Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. rugpjūčio 26 d., Nr. 16 (259)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Vysk. Kęstutis Kėvalas apie tai, kur Bažnyčiai skauda labiausiai

Vysk. Kęstutis Kėvalas
Modesto Patašiaus
(„Lietuvos rytas“) nuotrauka

Neretai kalbame apie tai, kokia turėtų būti teisinga pozicija vienu ar kitu klausimu. Diskutuojame apie tai, ką sako Bažnyčia. Šį kartą su vysk. Kęstučiu Kėvalu susitikome pasikalbėti apie Bažnyčią ir aptarti tuos klausimus, kurie dažnai atrodo per sunkūs ar per sudėtingi analizuoti. Pristatome jautrų ir atvirą pokalbį apie tai, kur klysta ir kaip savo klaidas taiso Bažnyčia.

Pradėti norėčiau apie finansus. Ar Bažnyčioje vyksta finansinis atsiskaitymas? Jei taip, tuomet kaip?

Taip. Atsiskaitymas vyksta Bažnyčios viduje. Parapijos atsiskaito Kurijai, nes kiekviena parapija veda finansų knygą, ir visi finansai, kurie ateina į parapiją, turi būti užpajamuoti. Jeigu aukos, tai turi būti parašyta, kiek aukų priimta, kokį sekmadienį. Į parapijos knygą turi būti įrašytos tą sekmadienį per šv. Mišias surinktos aukos arba nurodytas patarnavimas ir auka. Viskas yra knygoje, kurioje ir įplaukiantys, ir išplaukiantys pinigai turi turėti pateisinamą dokumentą. Visa tai ateina į Kuriją. Vizitacijos metu vyskupas, lankydamas parapiją, paprastai paima parapijos knygas ir peržiūri, kaip jos vedamos, kaip registruojamas krikštas, santuoka. Vienos knygos tikrinamos vietoje, kitos vežamos į Kurijos buhalteriją. Buhalterė sutikrina, ar viskas atitinka pagal surinktus dokumentus: pajamų orderius ir sąskaitų išrašus. Deja, tikrovė tokia, kad gali pasitaikyti nesąžiningumo. Tai įmanoma. Dėl to mes ir vežame tas knygas. Jei būtų ipso facto, „niekur nieko nevyksta“, „jokių problemų“, tai knygos nebūtų tikrinamos.

Ar yra sistema, kuri reguliuoja, kad rasti neatitikimai būtų taisomi?

Pirmoji grandis, kuri reguliuoja parapijų veiklą, yra dekanai. Jie žiūri dažniau negu vyskupas. Jie turi tikrinti maždaug kas metus. Jeigu vykdomi projektai, dažniau. Kartais būna, kad reikia specialios priežiūros. To reikia todėl, kad pinigai, ypač didesni, susiję su fondais, su tam tikru finansavimu, yra prižiūrimi tų institucijų, kurios tuos pinigus davė. Pavyzdžiui, Kauno Katedra tvarko stogą. Kadangi pinigus yra skyręs fondas, tai jų ir darbų priežiūra nepriklauso Bažnyčiai. Tų pinigų paprastai klebonas net nemato. Tokia sutartis.

Apie vidinius pinigus... Lietuvoje mes po truputį einame tokios kultūros link, kad parapija atsiskaitytų žmonėms. Pasaulio bažnyčiose tai įprasta. Pas mus dar tik žengiami pirmieji žingsniai. Bet vyskupai po truputį ragina kuo toliau, tuo labiau siekti skaidrumo. Visai neseniai buvo išleistas vyskupų dokumentas apie finansų tvarkymą parapijose. Šiuo metu Kauno I dekanatas šitą dokumentą aptaria. Bus paruoštos ir nurodytos aiškios gairės, kaip valdomi parapijos finansai – ir asmeninės lėšos, ir parapinės.

Asmeninės, tai reiškia, – kunigų, kurie tarnauja parapijoje?

Taip. Ką jie gali ir ko negali. Yra nustatomi kaštai, kad atitiktų, sakykime, vidutinį krašte esantį užmokestį. Aišku, jis dažniausiai būna į minimalaus pusę, bet jeigu parapija didelė, gali būti ir daug didesnis nei minimalus. Visos vyskupijos mastu vidurkis sutampa su vidutiniu darbo užmokesčiu. Stengiamasi suderinti, kad kunigams netektų „galą su galu sudūrinėti“, kad nepradėtų piktnaudžiauti, pasiimdami pinigus sau. Dokumentas turės reguliuoti proporcijas: kokį atlygį gauna parapijos vikaras, kokį klebonas, kokį rezidentas, katechetas ir taip toliau.

Lietuvoje yra parapijų, kur, atrodo, kunigai turi daugiau nei kitur. Vairuoja ne tik aukštesnės, bet prabangios klasės automobilius. Žmonės į tai atkreipia dėmesį ir kyla klausimas: iš kur tai? Iš esmės... Kiek kunigui yra per daug?

Jeigu žiūrėtume į automobilius, kuriais kunigai atvažiuoja į kunigų susirinkimą, tarp jų bus keli geresni. Aš žinau kelis atvejus, kai klebonai turi naujesnes mašinas, nes jie pasinaudoja lizingu ar net nuoma. Lietuvoje šiuo metu vyksta tam tikras lūžis. Anksčiau lizingas neapsimokėjo. Pirkdavome panaudotas mašinas ir jas naudojome, nes pigesnės. Šiandien, atrodo, jau labiau apsimoka lizinguoti ar net nuomotis, užuot turėjus problemų tvarkant savo automobilį.

Dažnai didesnių parapijų kunigai yra sutvarkę taip, kad automobilis priklauso parapijai, kuri jį nuomoja, nes kunigas juo naudojasi ne tik savo asmeniniams tikslams. Dokumentuose tai įtvirtinta: jei kunigas naudoja automobilį savo asmeniniams tikslams, turi padengti išlaidas parapijai.

Yra kunigų, gavusių didelių dovanų. Žmogus tiesiog padovanojo, ir taškas.

Automobilio lygis – jautrus klausimas. Vyskupai nenori nurodinėti, nes galvoja, kad vis tiek yra kažkoks bendras jausmas, nes įsiveli į detales: koks tai automobilis, kelintų metų, koks jo variklis, o jeigu jis truputį galingesnis? Tai yra palikta bendram kunigo jausmui, ir kai kurie iš to bendro jausmo išsiskiria. Bet vis dėlto dauguma kunigų turi vidutinės klasės automobilius. Nėra taip, kad, pažiūrėjęs į kunigų automobilius, galvotum, kad tai – ambasados parkavimo aikštelė. Vis dėlto vienas kitas yra.

Žmonės yra girdėję apie sumas, prašomas parapijose, ypač vestuvėms. Ar jos yra nustatytos? Ar auka gali būti nustatyta?

Tai yra nelegali veikla. Jeigu kunigas nustato sumą santuokai ar kitokiam patarnavimui, jis elgiasi nelegaliai. Žmonės prašomi bendradarbiauti ir tokius atvejus viešinti. Bet dažniausiai sklando tik gandas. Jeigu žmonės su tokiais dalykais susiduria, jie turi eiti ir sakyti: „Iš manęs buvo prašoma suma“. Jeigu laikome save bendruomene, kuri nėra aptarnaujanti įstaiga, tai turime šeimos reikalus spręsti tiesiai šviesiai. Tai dažnai būna gandų lygis.

Kažkada buvo istorija apie dideles sumas. Pasirodo, tą dieną buvo kelios besituokiančios poros, kurios išsirinko papuošimus. Yra bažnyčių, kurios pačios reguliuoja papuošimą. Ir keli pasiturintys iškėlė kartelę puošybai, sakydami, kad išdalina visiems, besituokiantiems tą dieną. Ir suma padidėjo, bet ne ta, kurios prašė klebonas, o puošybos. Žinoma, informacija atėjo per kleboną. Jis sako, nei jis tų pinigų matė, nei jam jų reikia, nei jam to puošimo reikėtų. Tai yra niuansai. Bet Bažnyčioje nėra nustatytų kvotų. Gali būti, kad žmogus, kažkada davęs kaip auką, pasakė, kiek yra davęs, ir tada pasklido gandas, kad tiek yra reikalaujama.

Finansai – tik viena sritis. Yra daug sričių, kur žmonės Bažnyčioje buvo įžeisti. Pavyzdžiui, per išpažintį, sako, apšaukė kunigas. Kaip prieiti prie tų žmonių, kurie yra asmeniškai įskaudinti Bažnyčios?

Tikriausiai skaudžiausia, kad nesame jautrūs žmonėms. Ne visada įsijaučiame į žmogų ir tada sužeidžiame, kaip kad gydytojas panaudoja blogus vaistus ir žmogų nugydo. Taip ir Bažnyčioje – nesuprato, neišklausė, sužeidė. Sužeistų žmonių gijimas – dažniausiai labai ilgas procesas. Tai pačiai Bažnyčiai dažnai reikia išliuobti tas žaizdas arba per pokalbį, arba per ilgą kelionę. Mes atiduodame visus sužeistus žmones į Dievo rankas, nes stiprių sužeidimų neįmanoma išgydyti be Dievo malonės.

Dažnai labai daug tikimasi iš Bažnyčios. Deja, čia dirba žmonės, kurie dažnai ir patys yra sužeisti. Tai – sergančiųjų ligoninė. Ligoniai yra ir tie, kurie patarnauja. Jie bando, jie stengiasi, jie dėl to dar kunigai, juk gali viską trenkti ir išeiti. Bet kadangi dar yra, tai tarsi norėtų dar padėti, tik yra ribotos galimybės. Šiuo atveju gydytojas yra Dievo malonė. Jei yra įsižeidusių žmonių, tai žmogiškomis pastangomis yra labai sunku atstatyti. Dievas turi labai daug darbo dėl mūsų.

Visuomenėje pastaruoju metu vis iškyla pedofilijos tema. Įvykus skandalui visuomenė, atrodo, daug kalba, o Bažnyčioje viskas aptariama patyliukais. Kaip Bažnyčiai plačiau apie tai kalbėti ir kaip taisyti situaciją?

Mes labai laiku apie tai kalbame. Šiomis dienomis kaip tik vyks kursai visiems tiems, kurie dirbs tokiose grupėse – teisininkams, psichologams, kunigams, socialiniams darbuotojams. Jie, kaip komanda, stoja į arkivyskupijos tarnystę. Jei žmogus patyrė seksualinę prievartą, kreipiasi tiesiai į šią grupę. Tai yra savo sričių profesionalai. Tokie nurodymai atėjo iš Vatikano, Bažnyčios „kietojo disko“.

Kiekvienoje vyskupijoje?

Taip, kiekvienoje vyskupijoje turi būti tokia komanda. Ir šitos komandos vardai netrukus pasirodys viešai. Ta grupė pirmiausia susitinka su nukentėjusiu asmeniu, ir jeigu mato, kad atvejis rimtas, gali kreiptis ir į teisėtvarką.

Viešojoje erdvėje ypač daug kalbama apie homoseksualumą ir apie tai, kaip Bažnyčia neleidžia žmogui būti savimi. Kaip į tai reaguoti?

Bažnyčia turi nuorodų „kietąjį diską“, kaip mes žiūrime į šitą situaciją. Popiežius visai neseniai išleido dokumentą „Amoris leatitia“, kuris yra laipsniškas ėjimas idealo link. Gali būti, kad žmogus yra dar labai toli nuo idealo, kurį turi pasiekti, bet, kol jis eina per šiuos etapus, jam taikomi vaistai.

Dalis sprendimų paliekama pačiam žmogui, vadovaujantis sąžinės laisvės principu, arba yra siūlomi vaistai, kurie nėra idealas, bet jie eina link jo. Sakykime, popiežius Benediktas XVI kalba, kad Bažnyčia pasisako prieš prezervatyvų naudojimą, tačiau, jeigu žmogus nešiojasi ligą ir dėl to naudoja prezervatyvą, tai – jau posūkis moralumo link, nors priemonė Bažnyčioje draudžiama. Šiuo atveju šios priemonės naudojimas yra legalus ir net vertinamas kaip žingsnelis link idealo.

Panašiai ir su homoseksualumu. Gali būti žingsnelis link to idealo, nors tai nėra pats idealas.

Girdėjau pasakymą, kad Bažnyčia verčia žmogų būti „normalų“...

Bažnyčia meta žiaurų iššūkį. Jos prigimtis yra mesti iššūkį. Visiems tai kainuoja. Jeigu tu Bažnyčioje, tau kainuoja atitikti tą idealą, kokio ji prašo. Mes tikime, kad tas idealas yra teisingas. Mums kartais nesiseka, net labai stipriai, bet nuojauta kužda, kad greičiausiai Jėzus su savo mokymu buvo teisus. Ir mokinius jis gąsdino. Bet, sako, tai nėra neįmanoma.

Kokie turėtų būti Bažnyčios žingsneliai tampant atviresne, kad nebūtų uždara bendruomenė, „ta bažnyčia“, „tie katalikai“, kad būtų daugiau viešumo?

Tie žingsneliai popiežiaus Pranciškaus dėka šiuo metu žengiami labai stipriai. Skaidrumo politika, kurią jis dabar pradėjo, tapo jo tarnystės braižu ir atsiliepia vyskupijoms.

Apskritai imant, tai nėra tiktai Bažnyčios reiškinys. Mes matome visoje visuomenėje virsmą. Tikrinamos žmonių sąskaitos, stebima, kaip tvarkomi viešieji pinigai. Bažnyčia negali atsilikti. Tai – jai šansas paviešinti dalykus, kurie anksčiau nebuvo viešinami, – kiek surinkta pinigų, kiek ir kur išleista. Po truputį tai darysis įprastu dalyku.

Tie Bažnyčios nariai, pasauliečiai, kurie užduoda klausimus ar net daro spaudimą, prisideda prie Bažnyčios gerovės. Užduotas klausimas dėl viešumo, skaidrumo, jau yra pagalba. Ir netrukus atrasime mechanizmų, kokiu būdu valdomas skaidrumas.

Ir paskutinis klausimas. Kaip žmogui, kuris išgyveno skaudžių įvykių Bažnyčioje, į ją sugrįžti?

Jis turi ieškoti Bažnyčios aplinkoje žmonių, kurie jį suprastų. Tai – didelė šeima, kurioje yra daug žmonių, bendruomenių, kunigų. Įsiskaudinimai, deja, neišvengiami. Papiktinimai neišvengiami. Bet vargas tam, per kurį tai ateina. Kaip ir kiekvienoje ligoje reikia ieškoti pagalbos. Tai – pirmiausia atsivėrimas, kalbėjimas ir bandymas ieškoti bendruomenės ar kunigo, draugystės su kitu tikinčiu žmogumi, paprasčiausios draugystės, leidžiančios išsikalbėti. Sakyti: „hey, kaip čia yra? Kodėl tie dalykai vyksta? Kodėl tu dar tikintis?“ Ir bendrauti.

Kalbėjosi Ieva Šiugždienienė

Bernardinai.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija