Vargo broliai ir sesės

Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ

Jau tapo tradicija Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidų proga penktadienį melstis už pačius vargingiausius mūsų brolius ir seseris, kurie serga, kenčia ar patiria kitus sunkius gyvenimo išbandymus. Tai gali būti net senatvė, ypač kai šalia nėra artimo žmogaus. Drauge meldžiamės už medikus, slaugytojus ir visus, kurie su meile stovi prie kenčiančio žmogaus.

Evangelija siunčia žinią, kad visi šie žmonės yra Dievo labai mylimi; jie tiesiog yra Jėzaus Širdyje. Viešas Jėzaus gyvenimas yra pilnas pasakojimų apie tai, kaip Jis pastebėdavo kenčiančius žmones – apsėstuosius, aklus, luošus ar verkiančius dėl artimųjų netekties. Vienas iš jautriausių yra pasakojimas, kaip Jėzus pravirko prie Lozoriaus kapo. Žydai kalbėjo: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ (Jn 11, 36). Angelas, pavadinęs Mariją „malonėmis apdovanotąja“ (Lk 1, 28), pranešė jai Dievo planą, kuriame šiai nuolankiai mergaitei bus patikėta misija – būti pasaulio Gelbėtojo motina. Bet ši misija bus susijusi su labai sunkiais išbandymais – Marijai reikės ne tik tremtyje gyventi, bet ir stovėti po Sūnaus kryžiumi. Todėl kai Dievas leidžia mums eiti kančios keliu, niekuomet nesakykime, kad jis baudžia. Veikiau jis ir iš mūsų laukia panašaus atsako, ką pasakė Marija: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“.

Kodėl Jėzus visuomet buvo vargingiausių žmonių pusėje? Ogi todėl, kad sveiki, turtingi, ypač valdžią turintys žmonės dažnai yra gundomi atsistoti Dievo vietoje ir ne visada šiai pagundai atsispiria. Panašiai kaip Adomas Edeno sode panoro būti kaip Dievas. Silpnas ir kenčiantis žmogus lengviau atsigręžia į Dievą ir pasitiki ne savimi, bet tuo, kurio rankose yra dangus ir žemė. Švč. Mergelė Marija apsilankymo pas Elzbietą metu pasakė labai reikšmingus žodžius, kuriuos vertėtų žinoti kaip „Tėve mūsų“ maldą: „Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština nuolankiuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 51–53).

Ligos ir vargai turi ne tik tamsią, bet ir šviesią pusę. Jie daro mus nuolankesnius ir skatina labiau pasitikėti Dievu. Vargai daro mus panašesnius į Švč. Mergelę Mariją – jos gyvenimas buvo pilnas sunkių išbandymų, bet ji niekuomet nesuabejojo Dievo meile ir jos vedimu.

Jėzaus laikais buvo išplitusi nepagydoma raupsų liga (plg. Lk 17, 12). Sergantieji turėdavo palikti savo namus ir pačius brangiausius asmenis, gyventi atokiai nuo žmonių, kad jų neužkrėstų. Šie vieniši, kenčiantys ir nuo kitų žmonių gailestingumo priklausantys žmonės yra tarsi žmogiškojo vargo bedugnė, kurios akivaizdoje nublanksta mūsų asmeniniai vargai. Tačiau kad ir kokios didelės būtų kitų žmonių bėdos, mus labiausiai paliečia asmeninis vargas ir ligos, kurios, atrodo, yra pačios sunkiausios. Jas nešame nuo ryto iki vakaro, jos primena save net nakties sapnuose, su jomis atkeliaujame ir pas Šiluvos Dievo Motiną su viltimi, kad jei ir nepasveiksime, tai gal bent šiek tiek palengvės.

Iš tikrųjų sunkiausiai pakeliamas vargas yra tuomet, kai liekame vieni, kai jaučiamės apleisti, nemylimi ir niekam nereikalingi. Tūkstančiai savižudybių tik patvirtina, kaip tragiška kančios akivaizdoje žmogui likti vienam ir neturėti, į ką nors atsiremti.

Mes kartais stebimės, kodėl šiandienėje Lietuvoje yra tiek daug pykčio ir nevilties. Pyktis kyla iš bejėgiškumo ir neturėjimo ar negebėjimo į ką nors atsiremti. Mes, tikintys į Jėzų žmonės, šią atramą turime. Mūsų tėvai ir seneliai, nešdami labai sunkų tremčių bei įkalinimų kryžių, nebuvo vieni. Šalia jų ar bent toli, Lietuvoje, buvo jiems brangūs žmonės, kurių meilė juos šildė ir palaikė. Su jais buvo Dievas, į kurį, tarsi į mūro sieną, jie rėmėsi.

Atvažiavę į Šiluvą, gal nepatirsime stebuklingo išgijimo; tokie atvejai visuomet yra reti. Tačiau čia, Šiluvoje, galime pajusti nematomą, bet stiprią Dievo meilės jėgą, motiniškos Šiluvos Dievo Motinos širdies globą, kuri padeda nurimti, pasijusti tvirtesniems, net pastebėti kitus žmones, kurie galbūt dar sunkiau už mus kenčia. Šiluvoje prašykime mums visiems labai reikalingo stebuklo, kad Dievas perkeistų mūsų širdis ir jose atsirastų daugiau meilės bei gailestingumo, kad tarp žmonių pradėtų tirpti susipriešinimo, nemeilės ir susvetimėjimo ledai, kurie grėsmingai kausto daugelio žmonių širdis.

Tiesa, mes sugebame atjausti žmones, kai juos ištinka aiški nelaimė, tačiau aplink mus yra daug žmonių, kurių vargas mums kelia tik pyktį. Tai į įvairiausias priklausomybes – alkoholį, narkotikus, azartinius lošimus ir kita – įklimpę žmonės. Tai – įkalinti vyrai ir moterys. Tai – tėvų meilės nepatyrę ir ant viso pasaulio pikti paaugliai. Šie visi visuomenės paribyje atsidūrę žmonės irgi yra Dievo vaikai, pro juos neturime teisės abejingai praeiti.

Iš visų pusių mus pasiekia nebylus meilės ir gailestingumo šauksmas. Kartais atrodo, kad visa mūsų Lietuva yra tarsi vienas labai sunkus ligonis. Labiausiai nekrikščioniškas elgesys būtų nusigręžti nuo vargo, kuris ištinka pavienį žmogų ar visą visuomenę. Todėl neatsitiktinai Jėzus, kalbėdamas apie Žmogaus Sūnaus teismą, sakė, kad pakviesti į amžinąjį gyvenimą bus tik tie, kurie matė silpnus, kenčiančius žmones ir jiems padėjo.

Pačius geriausius padėkos žodžius noriu pasakyti medikams, slaugytojams ir visiems savanoriams, kurie rūpinatės sergančiais ir kenčiančiais žmonėmis. Panašiai dėkoju visiems, kurie, matydami dabartinės Lietuvos bėdas, nedejuojate, bet bandote aplink save skleisti gėrį.

Prašykime pačios didžiausios malonės, kad tuomet, kai kentėsime, sirgsime ar jausimės vieniši, mažiau žvelgtume į save, o daugiau kreiptume mintis į Dievą, melsdamiesi už visus kenčiančius žmones. Tokiu būdu tapsime nuolankesni ir labiau pasitikintys Dievu. Rožinis žmogaus rankose dažnai būna reikalingesnė ir galingesnė priemonė už bet kokią žmogišką pagalbą.

Dievo Motina, perėjusi sunkų išbandymų ir kančios kelią, stovėjusi po kryžiumi, ant kurio kabojo prikaltas jos Sūnus, tesustiprina ir nuramina mūsų širdis.

Homilija Šiluvoje 2015 m. rugsėjo 11-ąją švenčiant Ligonių dieną

© 2016 „XXI amžius“