Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. vasario 19 d., Nr. 4 (247)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kas tie Gailestingumo misionieriai

Šventasis Tėvas bendrauja su jo
paskirtais Gailestingumo misionieriais

Su popiežiumi Pranciškumi susitiko nuodėmklausiai iš viso pasaulio. Šis vykis Vatikane – vienas iš pagrindinių Gailestingumo jubiliejaus renginių. Nuodėmklausiai sugrįš į savo kraštus ir vyskupijas su Pelenų trečiadienį iš Šventojo Tėvo gautais ypatingais įgaliojimais kaip Gailestingumo misionieriai. Bus nepakartojama patirtis toms bendruomenėms, kurias aplankys jie, galėsiantys per Šventuosius gailestingumo metus išrišti sunkiąsias nuodėmes, paprastai rezervuotas Apaštalų Sostui, t. y. Popiežiui.

Pelenų dienos išvakarėse, vasario 9-osios, antradienio, pavakario susitikime su Gailestingumo misionieriais, popiežius Pranciškus vėl kalbėjo nuodėmių atleidimo ir Dievo gailestingumo tema, kuria tą rytą pradėjo su vienuoliais kapucinais. Dievo gailestingumas nėra privati nuosavybė, kurią gali pasilaikyti tik sau pačiam. Dievo Gailestingumas yra tarsi milžiniškas vandenynas, kuris apgaubia visus. Tikrai suvoktas Dievo gailestingumas yra motyvas leistis į misiją ir jos skelbimo turinys.

Vienas Gailestingumo jubiliejaus mokymo įkūnijimas buvo kvietimas tapti gailestingumo misionieriais, kurie gaus ypatingą Popiežiaus mandatą. Gailestingumo jubiliejaus paskelbimo bulėje „Misericordiae Vultus“ buvo parašyta, kad Popiežius šiuos misionierius pasiųs į misiją pradedant šių metų Gavėnią, atgailos ir atsinaujinimo laiką. „Misionieriai bus kunigai, kuriems suteiksiu galią atleisti ir tas nuodėmes, kurių atleidimas yra rezervuotas Šventajam Sostui“, – priduria Šventasis Tėvas.

Popiežiaus Pranciškaus susitikimo su misionieriais, pokalbio tema buvo dvasinės nuostatos, kuriomis jie turi pasižymėti, kad liudytų ne žmogišką, o dievišką meilę.

Pirma – išreikšti Bažnyčios motinystę. Bažnyčia gimdo naujus vaikus, maitina juos, per ją yra gaunamas Dievo atleidimas, atnaujinantis gyvenimą: „Negalima rizikuoti, kad atgailautojas nepajustų motiniškumo Bažnyčios, kuri jį priima ir myli“. Jei to pritrūktų, pasak popiežiaus Pranciškaus, savuoju kietumu sutrukdytume atgailautojui jaustis Kristaus Kūno dalimi ir padarytume žalą tikėjimui. Nuodėmklausys niekad neturi pamiršti, kad Kristus priima, atleidžia, suteikia ramybę, o misionierius yra jo tarnas, kuriam pačiam pirmutiniam reikia Jo atleidimo.

Antra – matyti atleidimo troškimą, kuris yra atgailautojo širdyje. Tai – jau malonės veikimo širdyje ir žmogaus gyvenime vaisius, leidžiantis jausti Dievo, Jo meilės ir namų ilgesį. Šis troškimas yra atsivertimo pradžia, pasitikėjimo atleidžiančiu Dievu pradžia.

Trečia – gėdos jausmas. Nėra lengva stoti prieš kitą žmogų, nors ir žinant, kad šis atstovauja Dievui, ir išpažinti savo nuodėmę. Jaučiama gėda dėl to, kas padaryta, ir dėl to, kad turi tai išpažinti kitam. Gėdijimasis – vidinis jausmas, svarbus asmeniniam gyvenimui, ir reikalauja iš nuodėmklausio pagarbios bei padrąsinančios laikysenos. Pradžios knygoje žmogus, suvokęs savo nuogumą, iš gėdos nori pasislėpti nuo Dievo. Panašiai, nuodėmklausys susiduria su asmeniu, kuris tarsi nuogas suvokia savo silpnumą, ribas ir gėdijasi esąs nusidėjėlis. Popiežius Pranciškus perspėjo: „Nepamirškime, prieš mus – ne nuodėmė, o atgailaujantis nusidėjėlis. Asmuo, kuris trokšta būti išklausytas ir priimtas“.

„Broliškai prisipažinsiu, – kalbėjo popiežius Pranciškus, – kad man didžiulis džiaugsmo šaltinis yra atsiminimas tos 1953 metų rugsėjo 21 dienos išpažinties, kuri suteikė kryptį mano gyvenimui. Ką man pasakė kunigas, nebeatsimenu, bet nusišypsojo kaip tėvas“. Popiežius paprašė savo misionierių visada siekti šventumo, nes tai, o ne lazda atves nusidėjėlį į klausyklą. Paprašęs visų melstis už jį, popiežius su visais sukalbėjo bendrą maldą, po to dar šiltai pabendravo gausiame gailestingumo misionierių būryje.

Kreipdamasis į Gavėnios pradžios, Pelenų trečiadienio, šv. Mišių, aukotų pavakare Šv. Petro bazilikoje, dalyvius ir Gailestingumo misionierius, Popiežius homilijoje jiems palinkėjo padėti atverti besigailinčiųjų širdžių duris, padėti įveikti gėdą, nebėgti nuo šviesos. „Tegu jūsų rankos laimina ir tėviškai pastato ant kojų brolius ir seseris; tegu per jus Tėvo žvilgsnis ir rankos prisiliečia prie Jo vaikų ir gydo žaizdas“, – linkėjo Popiežius.

* * *

Kaip viename interviu paaiškino teologas ir kanonistas kun. Arturas Kataneo (Arturo Cattaneo), nuodėmės yra ne vienodo svorio, o kai kurios labiau už kitas pažeidžia Bažnyčios ir asmenų gėrį. Tai – ne vien nuodėmės, bet ir nusikaltimai, už kuriuos yra numatytos bausmės. Yra atvejų, kai jie tokie sunkūs, kad juos padaręs asmuo automatiškai patenka į ekskomunikos būklę, be jokio papildomo proceso ar Bažnyčios autoriteto akto. Ir šios nuodėmės yra atleistinos, jei asmuo dėl jų gailisi. Tačiau jas atleisti gali ne kiekvienas nuodėmklausys ir kunigas. Susidūręs su tokiomis nuodėmėmis jis atgailautoją turi nukreipti pas ypatingąjį vyskupijos nuodėmklausį, pas vyskupą arba tiesiai į Šventąjį Sostą. Sunkiausios nuodėmės ir nusikaltimai yra Ostijos pavogimas išniekinimui, pasikėsinimas į Popiežių, kunigo nuodėmių atleidimas asmeniui, su kuriuo jis pažeidė įstatymą „nesvetimauk“, išpažinties paslapties pažeidimas, neteisėtas įšventinimas vyskupu ar kunigu, konklavos paslapties pažeidimas, abortas ir bendradarbiavimas aborte, lytinis piktnaudžiavimas nepilnamečiais. Gailestingumo misionieriai gaus įgaliojimą atleisti ir tokio pobūdžio nuodėmes. Galima spėti, kad jie daugiausia susidurs su aborto nuodėme, suprasdami, kad kai kuriose situacijose daugiau atsakomybės už motiną gali turėti vyras, kuris ją įtikino ar paprasčiausiai privertė ryžtis abortui. Paskirdamas Gailestingumo misionierius, Popiežius nesumenkina šių nuodėmių svorio, bet jas primena ir pabrėžia, kad Dievo gailestingumas yra didesnis už jas.

Gailestingumo misionieriais tapo 1071 kunigas iš viso pasaulio, iš visų kontinentų. Popiežiškoji naujojo evangelizavimo taryba patikslina, kad šie misionieriai nekeliaus į svetimus kraštus, tačiau pamokslaus ir klausys išpažinčių savo pačių kraštuose, sutartinai su vietos vyskupu. Gailestingumo misionieriai turi būti ženklai to, kaip Dievas priima ieškančius atleidimo, būti žmogiško, išlaisvinančio, naują kelią pradėti leidžiančio susitikimo dalyviai, gailestingi visiems, nuoširdūs Gailestingumo pamokslininkai, atleidimo džiaugsmo skelbėjai, malonūs, atjaučiantys, atidūs pamokslininkai.

Pagal Vatikano radiją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija