Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. vasario 19 d., Nr. 4 (247)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Laimingas mylėdamas

Kun. Jonas Katulis, SJ

2016-ieji – jubiliejiniai t. Jono Katulio gyvenimo metai. Vasario 15 dieną – garbinga septyniasdešimtmečio sukaktis, gegužę – kunigystės 35-metis, liepą sukanka 40 metų Jėzaus Draugijoje. Sveikiname!

T. Jonas KATULIS, SJ

Vaikystėje bažnyčia mus žavėjo ir traukė pamaldų grožiu. Monotoniškoje kasdienybėje ji kėlė nesuprantamą kitokio gyvenimo ilgesį. Ačiū Dievui už gerą tėviškės – Semeliškių parapijos – kleboną kan. Joną Vaišnorą. Jo dėka, patarnaudamas Mišioms, prasilavinau ir muzikoje. Tai 1968 metais grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje Nemunaičio bažnyčioje (Alytaus r.) jau galėjau vargonininkauti ir drauge 1972 metais baigti vidurinę mokyklą. Tiesa, kad tais pačiais metais nestočiau į kunigų seminariją ir mokyklai neužtraukčiau „gėdos“, laikydamas egzaminus gavau pataisą. Tik kitąmet galėjau drąsiau pasvajoti apie seminariją, juolab, kad į ją įstojo mano pažįstami Antanas Diškevičius, Algis Baniulis, Jonas Kauneckas. Kaip gražiai parvykę atostogų klierikai patarnaudavo Mišioms! Tai irgi maloniai skatino apsispręsti.

Bet prieš stojant visiems reikėjo pereiti sovietinio saugumo filtrus. Gerai, kad Daugų klebonas Algirdas Turčinskas paruošė, pamokė, kaip atsilaikyti verbuojant: svarbu jų neužgauti, nevadinti išdavikais ir panašiai, o ramiai, bet tvirtai atsilaikyti nepamirštant Kristaus pažado: „Tą valandą bus duota...“ Ir tikrai, į įkyrų siūlymą bendradarbiauti netikėtai atsakiau, kad tėvas kaip tik man yra sakęs, jog nė su viena valdžia susidėti nereikia, nes, pavyzdžiui, užėję vokiečiai ėmė žydus žudyti. Gal to ir užteko, kad tąkart laimingai pasibaigtų. Po trejų metų, 1976 m. rugpjūčio 19 d., pagaliau sulaukiau palaimingos telegramos: „Esate priimtas, atvykite mokytis. Rektorius“.

Seminarijos rektoriui gerą rekomendaciją man pasisiūlė parašyti tuometinis Alytaus klebonas Jonas Žemaitis. Sakė, kad jie geri pažįstami, kad rektoriui jis yra daug padėjęs ir šis jam pažadėjęs visada pagelbėti. Jau man mokantis seminarijoje kartą rektorius prasitarė: „Žiūrėkit... Jus prastumti buvo sunkiausia“. Matyt, dėl to, kad palaikiau ryšius su kunigais Alfonsu Svarinsku ir Sigitu Tamkevičiumi. Dar buvo pora rimtų civilinės valdžios mėginimų mane pašalinti iš seminarijos – pačioje pradžioje ir mokslus jau įpusėjus, bet tie planai žlugo. Man tai buvo svarus įrodymas, kad Viešpats norėjo, jog tapčiau kunigu.

O su jėzuitais Dievas suvedė dar paauglystėje. Apie 1960 metus jėzuitų provincijolui t. Jonui Danylai valdžia uždraudė eiti kunigo pareigas. Ištremtą iš Beižionių, kurijai nurodžius, jį priėmė Semeliškių klebonas. Aš turėjau laimę jam patarnauti namuose ir per Mišias užrakintoje bažnyčioje. Gerai darė šv. Ignacas, saviesiems melsdamas persekiojimo malonės, – kitaip nebūčiau sutikęs dvasios tėvo ir viso gyvenimo maldininko bei rėmėjo. Po ilgos geros pažinties galutinai save su Jėzaus Draugija susiejau 1992 m. balandžio 22 d. Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje. Raidės prie mano pavardės rodo, kad priklausau tai kukliai ir nuostabiai Kompanijai – tai man didelė malonė...

Kunigiškąją tarnystę pradėjau 1981 metais vikaru Molėtuose. Vėliau klebonavau Dubingiuose, Užuguostyje, Perlojoje ir Nedzingėje, Alytuje, Inturkėje. Biržuose vėl buvau vikaras ir baigiau tarnystę net devynerius metus klebonaudamas Kulautuvoje. Dar ketverius praleidau Kauno jėzuitų namuose, o dabar gyvenu Marijampolėje, mano mamą prižiūrėjusiuose slaugos namuose, jų gyventojams patarnaudamas kaip kunigas.

Kai esi reikalingas, tai ir laimingas. Kai esi ten, kur Dievas nori, kad būtum, ir yra geriausia. Laiminga buvo ir mergelė Marija, Betliejuje padovanojusi pasauliui Dievo sūnų... Kad ir kur būtume, svarbu gyventi meile Jam. Ir šv. Teresėlė, jau sunkiai sirgdama, rašė: „Jėzau, džiaugiuosi mylėdama Tave“.

Gyvenime patirta išties daug kunigiško džiaugsmo, sutikta neužmirštamo gerumo žmonių! Buvo ir iššūkių, kuriuos išprovokuodavo mano nebrandumas. Gaila, kad nuo to nukentėjo mano mama. Aš jai ir ligą įvariau, o ji buvo geriausia mano Padėjėja visur ir visada. Savęs ji nežiūrėjo: kaip jinai mylėjo, kaip manęs gailėjo, akis pražiūrėjo, sveikatą padėjo visą dėl manęs, – supratau ir užsirašiau Kulautuvoje 1999 metų liepą.

Eilėraščius rašyti pradėjau dar prieš kunigystę ir vienuolystę. Seminarijoje mes leidome sienlaikraštį „Skersvėjis“, kuriame per Užgavėnes pasišaipydavome iš savo dėstytojų. Aš buvau įpratęs po pietų prigulti, o naujasis prefektas kan. Algimantas Kajackas stropiai žiūrėjo, kaip klierikai laikosi regulos ir tvarkos. Kartą įvyko toks pokalbis, kurį ir apdainavau „Skervėjyje“:

Vinguriavo dienelės regulos takeliu,
ir atėjo vedėjas netikėtu laiku.
Nesisveikinęs klausė,
ko dabar aš guliu,
atsakiau jam, kad šiaip sau –
tokią madą turiu...

Vėliau rašiau jau rimčiau. Didelę įtaką kūrybai turėjo Kaišiadorių bažnyčios vargonininkas, brolis jėzuitas Anastazas Janulis. Jis ir laiškuose neapsieidavo be poezijos, iš lagerio 1983 metais rašė:

Šauk, širdie, osana kančiai,
aleliuja mirčiai!
Išbučiuok nelaisvės pančius,
jie – apvaizdos kirčiai.

Savo eilėraščius daugiausia spausdinau laikraštyje „XXI amžius“, o dirbdamas Kulautuvoje 2003 metais surinkau į knygutę „Būti ugnele“, kurios leidyba rūpinosi aktyvi vietos poetė Janina Brazauskienė.

Eilės dažniausiai gimsta iš ilgesio ir vienišumo, ieškojimų ir džiaugsmo. Tarsi kas viduje užkalbintų – nenurimsti, kol to nesurimuoji ir neužrašai...

„Laiškai bičiuliams“, 2015 nr. 2


Kun. Jonas Katulis, SJ

Dievo gailestingumui

Vėl lankai be aureolės

numylėtus savo žmones,

vėl centre – širdis.

Net ir žvilgsnį čia nuleidi,

kas jau buvo, – tai atleisi,

lieka paslaptis.

Savo sielą, savo kūną,

savąjį gailestingumą,

dovanoji vis.

O širdies žaizda negyja.

Kaip ugnelę, kaip žariją

saugoji jautrus.

Kad nešaltų ir neklystų –

priartėji, Jėzau Kristau,

Viešpatie brangus.

Visagalis dievo mintį

nepajėgia sutalpinti –

liejas per kraštus.

Nepailsi laukt, budėti,

kad pajėgtų įtikėti,

kaip Tu myli mus.

*

Švenčiausio artumoj

susitikimas,

kas sielos gilumoj –

atsivėrimas.

Tu lauki čia manęs

gražiai nušvitęs.

Ir palieti gelmes

kaip niekas kitas.

Man artimas esi –

širdis ko blaškos?

Ir tirpsta liūdesys

kaip žvakių vaškas.

*

Iš Kalėdų tamsos,

iš Velykų nakties,

Jis ateis, atsistos,

siluetas Jo švies.

Jis nebars ir neteis,

vien – ramybė – aidės

ir dabar kaip kadais

mums iš Dievo širdies.

*

Vilniaus skersgatviuos blaškosi vėjai,

kartais žmogui ramybės nėra.

Atėjai mums padėt, kaip žadėjai,

dieną naktį širdis atvira.

Stebuklingam paveiksle vis lauki,

vyksta tiltas „širdis dėl širdies“.

Kam mylėdamas laimina, traukia,

Tyloje čia Jis mums prakalbės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija