nepaisant skandalingo turto ir skurdo suokalbio, kuris daro gėdą visai žmonijai“, – apie ką tik pasibaigusią savo kelionę į Keniją, Ugandą ir Centrinės Afrikos Respubliką gruodžio 2-osios, trečiadienio, rytą vykusios bendrosios audiencijos metu kalbėjo popiežius Pranciškus. Šventasis Tėvas dar kartą padėkojo trijų aplankytų valstybių vadovams ir vyskupams už kvietimą pas juos atvykti ir visiems, kas įvairiais būdais dalyvavo pasirengimuose. Savo kalboje Šventasis Tėvas trumpai apžvelgė pagrindinius kelionės įvykius.

Pradėdamas nuo pirmos aplankytos šalies – Kenijos, – Popiežius sakė, kad ji tam tikra prasme įkūnija mūsų epochai metamą globalinį iššūkį: saugoti kūriniją ir taikyti tokius vystymosi modelius, kurie garantuotų teisingumą ir visokeriopą pažangą. Popiežius Pranciškus priminė, kad šia tema jis kalbėjo susitikdamas su šalies valdžios vadovais, lankydamasis Nairobyje įsikūrusiame Jungtinių Tautų organizacijos padalinyje. Teisingumo ir solidarumo būtinumas iškeltas ir lankantis viename vargingiausių Nairobio miesto kvartalų. Kalbėdamas apie susitikimus su Kenijos tikinčiųjų bendruomene, Popiežius priminė šiam vizitui vietinės Bažnyčios parinktą moto: „Turėkite tvirtą tikėjimą, nebijokite“. Pagal šiuos žodžius kasdien gyvena daugybė paprastų nuolankių žmonių. Šiuos žodžius tragiškai ir herojiškai liudijo Garisos universiteto studentai, balandžio 2 dieną nužudyti dėl to, kad buvo krikščionys. Jų kraujas yra brolybės ir taikos sėkla Kenijai, Afrikai ir visam pasauliui.


Įsigaliojo nauja santuokos bylų tvarka

Gruodžio 8 dieną pradėjo galioti vasarą paskelbti popiežiaus Pranciškaus motu proprio „Mitis Iudex Dominus Iesus“ ir „Mitis et misericors Iesus“, kuriais pakeisti kai kurie lotynų apeigų katalikų ir Rytų Bažnyčių kanonų teisės kodeksų kanonai, susiję su santuokos negaliojimo bylomis.

Gruodžio 7 dieną buvo paskelbtas popiežiaus Pranciškaus audiencijos reskriptas, kuriuo primenama apie Gailestingumo jubiliejaus atidarymo dieną įsigaliojančią naują santuokos bylų tvarką ir patikslinamos Romos Rotos tribunolo – paskutinės instancijos teismo – santuokos bylose kompetencijos. Popiežiaus Pranciškaus sprendimu buvo įvestos trys naujovės – supaprastinta santuokos bylas sprendžiančių teismų sudarymo tvarka, leidžiant, kad, kai neįmanoma sudaryti teisėjų kolegijos, tokias bylas spręstų vienas teisėjas; buvo atsisakyta reikalavimo, kad vienos instancijos teismo sprendimą visada patvirtintų ir antros instancijos teismas; galiausiai suteikta vyskupui teisė paskelbti santuoką negaliojančia tais atvejais, kai negaliojimo faktas yra visiškai akivaizdus.


Renginiai

Dokumentinis filmas apie benediktinus

Romas BACEVIČIUS

Šv. Benedikto vienuolyno prioras
kun. Kazimieras Milaševičius OSB
ir filmo apie šią vienuoliją
autorius Dalius Ramanauskas

Lietuvos piligrimų bendrija Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje pristatė krikščioniškos dokumentikos operatoriaus Daliaus Ramanausko filmą „Ora et labora. Benediktinų kelias Lietuvoje“. Renginyje dalyvavo filmo autorius, dokumentinių filmų režisierius, scenarijų autorius ir operatorius D. Ramanauskas bei Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras kun. Kazimieras Milaševičius OSB.

Šis dokumentinis filmas supažindina su Kelmės rajone, Palendriuose, įsikūrusio seniausio katalikų vienuolių ordino – benediktinų – gyvenimu, savo paslaptingumu ištisus šimtmečius traukusiu žmonių dėmesį. Ora et labora – malda ir darbas – pamatai, ant kurių kyla benediktinų dvasinis rūmas. Vienuolinio gyvenimo savitumą ir įvairovę vainikuoja septynis kartus per dieną skambanti grigališkoji giesmė. Jos pasiklausyti susirenka daug žmonių, kurie visada labai laukiami Palendrių vienuolyne, nes svetingumas – vienas svarbiausių šios vienuolijos bruožų. Filmas apžvelgia ir benediktinų istoriją, susijusią su šv. Brunonu, benediktinų vienuoliu, 1009 metais žuvusiu Lietuvos pasienyje, ir Vytautu Didžiuoju, kai Krokuvoje apsikrikštijęs kunigaikštis pasikvietė benediktinus į Lietuvą ir atidavė šiam vienuolynui savo gimtuosius namus Senuosiuose Trakuose. Kartu pristatomas tūkstantmetis benediktinų vienuolynas Soleme, Prancūzijoje, tuoj pat po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sulaukęs daug grigališkąjį choralą pamėgusių jaunų lietuvių. Matydami šiuos Lietuvos jaunimo poreikius, Prancūzijos benediktinai įkūrė vienuoliją Palendriuose, kurią jau gerą dešimtmetį lanko gausūs piligrimų ir turistų būriai.


Vienuolių kūrybos atspindžiai

Gyvenimas – tarnystė Dievui ir žmonėms

Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos seseriai Onutei Kurlenskaitei atminti

Stasys MACKEVIČIUS

Sesuo Ona Kurlenskaitė

Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė sesuo Ona Kurlenskaitė eilėraščius kurti pradėjo dar sėdėdama mokyklos suole, o baigė tik kiek daugiau kaip prieš dvejus metus, kuomet mirtis liepė padėti poezijos plunksną ir eiti ten, kur šviečia amžinoji šviesa, neapsakoma žemiškais žodžiais. Onutės gyvenimas buvo panašus į eilėraštį – toks pat gražus, trapus, bet, deja, neilgas, toks pat kupinas didelių dalykų ir didelės prasmės – vos keletas eilučių, bet į jas sutelpa visas tikėjimo, meilės bei vilties kupinas pasaulis.

Sesuo Ona Kurlenskaitė gimė 1942 m. birželio 13 d. Paalksnio kaime, Panevėžio rajone, Aniceto Kurlensko ir Alfonsos Strigaitės-Kurlenskienės šeimoje, buvo antroji iš keturių vaikų. Jau beveik nuo lopšio prasidėjo jos kelionė į tikėjimą bei didelius darbus, nors tėvai buvo tik paprasti darbininkai, aukoję bemaž visas jėgas ir laiką tiems keliems maitinančios žemės hektarams, tapo gyvu Dievo ir artimo meilės pavyzdžiu savo vaikams. Visą gyvenimą Onutė prisimindavo vaikystės sekmadienius, kuomet mama ją, dar visai mažytę, ant rankų nešdavosi į Naujamiesčio bažnyčią, drauge su Kristui paaukoti skirtomis gėlėmis.Tos bažnyčios ji jau niekada nebeapleido – iš pradžių barstydavo procesijose gėlių žiedus drauge su kitomis mergytėmis baltais drabužėliais, vėliau – pati rengdama procesijas ir kviesdama prie altoriaus ateiti Dievui mielus mažutėlius.


Atmintis

A†A kun. Placidas Barius OFM

(1920 01 01–1943 07 25–2015 12 11)

Gruodžio 11 dieną Kenebunkporte (JAV) į amžinybę iškeliavo ilgametis Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras, pranciškonas t. Placidas Barius OFM.

Jis gimė 1920 m. sausio 1 d. Kretingoje. Į pranciškonų ordiną įstojo 1936 m. gegužės 15 d., o 1940-ųjų rudenį išvyko iš Lietuvos mokytis į Vakarus. Amžinuosius įžadus davė Miunchene 1942 m. spalio 1 d., o 1943 m. liepos 25 d. įšventintas kunigu. Nuo 1948 metų apsigyveno JAV. Po Antrojo pasaulinio karo subūrė Vakaruose pasklidusius lietuvius mažesniuosius brolius, užjūryje kūrė pranciškonų vienuolynus, telkė lietuviškas parapijas, vadovavo Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provincijai.

2008 metais, minint P. Bariaus OFM kunigystės 65-metį, išleista knyga „Meilei to negana“, kurioje atrinkti jo gyvenimo pamokslai, pasisakymai, vaizdeliai.


Misionierių kankinių beatifikacija: meilė, tikėjimas, ištikimybė

Palaimintieji misionieriai
Aleksandras Dordis, Michalas
Tomašekas ir Zbignevas Stžalkovskis

Gruodžio 5 dieną Čimbotėje (Peru) palaimintaisiais paskelbti trys kankiniai, kuriuos nužudė komunistinės organizacijos „Šviesus kelias“ kovotojai. Naujieji palaimintieji – kunigai misionieriai pranciškonai konventualai iš Lenkijos Michalas Tomašekas (Michał Tomaszek) ir Zbignevas Stžalkovskis (Zbigniew Strzałkowski) bei italas kunigas Aleksandras Dordis (Alessandro Dordi), Fidei donum judėjimo narys. Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelas Amatas (Angelo Amato) primena šio laikotarpio kontekstą. Nuo 1980-ųjų gegužės iki 1992 metų marksistinės ideologijos vedini kovotojai rengė išpuolius prieš krikščionis, bažnyčios buvo deginamos, niekinamos, griaunamos, žudomi kunigai. Norėdamas sustabdyti šį puolimą Čimbotės vyskupas Luisas Armandas Bambarenas (Luis Armando Bambarén) kartu su kunigais, misionieriais ir pasauliečiais pradėjo intensyvią maldos iniciatyvą skleisdami evangelinę taikos, gyvenimo, žmogaus orumo gynimo, brolybės ir atleidimo žinią. 27 tūkstančiai jaunuolių sukūrė Taikos kryžių, kaip taikos, gyvybės gynimo simbolį, parodydami, kad krikščionių religija neužmigdo žmonių, skleidžia tikras žmogiškas vertybes, kurdama teisingumą ir socialinę darną.


Mirė du kardinolai

Kardinolas Karlas Furnas

Gruodžio 9-ąją mirė du kardinolai: Bažnyčios diplomatas 94 metų italas Karlas Furnas (Carlo Furno) ir bolivietis Santa Kruz de la Sieros arkivyskupas emeritas 79 metų Chulijas Terasas Zandovalis (Julio Terraz Sandoval).

Ilgametis Bažnyčios diplomatas kard. K. Furnas užbaigė tarnystę arkikunigu Didžiosios Marijos bazilikos, kurioje jis palaidotas. Iš Turino provincijos kilęs K. Furnas du dešimtmečius ėjo Apaštališkojo nuncijaus pareigas keturiose valstybėse: Peru, Libane, Brazilijoje ir Italijoje. Kard. K. Furnas daugiau kaip dešimtmetį buvo Jeruzalės Šventojo Kapo riterių ordino Didžiuoju magistru.

Santa Cruz de la Sieros arkivyskupas emeritas Ch. Terasas buvo antras kardinolas Bolivijos istorijoje ir pirmas boliviečių kilmės. Prieš šešis dešimtmečius, būdamas devyniolikmetis, apsisprendė tapti Bažnyčios mokytojo, šv. Alfonso Marijos Liguorio įsteigtos Švč. Išganytojo tautų ir valstiečių evangelizavimo kunigų kongregacijos, paprastai vadinamos redemptoristais, vienuoliu. Noviciatą baigė ir įžadus davė Argentinoje. Ch. Terasas vyskupo tarnystę vykdė trijose Bolivijos vyskupijose: konsekruotas La Paso augziliaru, buvo Oruro vyskupas ir Santa Kruzo arkivyskupas. Daug metų ėjo atsakingas pareigas: Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos tarybos pasauliečių komisijos pirmininkas, svarbių Vyskupų Sinodo asamblėjų dalyvis Romoje (skirtų šeimai, Vatikano II Susirinkimui ir pasauliečiams), Bolivijos delegacijos Amerikos žemyno sinode vadovas, Santo Dominge IV Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos generalinės konferencijos dalyvis, pakartotinai Bolivijos vyskupų konferencijos pirmininkas ir vicepirmininkas. 2012 metais užbaigęs Bolivijos vyskupų konferencijos pirmininko kadenciją, dar po vienerių metų buvo popiežiaus Pranciškaus atleistas iš ganytojo pareigų ir paskirtas Santa Kruzo arkivyskupu emeritu. Popiežius Pranciškus, šią vasarą lankydamasis Bolivijoje, aplankė ligoninėje tuomet nuo ligos labai nusilpusį kardinolą Ch. Terasą.


Jemene susprogdinus katalikų bažnyčią šalyje beveik neliko krikščionių

Nors pasaulio žiniasklaidos ir tarptautinės bendruomenės dėmesys labiausiai sutelktas į konfliktus Sirijoje ir Irake, tačiau nereikia pamiršti, kad dar vienoje regiono šalyje verda ginkluotas konfliktas, lydimas mirčių, savivaliavimo ir religinių mažumų persekiojimo. Tai priminė trečiadienį, gruodžio 9-ąją Jemene, Adeno mieste, sprogdinta katalikų bažnyčia.

Jemenas, piečiausia Arabijos pusiasalio šalis, gerokai skiriasi nuo savo turtingųjų kaimynų – Saudo Arabijos, Jungtinių Arabijos Emyratų. Apie pusė šalies gyventojų yra neturtingi žemdirbiai, valstybė neturi naftos išteklių, trūksta vandens. Be to, šis kraštas pasižymi komplikuota pastarųjų dešimtmečių politine ir religine istorija: keletą dešimtmečių gyvavo šiaurinio Jemeno valstybė, kuri buvo valdoma marksistinio režimo, žlugusio kartu su Sovietų Sąjunga. 1990-aisiais ji buvo suvienyta su pietiniu Jemenu, nepriklausomybę nuo britų įgijusia šalimi. Tačiau suvienijimas nebuvo sklandus: klanai ir giminės konkuravo dėl valdžios, ne visi norėjo būti vienoje ir toje pačioje valstybėje. Be to, šalyje yra dvi didelės religinės bendruomenės – daugiau nei trečdalį sudarantys šiitai ir likusieji sunitai, kurie nuo šių metų pradžios pradėjo susirėmimus. Pirmuosius remia Iranas, o antruosius – Saudo Arabija, kuri prieš keletą mėnesių, šiitų kovotojams užėmus sostinę, ėmėsi masyvių karinių veiksmų, pasiųsdama tankus ir lėktuvus. Pasinaudodamos menka valstybės kontrole Jemene, bazes įkūrė „al Qaeda“ islamistinis ekstremistinis judėjimas.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija