Didžiausia meilė

Tą sekmadienį šv. Mišiose buvo ypač daug žmonių. Klebono žvilgsnis, atrodo, apglėbė visą tikinčiųjų minią, kuri, nors ir pripildė bažnyčią sausakimšai, vis tiek tebuvo maža dalelytė tos masės žmonių, kurie sudarė jo parapiją didelio miesto pakraštyje. Atėjus laikui sakyti pamokslą, klebonas kreipėsi į susirinkusiuosius, tardamas: „Šiandien jums kalbėsiu ne aš. Jei leisite, norėčiau pakviesti vieną seną savo vaikystės draugą, kad pasakytų jums keletą žodžių“.

Žmonių akys su smalsiu susidomėjimu palydėjo tvirtus energingo senolio žingsnius. Atsistojęs prie pulto jis atrodė panašus į seną audrų užgrūdintą medį. Jo balsas buvo žemas, tarsi užgrūdintas tylos ir vienatvės. Jis pradėjo pasakojimą apie vieną žmogų, jo sūnų ir to sūnaus draugą.

„Kartą vienas žmogus suorganizavo iškylą atviroje jūroje burine valtimi, pakvietė savo sūnų ir jo draugą. Tie su džiaugsmu priėmė kvietimą. Tėvas buvo patyręs jūreivis ir puikiai valdė valtį. Bet staiga juos užklupo netikėta audra. Vėjas plėšė bures, valtis tapo vis sunkiau valdoma. Vieną akimirką labai stipri banga nunešė juos visus nuo denio...“

Du vaikinai, tarsi slėpdamiesi, užlindę už bažnyčios kolonos, pradėjo dėmesingai klausytis senolio pasakojimo (pradžioje, pamatę jį einant prie pulto, jie nusiteikė, kaip buvo įpratę per savo klebono pamokslus, truputį pasnausti).

O senolis tęsė: „Tėvas, kapanodamasis vandenyje, išvydo prie pat savęs virvę, kuri buvo pririšta prie valties. Apsidairęs aplink, pamatė dešinėje savo sūnų, o kairėje – sūnaus draugą. Abu jie kovojo su stipriomis bangomis, bet buvo aišku, kad neišsigelbės, o jis negalėjo jų pasiekti plaukdamas... Vienintelis dalykas, ką galėjo padaryti, – mesti jiems virvės galą. Bet virvė buvo viena, o jiedu buvo toli vienas nuo kito. Tėvas turėjo apsispręsti, kuriam mesti virvę. Jam atėjo tokia mintis: „Mano sūnus yra tikintis ir myli Jėzų, o jo draugas net nežino, kas yra Jėzus“. Plyštančia iš skausmo širdimi sušukęs: „Mano sūnau, myliu tave visa širdimi!“, numetė virvės galą jo draugui. Bangos panardino ir palaidojo jūros gelmėje jo vienintelį sūnų“.

Bažnyčioje vyravo mirtina tyla, kupina graudaus dėmesio. „Tėvas, – dar tęsė senolis, – žinojo, kad jo sūnus įeis į amžinybę su Jėzumi ir žinojo, kad jo sūnaus draugas visai nepažįsta Išganytojo. Štai dėl ko jis paaukojo savo sūnų: kad leistų antrajam pažinti Jėzų. Brangūs parapijiečiai, taip elgiasi Dievas. Jis paaukojo savo vienatinį Sūnų, kad mes būtume išgelbėti. Ir šiandien, gal kaip tik šią akimirką, Dievas kiekvienam iš mūsų meta virvę, kad mes būtume išgelbėti“. Senolis, kurio veidas atrodė tarsi švytintis, iš lėto žengė kelis žingsnius iki savo vietos ir atsisėdo.

Pasibaigus Mišioms, tie du jaunuoliai, kuriuos sudomino senolio pasakojimas, prisiartino prie jo ir tarė: „Jūsų papasakota istorija tikrai įdomi, bet mums atrodo, kad tėvas buvo nelabai realistas, taip pasielgdamas. Jis paaukojo sūnaus gyvybę, remdamasis vien tik viltimi, kad sūnaus draugas taps krikščionimi“.

„Bet aš kaip tik tai ir norėjau pasakyti, – atsakė senolis, – tėvo elgesys buvo tikrai nelogiškas, tačiau šis pasakojimas mums padeda truputį geriau suprasti, ką turėjo reikšti mūsų dangiškajam Tėvui atiduoti savo Sūnų iš meilės kiekvienam iš mūsų“.

Senolis pažvelgė į savo nutrintą Bibliją, paskui pakėlė žvilgsnį į tų vaikinų akis ir tyliai sušnabždėjo: „Noriu patikėti jums paslaptį, kad šio pasakojimo tėvas esu aš, o mano sūnaus draugas yra... šios bažnyčios klebonas“.

Parengta pagal: http://buongiornonelsignore.rbrverona.it/ita/
www.vitaconsecrata.lt/didziausia-meile

© 2016 „XXI amžius“