Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. gegužės 20 d., Nr. 10 (253)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2015 metai
2016 metai

Piligrimai liudijo apie Dievo Gailestingumą

Popiežiaus legatas
kardinolas Pietras Parolinas

Gegužės 8-ąją, sekmadienį, minint Kristaus žengimo į dangų, Šeštinių, iškilmę, Eucharistijos šventimu baigėsi gegužės 6–8 dienomis vykęs Nacionalinis Gailestingumo kongresas. Sekmadienio rytą piligrimai rinkosi Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo ir džiugia procesija ėjo per visą Gedimino prospektą, liudydami Dievo Gailestingumą žmonėms. Laukiant procesijos pradžios grojo Lietuvos Kariuomenės orkestras. Nacionalinio gailestingumo kongreso kulminacija – procesijoje po daugelio metų viešai nešamas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurį pagal šv. Faustinos pasakojimus nutapė dailininkas Eugenijus Kazimirovskis. Procesijai vadovavo 12 vyskupų ir ypatingas svečias – popiežiaus legatas, Vatikano valstybės sekretorius, kardinolas Pietras Parolinas. Dalyvavo apie 50 kunigų, 120 vienuolių, daugybės organizacijų, parapijų, bendruomenių atstovai – įvairaus amžiaus žmonės. Tvarką prižiūrėjo kongreso savanoriai ir Pasieniečių mokyklos studentai.


Vatikano valstybės sekretorius lankėsi Kryžių kalne

Kardinolą Pietrą Paroliną
pranciškonai sutinka priklaupę

Gegužės 7 dieną, šeštadienį, Kryžių kalne svečiavosi Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin). Čia susitiko su Šiaulių vyskupu, nedideliu būreliu dvasininkų, pašvęstojo gyvenimo žmonių, vietinės valdžios atstovų. Vienas šio vizito tikslų – nutiesti kelią būsimam popiežiaus vizitui.

Vatikano valstybės sekretorius kard. P. Parolinas į Kryžių kalną iš Zoknių oro uosto atvyko šeštadienio popietę. Sutikti aukšto Šventojo Sosto pareigūno į pranciškonų vienuolyną atvyko Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Susirinko Šiaulių vyskupijos kunigų tarybos nariai, broliai pranciškonai, seserys vienuolės, nedidelis būrelis pasauliečių: Seimo narė Rima Baškienė, Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, Radviliškio meras Antanas Čepononis, Šiaulių miesto ir rajono valdžios atstovai, Meškuičių seniūnė Jolanta Baškienė, verslininkai, vaikų choras, Šiaulių vyskupijos institucijų darbuotojai. Iki sulaukiant svečio šalia pranciškonų vienuolyno vyko įvairios diskusijos.


Kai krikščionys nevieningi, pasaulis netiki

Jėzus meldžia Tėvą, kad jo mokiniai būtų vieningi, tačiau ir Bažnyčioje, Kristaus mokinių bendruomenėje, netrūksta vienybės drumstėjų, tų, kurie sėja rauges, kurie ardo vienybę maldami liežuviu, apkalbomis. Taip popiežius Pranciškus kalbėjo aukodamas Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje. Šios dienos Evangelijoje girdėjome šv. Jono užrašytos Jėzaus – Aukščiausiojo kunigo – maldos ištrauką. Prieš pat kančią Jėzus meldžia Tėvą: „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.

„Krikščionių bendruomenės, krikščioniškų šeimų vienybė yra liudijimas, kad Jėzų yra atsiuntęs Tėvas,– sakė popiežius Pranciškus. – Vienybė krikščionių bendruomenėje, parapijoje, vyskupijoje, krikščioniškoje institucijoje, krikščioniškoje šeimoje – galbūt vienas sunkiausiai pasiekiamų dalykų. Dažnai turime rausti iš gėdos žiūrėdami į savo ir į Bažnyčios istoriją: kariavome su savo broliais krikščionimis. Vienas tokių karų buvo Trisdešimties metų karas“.


Lietuvos Vyskupų Konferencijos posėdyje

Gegužės 11–12 dienomis Vilniuje vyko Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, arkivyskupai Gintaras Grušas, Lionginas Virbalas, Sigitas Tamkevičius, vyskupai Eugenijus Bartulis, Jonas Boruta, Jonas Ivanauskas, Kęstutis Kėvalas, Rimantas Norvila, Arūnas Poniškaitis, Linas Vodopjanovas.

Plenarinį posėdį įžanginiu žodžiu pradėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivysk. G. Grušas, kuris padėkojo vyskupams už jų indėlį, prisidedant prie Nacionalinio Gailestingumo Kongreso organizavimo bei trumpai priminė pagrindinius Vatikano Valstybės sekretoriaus kard. Pietro Parolino vizito etapus bei jo metu garbaus svečio išsakytas mintis.

Posėdžio metu daug dėmesio skirta neseniai paskelbtam Šventojo Tėvo Pranciškaus posinodiniam paraginimui Amoris laetitia. Telšių vyskupijos Klaipėdos šeimos centro direktorius kun. Andrius Vaitkevičius į posėdį susirinkusiems vyskupams pristatė šiame svarbiame Bažnyčios dokumente nagrinėjamą problematiką bei pagrindines mintis, bei šio dokumento svarbą šeimų sielovadai. Vyskupai nusprendė jau baigiamą į lietuvių kalbą versti posinodinio paraginimo tekstą paskelbti atskiru leidiniu, kad Popiežiaus mintys pasiektų kuo daugiau skaitytojų.


Gegužės 13-oji Šiluvoje

Gegužės 13 dieną, visai artėjant Sekminėms, piligriminėje Šiluvos šventovėje buvo švenčiama Marijos diena. Į Šiluvą atvykę piligrimai ėjo ir pro šventąsias Gailestingumo duris – jos šiais Gailestingumo jubiliejaus metais atvertos Švč. Mergelės Marijos Gimimo Bazilikoje. Priimti Dievo gailestingumą per Sutaikinimo sakramentą piligrimams padėjo klausyklose patarnavę Ukmergės dekanato kunigai. Šv. Mišiose giedojo Šiluvos parapijos choras, vadovaujamas Vytauto Šveikausko. Vidudienį Bazilikoje buvo švenčiama pagrindinė Eucharistija, o ją koncelebruojančius brolius vyskupus – Kaišiadorių vyskupą emeritą Juozą Matulaitį bei vyskupą augziliarą Kęstutį Kėvalą, – būrį kunigų, visus piligrimus ir „Marijos radijo“ klausytojus sveikino Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. Ganytojas prašė vienytis širdimis ir malda ir ypač kvietė melstis už arkivyskupijos dvasininkus – šį gražų Švč. Mergelės Marijos mėnesį minime daug jų tarnystės sukakčių: arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus vyskupystės 25-metį, kun. Alfonso Bulotos kunigystės 40-metį. 35 kunigystės metus mini mons. Adolfas Grušas, kunigai Juozas Kaknevičius bei Petras Petraitis, 25 metus – kunigai Arvydas Kasčiukaitis, Juozas Čičirka bei Kęstutis Rugevičius. Prašydamas visų maldos, arkivyskupas dėkojo, jei kas maldoje drauge su jo kurso draugais prisimins ir jį patį kunigystės 25-mečio proga. Vėliau homilijoje arkivysk. L. Virbalas atkreipė dėmesį, jog per visą Velykų laiką esame lydimi skaitinių iš Apaštalų darbų knygos, pasakojančių apie Jėzaus mokinius, kurie veikia Šventosios Dvasios įkvėpimu ir vedimu, ypač apie apaštalą Paulių, dienos skaitiniuose žydų ginče „dėl kažkokio mirusio Jėzaus“ minimą kaip tą, kuris Jį „tvirtino esant gyvą“ (plg. Apd 25, 19). Ganytojas sakė, jog tai provokuoja mus išpažinti Jėzų – ne „kažkokį mirusį“, bet gyvą, prisikėlusį, savo gyvenimo Viešpatį pasaulyje, kuris daug žada, bet dar daugiau atima. Jėzus trokšta būti mums bičiulis, bendrakeleivis, trokšta mūsų meilės. Viešpaties klausimas jį išdavusiam Petrui, ar šis Jį myli – ne priekaištas. Petras supranta savo silpnumą ir kliaujasi savo Mokytoju. „Koks gražus Petro atsakymas: Viešpatie, Tu žinai – ne aš... “ – atkreipė dėmesį ganytojas ir patikino, jog Jėzus yra tas, kuris myli kiekvieną, nepaisydamas mūsų gerumo, matydamas mūsų baimes, lūkesčius, silpnumus, žinodamas mūsų sėkmes ir nesėkmes. Švenčiant Marijos dieną ganytojas pabrėžė, koks glaudus ryšys sieja Mariją su Šventąja Dvasia. Ji taip pasikliovė Dievu, kad pritraukė Šventosios Dvasios dovanas dar prieš jai tampant įsikūnijusio Dievo Motina. Iš Marijos, pasak ganytojo, turime mokytis ne kalbėti apie meilę, o meile gyventi. Visuotinėje maldoje melsta Šventosios Dvasios išgydymo dovanų, melstasi už šeimas, kad jose besiskleidžiantis tėviškumas bei motiniškumas kurtų taikos dvasią pasaulyje.


Mūsų laimėjimai

Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai (Jn 15, 8).

Pakalbėkime apie savo didžiausius gyvenimo laimėjimus ir pasiekimus. Visi patyrėme Dievo palaimą. Vieni turi stiprią sveikatą, kiti gavo geriausią išsilavinimą. Vieni turi puikius tėvus, kiti – nuostabius vaikus. Vieni turi mėgstamus darbus, kiti – aukštas pareigas, dideles pajamas. Vieni pasistatė didelius namus, kiti įvykdė milžiniškus projektus. Vieni turi daug gerų draugų, kiti – labai daug įkvepiančių idėjų ir svajonių. Jėzus šiandien primena mums, kad visus savo laimėjimus ir pasiekimus gavome iš Dievo. Jis sako, kad be jo nieko negalime, kad visi mūsų pasiekimai ir laimėjimai skirti tam, kad pasaulis pamatytų Dievo galią. Mes esame sveiki, stiprūs, talentingi ir laimingi tam, kad parodytume mūsų Amžinojo Tėvo šlovę. Turime rodyti kitiems, kad esame apdovanoti, palaiminti, stiprūs, talentingi, kūrybingi, drąsūs, vertingi. Mūsų laimėjimai ir pergalės rodo, kad Dievas mus labai myli ir duoda visa, ko prašome.


Apie moterų kunigystę

Gegužės 12 dienos vakare Kaune, „Skliauto“ kavinės kiemelyje, vyko arkivyskupijos kurijos surengtas vakaras iš ciklo „Kunigai kavinėse“. Vakaro svečias – Krekenavos klebonas kun. Gediminas Jankūnas – kalbėjo apie moterų kunigystę. Kunigas stengėsi įtraukti kavinėje esančius žmones į gyvą pokalbį, iš pradžių pakviesdamas pasakyti, kaip jie supranta kunigo tarnystę. Po vis dėlto nelengvų atsakymų pabrėžęs esminę jos dalį – tarnavimą prie altoriaus aukojant Kristaus auką – kunigas klausė: o kaip šioje aukoje dalyvauja moterys? Juk Dievas sukūrė abi prigimtis – vyriškąją ir moteriškąją – ir Dievo Veidui pažinti reikia jų abiejų. Tačiau pagal Bažnyčios Tradiciją ir jos mokymą, besiremiančius Šventuoju Raštu (Jėzus savo mokiniais pasirinko 12 vyrų), kunigystei moterys nešventinamos. Ar tai nėra kokia nors moterų diskriminacija? Šitokį klausimą dėl neva moterų diskriminacijos Bažnyčioje, kad joms neleidžiama būti išventintoms, pasak kunigo Gedimino, dažniausiai užduoda pasaulis. Tačiau iš tikrųjų Bažnyčioje tiek moterys, tiek vyrai yra pašaukti dalyvauti misionieriškoje kunigystėje – nešti pasauliui Kristaus aukos vaisius, dalytis besąlygiška Dievo meile. To laukia visi, ypač kenčiantys, vargstantys, liūdintys – krikščionims turėtų būti nejauku, kai ne jie, o valstybė pirmiau rūpinasi pagalba žmonėms. „Meilė, rūpinimasis kitais ypač susiję su moteriškumu“, – atkreipė dėmesį kun. Gediminas, sakydamas, jog moterys geriau nei vyrai, kurie sprendžia globalias problemas, gali pasitarnauti tuomet, kai reikia pagalbos ir dėmesio konkrečiam žmogui. Šiandien būna, pavyzdžiui, kad globos namuose senukus kartą per mėnesį tarp kitų sielovados rūpesčių aplankantis kunigas vis dėlto tai padaro dažniau nei artimieji, prisimenantys senolius per didžiąsias šventes. Svečias kunigas atkreipė dėmesį į šiandienos visuomenei būdingą tiesos reliatyvizmą, paragino nepasiduoti manipuliacijoms tiesa, kuri turi būti siejama su prigimtiniais dalykais ir negali tapti susitarimo objektu. „Kova už mus vyksta jau dabar“, – sakė kun. G. Jankūnas, pastebėdamas, jog daug kas šiandien mus bando atitraukti nuo svarbių, vertybinių dalykų ir skatina paviršutiniškumą, verčia skubėti. Tačiau krikščioniui pačios brangiausios turi būti maldos, ramybės, ramaus pokalbio su kitu, bendrystės akimirkos, jis turi rimtai svarstyti, kam skirs savo ribotą žemišką laiką ir jėgas. Svečias sakė, jog jam, kaip parapijos klebonui, labai džiugu vadovauti Šventojo Rašto skaitymo grupei, matyti, kaip Dievo žodis keičia žmones, ugdo jų sąmoningumą.


„Caritas“ vakarienė daugiavaikėms mamoms

Gegužės 3 dieną Motinos dienos proga Ukmergėje vyko Švč. Trejybės „Caritas“ organizuota šventinė vakarienė. Į ją buvo pakviestos penkios daugiavaikės mamos. Kai kurioms draugiją palaikė jų vaikai. Apžiūrėjusios parapijos namų salę, susipažinusios su parapijos namuose vykstančiomis veiklomis ir linksmai nusiteikusios daugiavaikės mamos su „Caritas“ savanorėmis, klebonu kun. Šarūnu Petrausku susėdo prie stalo gardžiuotis vakarienės patiekalais, arbata, skaniu tortu. Pasivaišinę visi jaukiai bendravo. Klebonas kun. Š. Petrauskas pasidomėjo, kaip mamoms sekasi susitvarkyti su dideliu būriu vaikų, papasakojo apie Švč. Trejybės parapijos naujoves ir veiklą. Jis pakvietė mamas dažniau apsilankyti parapijos namuose, atsivesti ir vaikus, pasiūlė „Caritas“ savanoriams organizuoti vaikams žaidimus, susitikimus. Mamos pasidalino džiaugsmais ir sunkumais, kurie užklumpa auginant vaikus. „Caritas“ savanores stebino, kad nors jų globojamoms daugiavaikėms mamoms tenka sunki užduotis vienoms be vyrų užauginti po 4 ar 5 arba net 7 vaikus, jos niekuomet nesiskundžia, stengiasi su meile auginti savo vaikus ir gražiai juos prižiūrėti bei viskuo aprūpinti. Po vakarienės Švč. Trejybės parapijos „Caritas“ vadovė mamytėms įteikė gėlių, saldainių, pyragaičių. Bendraujant greitai pralėkė laikas ir visi išskubėjo į namus.


Paminėtas kunigo 90-metis

Gegužės 12-osios popietę Kaune,  Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje, Katalikų teologijos fakulteto bendruomenė, būrys dėstytojų, kunigų, seminaristų, buvusių mokinių ir bičiulių paminėjo kunigo profesoriaus Jono Juraičio (1926–1950–2010) 90-metį. Konferencijos dalyvius aulos fojė savo giedru veidu fotografijose pasitiko pats kunigas J. Juraitis jo atminimui surengtoje parodoje.

„Šis susitikimas skirtas prisiminimui – priartinti atminčiai ir sudabartinti džiaugsmui, kurį patyrėme bendraudami su kunigu Jonu“, – sakė buvęs jo mokinys vyskupas Kęstutis Kėvalas, kviesdamas įsigyventi į tą dovaną, kuri daugeliui buvo pažintis su šiuo ypatingu žmogumi. Ypatinga buvo ir ši šilta, iš tiesų „nevaldiška“ konferencija, paremta autentiškais liudijimais ir prisiminimais.


Kaip surengti gražias, bet nebrangias krikštynas?

Krikštynos – viena pagrindinių gyvenimo švenčių, populiarumu nusileidžianti turbūt tik vestuvėms. Tai – ypač sakrali šventė, kuriai skiriamas dėmesys kiekvienais metais vis didėja. Viena šio dėmesio formų yra krikštynų prasmės supratimas, kuris pasireiškia didėjančiu krikštijamų vaikelių amžiaus vidurkiu (norima, kad mažylis kuo daugiau prisimintų) bei tobulėjančiomis programomis (skiriama vis daugiau dėmesio vaikams, o ne suaugusiesiems). Kita dėmesio forma – krikštynų dydis ir tam paskiriama suma. Vis dėlto daugeliui tėvų, turinčių ar planuojančių ne vieną pabirutį, kyla daugybė klausimų: kaip surengti gražias, bet nebrangias krikštynas, ką akcentuoti, ko atsisakyti, o ką išspręsti alternatyviais būdais?

Krikštykite broliukus ir sesutes vienu metu


Tėvas Pijus ir tėvas Leopoldas Mandičius

Du Gailestingumo metų globėjai mažesnieji broliai kapucinai, atlikę susitaikinimo misiją klausykloje

Tėvas Leopoldas Mandičius

Per Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę 2015 m. gruodžio 8 d., per iškilmingas šv. Mišias Šv. Petro aikštėje, popiežius Pranciškus paskelbė Gailestingumo jubiliejų. Vieni iš šių metų globėjų yra du kapucinai – t. Pijus ir t. Leopoldas, kurių relikvijos buvo pagerbtos Vatikano bazilikoje nuo 2016 m. vasario 8 iki 14 dienos. Abu kapucinai yra nepavargstančių, kantrių nuodėmklausių pavyzdžiai ir autentiški Dievo Gailestingumo liudytojai. T. Pijus skaitytojams turbūt yra geriau žinomas, tad šįkart susipažinkime su t. Leopoldu.

Tėvas Leopoldas Mandičius gimė 1866 m. gegužės 12 d., buvo dvyliktas vaikas kroatų Mandič-Carevič šeimoje, Hercegnovio mieste, Jugoslavijoje. Būdamas 16 metų, įstojo į Kapucinų ordiną Venecijoje. 1890 m. rugsėjo 20 d. buvo įšventintas kunigu. Kadangi buvo kilęs iš skirtingų religinių tradicijų aplinkos (katalikų, stačiatikių, protestantų, musulmonų, žydų), t. Leopoldas įsitikino, kad jo pašaukimas bus susivienyti išsiskyrusius ir susipykusius Rytų krikščionis. Jo užmojams sutrukdė sveikatos problemos, tačiau, nors kūnas buvo silpnas, tačiau t. Leopoldo dvasia – stipri. Nuo kitų kapucinų jis skyrėsi dvasinio gyvenimo gilumau Brolių buvo laikomas asmeniu, apdovanotu kontempliacijos dovana. Ypač daug laiko praleisdavo prie Švč. Sakramento, puoselėjo pamaldumą Švč. Mergelei Marijai. Kiti sakydavo, kad buvo jo „dvi didelės meilės“. Atsižvelgdami į tas savybes ir į t. Leopoldui būdingą širdies gerumą, kantrumą, mandagumą bendraujant su žmonėmis, vyresnieji suteikė tinkamą kryptį jo, kaip kunigo, pašaukimui ir nusprendė: „Tėve, tavo misijos Rytai bus klausykla“.


Netektis

A†A mons. Vincas PRANCKIETIS

(1923 01 07–1948 10 31–2016 05 03)

Gegužės 3 dieną Jonavoje mirė monsinjoras Vincas Pranckietis. Jis gimė 1923 metų sausio 7 dieną pasiturinčių ūkininkų šeimoje Labos kaime, Dambavos parapijoje. Ten mažasis Vincukas baigė tris pradžios mokyklos skyrius, o tėvams persikėlus gyventi į Baisogalos valsčių, pradžios mokslus tęsė Vabalių, Smilgių ir Šeduvos mokyklose. Vėliau mokėsi Šeduvos ir Kėdainių gimnazijose. Mokantis Kėdainiuose jam kilo mintis apie kunigystę, nors tėvas labiau norėjo, kad sūnus perimtų ūkį, vestų, susilauktų paveldėtojo. Anot tėvo, kunigas turįs būti gražus, turėti gerą balsą, o sūnus anaiptol toks nesąs. Pats Vincas svajojo, kaip jo dėdė kunigas Solovkų kalinys Augustinas Pranckietis (1886–1986) baigti dvasinę akademiją, būtinai išvykti studijuoti į Italiją, aplankyti Prancūziją.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija