Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. kovo 18 d., Nr. 6 (249)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2015 metai
2016 metai

Trečiųjų popiežiaus Pranciškaus pontifikato metinių proga – vakarienė benamiams

Popiežius Pranciškus

Sekmadienį, kovo 13-ąją, sukako treji metai nuo popiežiaus Pranciškaus išrinkimo. Ta proga Vatikano prieigose jaunimas surengė vakarienę benamiams. Renginys „Treji metai su Pranciškumi“ vyko už 50 metrų nuo Šv. Petro aikštės esančioje Šv. Lauryno in Piscibus bažnyčioje, kur 33 metus saugomas kryžius, 1983 metais popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotas jaunimui pirmosios Pasaulinės jaunimo dienos proga. „Šiuo renginiu norime pavesti Šventojo Tėvo pontifikatą ir gyvenimą Jėzui, – aiškino jaunieji organizatoriai, – kaip jis mūsų prašo kiekviena proga – „melskitės už mane“. Tai – iš mūsų širdžių kylantis atsakas“.

Jaudinantis renginys, dovanotas aplink Vatikaną gyvenantiems vargšams, užbaigė 24 valandų trukmės maldos „maratoną“, kuriuo dėkojama Dievui už popiežiaus Pranciškaus pontifikatą ir meldžiama Viešpaties palaiminimo Popiežiui ir jo tarnystei. Šis „maratonas“ – 24 valandas truksianti malda už trečiąsias popiežiaus pontifikato metines. Ją rengė Nacionalinė asociacija „Popiežiaus jaunimas“ (Papaboys) kartu su Šv. Lauryno jaunimo centru. Iniciatyva kovo 12 dieną pradėta adoracija, 23 val. buvo aukojamos šv. Mišios. Bet kuriuo metu per 24 valandų renginį buvo galima atlikti išpažintį. Vėliau iniciatyvos dalyviai rinkosi Šv. Petro aikštėje, kad kartu su popiežiumi ir piligrimais galėtų sukalbėti sekmadienio Viešpaties Angelo maldą.


Nuodėmklausiai – Dievo gailestingumo įrankiai

Šventasis Tėvas susitinka su kunigais,
dalyvavusiais kursuose nuodėmklausiams
Nuotrauka iš „L’Osservatore Romano“

Baigėsi popiežiaus Pranciškaus siūlymu trečią kartą daugumoje pasaulio vyskupijų surengtos atgailos pamaldos „24 valandos Viešpačiui“. Romos vyskupijoje jų atidarymui vadovavo Romos vyskupas – popiežius Pranciškus. Jis kovo 4-osios, penktadienio, vakarą vadovavo atgailos liturgijai Šv. Petro bazilikoje. Jos metu pats Šventasis Tėvas atliko išpažintį ir vėliau atsisėdęs į klausyklą klausė atgailos pamaldų dalyvių išpažinčių. Atgailos pamaldos vyko ir kitose keliose Romos bažnyčiose, kuriose išpažinčių buvo klausoma iki vėlyvos nakties ir šeštadienį nuo ryto iki popietės. Galiausiai „24 valandos Viešpačiui“ Romoje užbaigimas – Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininko arkivysk. Rino Fizikelos (Rino Fisichella) aukojamos šv. Mišios Romos diecezinėje Gailestingumo šventoje, Šv. Dvasios bažnyčioje netoli Vatikano.


Apie išpažintis per Gailestingumo jubiliejų

Vienas svarbiųjų krikščioniško gyvenimo momentų, į kurį, ypač šiais Gailestingumo jubiliejaus metais dažnai atkreipia dėmesį popiežius Pranciškus, yra Susitaikinimo sakramentas – nuodėmių atleidimas, kurį Viešpaties vardu kunigas atgailaujančiam žmogui suteikia išpažinties metu. Kaip tikintieji atsiliepia į Popiežiaus iškeltą išpažinties svarbą? Kaip Šv. Petro bazilikos nuodėmklausiai vykdo savo tarnystę Šventaisiais metais? Apie tai Vatikano dienraščio „L’Osservatore Romano“ bendradarbis kalbėjosi su Šv. Petro bazilikos nuodėmklausių kolegijos rektoriumi kun. Roku Ricu (Rocco Rizzo) OFM Conv.


Inocento XII gimimo 400 metų jubiliejus

Paskelbtas popiežiaus laiškas kardinolui Francesco Monterisi, atstovausiančiam Šventajam Tėvui Pranciškui popiežiaus Inocento XII (1615–1700) gimimo keturių šimtų metų jubiliejaus iškilmėse. Inocentas XII, kurio pasaulietiškas vardas Antonio Pignatelli, popiežiavo aštuonerius metus septynioliktojo amžiaus pabaigoje ir yra menamas kaip reformatorius, pasmerkęs nepotizmą Popiežių valstybėje ir sustiprinęs Bažnyčios misiją „ad gentes“ Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Inocentas XII gimė Spinacola (Spinazzola) miestelyje 1615 m. kovo 13 d., buvo išrinktas popiežiumi 1691 metais, mirė Romoje 1700 metais, palaidotas Šv. Petro bazilikoje. Kardinolas Monterisi vadovavo popiežiaus Inocento jubiliejaus uždarymo Mišioms sekmadienį, kovo 13 dieną, Viešpaties apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos bažnyčioje Spinacola miestelyje, pietinės Italijos Apulijos regione.


Pašventinta pirmoji pasaulyje bažnyčia, tituluota palaimintojo Mykolo Sopočkos vardu

Palaimintojo Mykolo Sopočkos
bažnyčios Juodšiliuose konsekravimo
dieną ne visi sutilpo į jos vidų

Vilniaus rajone, Juodšiliuose, pašventinta bažnyčia, kuriai suteiktas Palaimintojo Mykolo Sopočkos titulas. Tai – pirmoji šio Gailestingumo apaštalo vardu tituluota bažnyčia pasaulyje.

Vainikėlio į Dievo gailestingumą pamaldomis prasidėjo Juodšilių bažnyčios konsekracija. Iškilmėms neatsitiktinai pasirinkta vasario 15-oji – būtent šią dieną prieš 41 metus pas Viešpatį iškeliavo Dievo gailestingumo apaštalas palaimintasis kunigas Mykolas Sopočka (Michał Sopoćko). Juodšilių bažnyčia – pirmoji šio Gailestingumo apaštalo vardu taip tituluota bažnyčia pasaulyje, ir pirmoji, kurią pašventino Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Kartu su Vilniaus arkivyskupu šv. Mišias aukojo vyskupas Arūnas Poniškaitis, Vilniaus dekanato dekanas ir Vilniaus Arkikatedros Bazilikos administratorius kun. Virginijus Česnulevičius, Trakų dekanato dekanas kun. Jonas Varaneckas, Naujosios Vilnios dekanato dekanas mons. Vojciechas Gurlickis (Wojciech Górlicki), Kalvarijų dekanato dekanas kun. Ruslan Vilkel. Iškilmėse dalyvavo daugelis Vilniaus dvasininkų, tarp kurių buvo ankščiau savo tarnystę Dievui atlikę Juodšiliuose: kunigai Henrik Naumovič, Valentinas Šiuša, Juzef Narkun, Raimundas Macidulskas. Bažnyčios konsekracijoje dalyvavo ir Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos narės.


Matulaitiečių rekolekcijos

Grupė rekolekcijų dalyvių.
Priekyje dešinėje – ses. Viktorija

Kovo 5–6 dienomis Marijampolėje, „Domus Beati“ piligrimų namuose, vyko Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos (PJMD) Gavėnios rekolekcijos „Atvirumas Dievo valiai“. Jas vedė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos vyriausioji vadovė – ses. Viktorija Plečkaitytė MVS, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikos klebonas, marijonų vyresnysis Lietuvoje kun. Andrius Šidlauskas MIC, Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris kun. Gediminas Tamošiūnas. Susirinkusieji pasinėrė į susikaupimo, maldos, dvasinių apmąstymų, asmeninių patirčių pasidalijimo mums Dievo duotas laiko valandas. Renginyje dalyvavo daugiau kaip 30 matulaitiečių iš 10 draugijos skyrių: Alytaus Marijos, Krikščionių Pagalbos, Alytaus Šv. Brunono, Rumbonių Švč. Trejybės, Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus, Daugų Dievo Apvaizdos, Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies, Leipalingio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Pilnų namų bendruomenės, Garliavos Švč. Trejybės, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo.


Visuomet gyvas ir veiklus

Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčios altorių
puošia Šv. Kazimiero paveikslas

Kiekviena tauta turi savo šventuosius – krikščioniško gyvenimo pavyzdžius ir globėjus. Lietuva kol kas turi tik vieną – šventąjį Kazimierą, kilusį iš Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių dinastijos. Jis yra Lietuvos ir ypatingas lietuvių jaunimo Globėjas, bet Lietuvoje vis dar per mažai pažįstamas. Romoje veikia Popiežiškoji Šv. Kazimiero kolegija. Pasaulyje yra daug šventovių, bažnyčių, skirtų šv. Kazimiero garbei, Lietuvoje jų yra ar ne 14.

Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčia, pastatyta 1784 metais, yra viena seniausių Lietuvoje. Didžiojo šios šventovės altoriaus paveiksle pavaizduotas nuostabus įvykis, susijęs su šv. Kazimiero vardu. Tai aprašoma istoriniuose šaltinuose. 1518 metais prie Dauguvos susitelkė gausi maskviečių kariuomenė, siekusi užimti Polocką, kuris tada priklausė Lietuvai. Negausiam lietuvių būriui reikėjo persikelti per patvinusią Dauguvą. Kariams belūkuriuojant, staiga prieš lietuvių armiją pasirodė baltai apsirengęs jaunas Riteris, jojantis ant balto žirgo. Jis drąsiai puolė prie upės, duodamas ženklą, kad kariuomenė sektų paskui jį. Toje vietoje upė buvo seklesnė. Lietuvių armija, persikėlusi per upę, puolė priešą ir apgynė Polocką. Kai kova baigėsi, dingo ir paslaptingasis Riteris. Carinės priespaudos metais (1795–1915) buvo uždrausta šv. Kazimiero šventė kovo 4-ąją, neleista giedoti giesmių, kuriose šauktasi šv. Kazimiero globos.


Nemirtingumo troškimas

Viešpaties Prisikėlimas yra didžiausia ir svarbiausia Bažnyčios šventė. Šv. Paulius davė išmintingą atsakymą Pirmajame Laiške Korintiečiams rašydamas: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14) ir išaiškino, kad Jėzus prisikėlė vien tik dėl mūsų, o ne dėl savęs. Dėl mūsų priėmė žmogišką prigimtį, kentėjo ir mirė ant Kryžiaus. Tie visi aktai nebuvo reikalingi Jėzui, kaip Antrajam Dieviškajam asmeniui, bet reikalingi ir būtini mūsų išganymui. Vienas iš labai svarbių žmogaus troškimų buvo ir yra NEMIRTINGUMO troškimas. Žmogus visada troško nugalėti mirtį, žinojo, kad ji viską gyvenime pabaigia, kad netgi labai jaunam žmogui gali nutraukti gyvenimą, perbraukti visus planus ar viltis, žinojo, kad jo kova su mirtimi yra pasmerkta pralaimėjimui, bet nemirtingumo ilgesys visada buvo labai gyvas. Ir atėjo įvykis, apie kurį Kristus ne kartą kalbėjo, kad žmogaus Sūnus ,,bus nužudytas ir trečią dieną prisikels“. Po trijų dienų nuo mirties Jėzaus kapas, kuriame buvo paguldytas Jo kūnas, buvo tuščias. Jėzus prisikėlė, nugalėjo mirtį ir pasirodė Marijai Magdalenai, moterims, kurios atėjo prie kapo patepti Jėzaus kūno aliejais, pasirodė Petrui, Jonui ir kitiems, ir vyko kažkas nepaprasta. Jie netiki. Mirties faktas yra toks galingas, kad pirmą akimirką neprileidžia minties, kad kas nors gali ją nugalėti. Labai trokštantis nemirtingumo žmogus netiki, kad tai įmanoma. Ryškiausias pavyzdys čia yra apaštalas Tomas, kuris savo broliui sakė: ,,Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Reikėjo laiko, tikėjimo, susitikimų su Jėzumi, kuriuose apaštalus įtikino kalbėdamas: ,,Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai – aš pats. Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: ,,Ar neturite čia ko valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse (Lk 24, 38–43).


Netektis

A†A kun. jubil. Alfredas Pranas Rukšta

(1926 03 27–1955 09 26–2016 03 01)

Kun. Alfredas Pranas Rukšta 1998 metais
Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Kovo 1 dieną mirė Opolės (Lenkija) vyskupijos kunigas Alfredas Pranas Rukšta, ilgus metus darbavęsis Kaišiadorių vyskupijoje. Jis gimė 1926 m. kovo 27 d. Kazokiškių parapijoje, Kaišiadorių vyskupijoje. Pradžios mokyklą lankė Kazokiškėse, vėliau mokėsi Vievio progimnazijoje, 1941 metais įstojo į Vilniaus amatų mokyklos Elektrotechnikos skyrių. Antrojo pasaulinio karo metais, 1944-aisiais, į Lietuvą sugrįžusi tarybinė valdžia, jį kartu su broliu Mečislovu ir dėde Karoliu paėmė į armiją. A. Rukšta tarnavo lenkų kariuomenės 8-ojoje pėstininkų divizijoje. Tik tas, kas pats iškentė karo pragarą, gali suprasti, ką teko patirti, pamatyti, savo kailiu pajusti jaunajam A. Rukštai, ne savo noru tapusiam kareiviu: gyvenimas pusbadžiu, fronto pavojai, akistatos su mirtimi, sužeidimai ir baisybės, žvėriškumai, pamatyti ilgame, begaliname kelyje į karo baigtį. Tačiau jis nesibaigė 1945 m. gegužės 8 d. – A. Rukštai dar teko pakeliauti po nuniokotus kraštus, kur atsirasdavo pavienių vokiečių armijos dalinių.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija