Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. kovo 4 d., Nr. 5 (248)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2015 metai
2016 metai

Popiežius Meksikoje

Popiežius Pranciškus
rodo jo garbinamos Gvadalupės
Dievo Motinos atvaizdą

Vasario 12-ąją, penktadienį, atsisveikinęs su Kuba, kur susitiko su Maskvos stačiatikių patriarchu Kirilu, popiežius Pranciškus atvyko į Meksiką. Lėktuvas po maždaug trijų valandų skrydžio iš Havanos nusileido Meksiko tarptautiniame oro uoste vakare, 19.30 val. vietos laiku, kai Lietuvoje buvo 3.30 val. nakties. Sostinės oro uoste jo laukė šalies prezidentas Enrikė Penja Nietas ir vyskupai. Sutiktuvės buvo neformalios, be oficialių kalbų ir valstybinių himnų. „Šiandien atvykstu kaip gailestingumo ir meilės misionierius, ir kaip sūnus, trokštantis pagerbti savo motiną, Gvadalupės Mergelę, – atvykęs sakė Pranciškus. – Meksika yra didelė šalis, su daugybe gamtos turtų ir bioįvairove, apimančia visą plačią jos teritoriją. Bet manau, kad didžiausias Meksikos turtas yra jaunimas, leidžiantis su viltimi žiūrėti į ateitį“. Popiežius paminėjo šeimos svarbą visuomenės gyvenime, visų teisę į būstą, darbą, maistą, teisingumą, sveiką ir taikią aplinką.


Susitiko Popiežius ir Maskvos Patriarchas

Havanos oro uoste susitiko popiežius
Pranciškus ir Maskvos stačiatikių
patriarchas Kirilas
T. Igorio PALKINO
(patriarchia.ru) nuotrauka

Broliškas Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių vadovų dialogas

Kubos sostinėje Havanoje pagaliau įvyko nuo seno lauktas Popiežiaus ir Maskvos patriarcho susitikimas. Patriarchas Kirilas į Kubos sostinę atvyko vasario 11-ąją, ketvirtadienį. Taip prasidėjo jau anksčiau suplanuota jo kelionė į Kubą, Braziliją ir Paragvajų. Popiežius Pranciškus į Havaną užsuko kelioms valandoms. Jo sustojimas Kubos sostinėje buvo prijungtas prie apaštališkosios kelionės į Meksiką. Popiežiaus lėktuvas Havanos oro uostą pasiekė vasario 12-ąją, penktadienį, 14 val. vietos laiku (Lietuvos laiku – 21 val.). Nors trumpas Popiežiaus sustojimas Havanoje nelaikomas jo oficialiu vizitu Kuboje, tačiau oro uoste jį pasitiko prezidentas Raulis Kastro. Po trumpo neformalaus pasisveikinimo su prezidentu Šventasis Tėvas buvo palydėtas į Havanos oro uosto terminalą. Į oro uosto valstybinio protokolo salę pro vienas duris įėjo popiežius Pranciškus, pro kitas – patriarchas Kirilas. Prasidėjo istorinis susitikimas, kuriame dar dalyvavo artimiausias Popiežiaus bendradarbis ekumenizmo klausimais, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Kurtas Kochas ir Maskvos patriarchato ryšių su užsieniu departamento vadovas metropolitas Hilarionas bei du vertėjai, iš kurių buvo ir lietuvis mons. Visvaldas Kulbokas.


Paminėjo kun. Juozo Zdebskio žūties metines

RUDAMINA–LAZDIJAI. Vasario 6 dieną į Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčią rinkosi ne tik Lazdijų krašto žmonės, bet ir tikintieji iš visos Lietuvos. Čia buvo aukojamos šv. Mišios už buvusį šios parapijos kleboną kun. Juozą Zdebskį (1929 05 10–1952 09 21–1986 02 05) minint 30-ąsias jo žūties metines. Liturgijai vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupas Jonas Kauneckas ir apie 20 kunigų, homiliją sakė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. Pamoksle, kalbėdamas apie dvasinguosius vargdienius bei palaimintus gailestinguosius, arkivyskupas sakė, jog turime padėkoti Dievui už kunigą Juozą, daugelio širdyse įspaudusį neužmirštamus prisiminimus ir ne vieno gyvenimą pakreipusį nauja kryptimi. Šio dvasininko skelbti žodžiai, pamokymai daugeliui įsiskverbdavo giliai į širdį ir buvo tarsi gyvojo tikėjimo sėklos, vėliau subrandinusios nuostabius vaisius. Paskui pamaldų dalyviai rinkosi prie kun. J. Zdebskio kapo bažnyčios šventoriuje. Čia buvo sugiedota giesmė, uždegtos žvakelės, padėta gėlių.


Gavėnia – galimybė atnaujinti tikėjimą

Kun. dr. Robertas Rumšas

Kun. dr. Robertas Rumšas

Gavėnia – malonės laikas, kurį Viešpats suteikia mums, kad galėtume sugrįžti pas Jį, per nuoširdžią atgailą ir atsivertimą. Pelenų dieną ant galvų barstomi pelenai primena, kad esame tik laikini šioje žemėje, žmogus yra pažymėtas laikinumo ženklu. Tad pirmiausia Gavėnia yra ne draudimų ir asketinių pratybų laikas, o Bažnyčios siūloma galimybė atnaujinti mūsų tikėjimą, kad jis taptų vaisingesnis. Šv. popiežius Jonas Paulius II sako: Gavėnia, atsivertimo laikas, padeda mums įsimąstyti į (…) įstabų meilės slėpinį. Tai – grįžimas prie mūsų tikėjimo šaknų, nes, apmąstydami neprilygstamą malonės dovaną, kokia yra Atpirkimas, negalime nesuvokti, kad už viską turime būti dėkingi meilės kupinai dieviškajai iniciatyvai (Šv. Jono Pauliaus II žodis 2002 metų Gavėniai, 1). Kiekviena Gavėnia gali tapti naujo gyvenimo su Dievu pradžia, jei sutinkame nuo savo širdies nuimti paviršutiniškumo luobą ir leidžiame prabilti Jo Dvasiai.


Pavydas

Popiežius Pranciškus sausio 21-osios rytą aukotų Mišių homilijoje, komentuodamas Pirmosios Samuelio knygos pirmąjį skaitinį, pasakojantį apie karaliaus Sauliaus pavydą, išgirdus, kad po pergalės prieš filistinus žmonės ne jį, bet Dovydą giria už narsumą, sakė: „Bjaurus dalykas yra pavydas. Bjauri laikysena; bjauri nuodėmė. Pavydas – tarsi širdyje sužėlusios piktžolės: jos neleidžia augti geriems augalams; jos negali pakęsti nieko, kas augdamas šalia galėtų ant jų mesti šešėlį. Pavydas drasko širdį, neleidžia jai nurimti, o ją užvaldęs pavydas gali pastumti į mirtį, į žudymą. Šventasis Raštas aiškiai sako, kad per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį. Galvodamas apie šią Šventojo Rašto ištrauką, apmąstydamas ją, aš pats save ir jus raginu pasižiūrėti į savo širdį, – sakė Pranciškus. – Ar nėra joje pavydo? Ar nėra ko nors, kas neša mirtį ir neleidžia būti laimingam? Ši liga skatina manyti, kad geros kitų žmonių savybės yra nukreiptos prieš tave. Tai – bjauri nuodėmė! Tai – daugybės nusikaltimų pradžia. Melskime Viešpatį, kad padėtų mums neįsileisti į širdį pavydo, nes jis visada veda į mirtį. Pavydas buvo ir Jėzaus mirties priežastis. Pilotas, kuris buvo protingas žmogus, tai suprato, tačiau jis buvo bailys. Pavydas tapo mirties įrankiu, dėl jo Jėzus buvo atiduotas į Piloto rankas. Melskime Viešpatį malonės, – kalbėjo Pranciškus, – kad niekada iš pavydo nelinkėtume mirties kitam žmogui, mūsų bendruomenės broliui ar seseriai, kaimynui. Visi turime nuodėmių; visi turime ir gerų savybių. Saugokime gerumą ir nepavydėkime, nežudykime apkalbomis“.


A†A kan. Juozas BARKAUSKAS

(1929 12 14–1955 12 18–2016 02 27)

Vasario 27 dieną po sunkios ligos Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose mirė Vilkaviškio vyskupijos Katedros kapitulos kanauninkas Juozas Barkauskas.

Kanauninkas Juozas Barkauskas gimė 1929 m. gruodžio 14 d., Radziškės kaime, Sangrūdos parapijoje. Mokėsi Naujųjų Alksnėnų pradinėje mokykloje, Sangrūdos pagrindinėje mokykloje ir Kalvarijos vidurinėje mokykloje. 1951–1956 metais studijavo Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1955 m. gruodžio 18 d. vyskupo Julijono Steponavičiaus buvo pašventintas kunigu. Kan. J. Barkauskas darbavosi šiose pareigose: nuo 1956 m. birželio 13 d. – Kėdainių parapijos vikaras; nuo 1957 m. gegužės 17 d. – Ukmergės parapijos vikaras; nuo 1958 m. gruodžio 22 d. – Kelmės parapijos vikaras; nuo 1963 m. kovo 5 d. – Leipalingio parapijos vikaras; nuo 1964 m. kovo 17 d. – Slavikų parapijos klebonas; nuo 1968 m. birželio 11 d. – Kaimelio parapijos klebonas; nuo 1985 m. gegužės 28 d. – Leipalingio parapijos klebonas; nuo 1988 m. gegužės 20 d. – Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo parapijos altaristas; nuo 1993 m. rugpjūčio 27 d. – Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapijos altaristas; nuo 1995 m. gruodžio 12 d. iki 2006 m. birželio 29 d. – Marijampolės dekanato dekanas; nuo 1999 m. lapkričio 24 d. – Vilkaviškio vyskupijos Katedros kapitulos kanauninkas; nuo 2005 m. kovo 22 d. – Vilkaviškio vyskupijos Katedros kapitulos kanauninkas emeritas; nuo 2007 m. gegužės 18 d. – gyveno Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija