Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. vasario 19 d., Nr. 4 (247)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Išpažintis yra tam, kad būtų atleidžiama

Popiežius Pranciškus sveikinasi
su savo namų pamokslininku
kapucinu tėvu Ranjeru Kantalamesa

Popiežius Pranciškus vasario 9-osios rytą aukojo šv. Mišias Vatikano bazilikoje už Kapucinų ordino vienuolius visame pasaulyje. Su Popiežiumi koncelebravo keli šimtai ordino kunigų, kurie su kitais kapucinų broliais atvyko į Romą kaip ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus piligrimai. Šv. Mišių metu Popiežius kalbėjo apie kunigų nuodėmklausių vaidmenį, atkreipdamas dėmesį į kapucinus išskiriančią nuodėmklausių charizmą. Šventasis Tėvas prisiminė dviejų Bažnyčios šventųjų ir garsių kapucinų nuodėmklausių, t. Pijaus (1887–1968) iš Petrelčinos ir t. Leopoldo (1866–1942) iš Kastelnovo pavyzdį. Žemiškieji abiejų šventųjų palaikai šiomis dienomis yra išstatyti tikinčiųjų pagerbimui Šv. Petro bazilikoje.

Popiežius homilijoje paryškino kapucinų bendruomenėje puoselėjamą nuodėmių atleidimo tradiciją, atkreipė dėmesį, kad ordinas duoda daug gerų nuodėmklausių. Pasak Šventojo Tėvo, jie yra geri nuodėmklausiai todėl, kad jaučiasi kaip nusidėjėliai. Jie žino, kad yra dideli nusidėjėliai, todėl priešais Dievo didybę meldžiasi prašydami atleidimo karaliaus žodžiais „Išklausyk, Viešpatie, ir atleisk!“ Kadangi jie moka šitaip melstis, jie moka ir atleisti. O jei kas nors pamiršta, kad reikia atleisti, palengva pamiršta Dievą, pamiršta prašyti atleidimo ir nemoka atleisti. Nuolankusis, kuris jaučiausi esąs nusidėjėlis, klausykloje yra tikrasis nuodėmklausys. Kiti, kurie elgiasi kaip įstatymo mokytojai, jaučiasi tarsi būti skaistūs, tačiau jie tik moka smerkti. „Aš jums kalbu kaip brolis, – sakė Popiežius, – ir per jus norėčiau prabilti į visus nuodėmklausius, ypač kai švenčiame šiuos Gailestingumo metus. Išpažintis yra tam, kad būtų atleidžiama. Tačiau jei jautiesi negalįs duoti išrišimo, prašau, neapsunkink penitento. Mat asmuo, ateinantis į klausyklą, ateina ieškodamas paguodos, atleidimo, ramybės ir taikos sieloje. Todėl klausykloje teranda tikrą tėvą, kuris apkabina ir pasako: „Dievas tave myli“. Ir tegul pasako taip, kad pajustų, kad Dievas myli. Gaila, tačiau daugelis esame girdėję daug žmonių, sakančių, kad daugiau nebeeina išpažinties, nes kartą pasijuto kaip per tardymą“. Popiežius atkreipė dėmesį, kad kapucinai išsiskiria ypatinga Dievo malone. Tai – atleidimo malonė. „Prašau jūsų, nepailskite atleisti!“ – ragino Šventasis Tėvas ir pasidalijo prisiminimu vieno nuodėmklausio, pas kurį prie klausyklos laukdavo ilgos eilės žmonių, įskaitant kunigus, paprastus tikinčiuosius, vargšus, pasiturinčius. Nuodėmklausys buvo didžiai atlaidus. Visuomet rasdavo, kaip atleisti nuodėmes, arba sugebėdavo atgailaujantiems sugrąžinti ramybę apkabinimu. Kartą, pasakojo Popiežius, tas nuodėmklausys jam, kaip vyskupui, pasiguodė, jog jaučiasi, kad prasižengia, nes per daug atleidžia, visuomet suranda tam priežastį. Tokiais atvejais kunigas užeidavęs į koplyčią pasimelsti prie tabernakulio, pasiteisinti Viešpačiui, kad buvo per daug atlaidus, tačiau vien todėl, kad pats Viešpats davė blogą pavyzdį. „Būkite atleidimo, susitaikymo ir taikos žmonės“, – ragino popiežius. Yra daug kalbėjimo būdų, tiek žodžiais, tiek gestais. Asmuo priartėja prie nuodėmklausio klausykloje, nes jaučia tam tikrą reikalą, naštą, kurios nori atsikratyti, bet kartais nežino, kaip tai padaryti. Gal nesugeba pasakyti žodžiais, tačiau eina išpažinties, nes nori pasikeisti, būti kitoks. Ženklas, kad nori eiti išpažinties, yra svarbus gestas, tačiau tada galima apsieiti be klausimų, nes priartėjantis prie klausyklos žmogus jau žino, kad daugiau nebenori nenusidėti, bet dažnai neįstengia tai padaryti, nes yra sąlygojamas psichologijos, gyvenimo situacijos. Tačiau širdis plati. Atleidimas yra sėkla, Dievo paglostymas. „Pasitikėkite Dievo atleidimu“, – sakė popiežius Pranciškus.

Kapucinams svarbu puoselėti, visą laiką gaivinti savo nuodėmklausių charizmą. „Būkite nepaprasti nuodėmklausiai, – sakė Šventasis Tėvas. – Kas nemoka atleisti, pavirsta kaip dienos Evangelijoje minimi įstatymų vykdytojai temokančiais tik smerkti. Kas didysis kaltintojas Biblijoje? Velnias. Tad arba vykdai Jėzaus, kuris atleidžia, tarnystę gyvenimo paaukojimu, malda ir kaip šv. t. Pijus ir t. Leopoldas valandų valandas praleidi klausykloje, arba vykdai velnio tarnystę tiktai smerkdamas, kaltindamas. Noriu dar pasakyti jums, o per jus ir visiems nuodėmklausiams, kunigams, kurie eina klausytis išpažinčių, bet nesijaučia tam pasirengę, tegul jie būna nuolankūs ir atsideda kitoms tarnystėms, aukoja šv. Mišias, plauna grindis, bet tegul neina į klausyklą, jei to nesugeba. Prašykime Viešpaties suteikti malonę kiekvienam iš jūsų, per visus jus, kapucinus, visiems nuodėmklausiams, taip pat ir man“.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija