Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. gegužės 20 d., Nr. 10 (253)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kai krikščionys nevieningi, pasaulis netiki

Jėzus meldžia Tėvą, kad jo mokiniai būtų vieningi, tačiau ir Bažnyčioje, Kristaus mokinių bendruomenėje, netrūksta vienybės drumstėjų, tų, kurie sėja rauges, kurie ardo vienybę maldami liežuviu, apkalbomis. Taip popiežius Pranciškus kalbėjo aukodamas Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje. Šios dienos Evangelijoje girdėjome šv. Jono užrašytos Jėzaus – Aukščiausiojo kunigo – maldos ištrauką. Prieš pat kančią Jėzus meldžia Tėvą: „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.

„Krikščionių bendruomenės, krikščioniškų šeimų vienybė yra liudijimas, kad Jėzų yra atsiuntęs Tėvas,– sakė popiežius Pranciškus. – Vienybė krikščionių bendruomenėje, parapijoje, vyskupijoje, krikščioniškoje institucijoje, krikščioniškoje šeimoje – galbūt vienas sunkiausiai pasiekiamų dalykų. Dažnai turime rausti iš gėdos žiūrėdami į savo ir į Bažnyčios istoriją: kariavome su savo broliais krikščionimis. Vienas tokių karų buvo Trisdešimties metų karas“.

„Turime prašyti Viešpatį atleidimo už šią istoriją! Joje – daug susiskaldymų ir ne tik praeityje... Taip pat ir šiandien! Ir šiandien! Pasaulis mato mūsų nevienybę ir sako: „Tegul jie pirmiausia tarpusavy susitaria ir po to pažiūrėsime... Jei Jėzus prisikėlė ir yra gyvas, tai ar gali jo mokiniai būti nevieningi? Vienas krikščionis katalikas sako kitam krikščioniui – Rytų apeigų katalikui: „Mano Kristus rytoj prisikels iš numirusių; o kada kelsis tavasis?“ Netgi Velykų nesugebame švęsti vienybėje! Tokį liudijimą mes duodame pasauliui, ir jis netiki!“

Velnio pavydas atnešė nuodėmę į pasaulį ir į krikščionių bendruomenes. Esame apsipratę su egoizmu, pavydu, nesantaika, apkalbomis. Sėjame nesantaikos rauges. Malimas liežuviu, apkalbos ardo mūsų vienybę. Popiežius papasakojo vieną įvykį iš šv. Pilypo Nerio gyvenimo. Sakoma, kad vienai paskalas skleidusiai moteriai kaip atgailą jis liepęs praardyti pagalvę, išbarstyti pūkus ir paskui juos visus surinkti. „Bet tai juk neįmanoma“, – atsakiusi moteris. „Žinok, kad taip yra su apkalbomis“, – pasakęs jai šventasis.

„Taip yra su apkalbomis – jos teršia. Kas apkalba, tas juodina kitą žmogų. Suteršia jo gerą vardą, sugriauna gyvenimą. Kiek kartų taip būna melagingai, be jokio pagrindo. Jėzus meldėsi už mus, čia susirinkusius, – kalbėjo Popiežius, – už mūsų bendruomenes, už mūsų parapijas, už mūsų vyskupijas, „kad būtų viena“. Prašykime Viešpatį, kad mums suteiktų savo malonę. Velnias visada su didele jėga mus stumia į nevienybės nuodėmę. Viešpats tesuteikia mums vienybės dovaną. O kas gi yra vienybės dovana? Šventoji Dvasia! Viešpats tesuteikia mums vienybę, teatsiunčia mūsų bendruomenėms savąją Vienybės Dvasią. Prašykime vienybės malonės visiems krikščionims; didžiosios visų vienybės malonės ir mažų kasdieninių malonių mūsų bendruomenėms, šeimoms; malonės prikąsti liežuvį“.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija