Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. rugsėjo 23 d., Nr. 18 (261)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Pašnekesys su kaimo klebonu

Kan. Juozas Janulis: „Neleiskime užgesti dvasingumui“

Raguvos ir Traupio klebonas
kan. Juozas Janulis

Raguvos Švč. Mergelės Marijos
Ėmimo į dangų bažnyčia

Traupio Šv. Onos bažnyčia

Emigracija, ieškant sotesnio kąsnio, girtavimas, kai kam tapęs gyvenimo būdu, tuština miestus ir kaimus. Kaip tokiu metu sugeba išlaviruoti kunigai, įsipareigoję nešti šviesą ir gėrį, aptarnaujantieji kelias parapijas? Apie tai žurnalistas Bronius VERTELKA kalbasi su Raguvos ir Traupio klebonu kan. Juozu JANULIU.

Turite aptarnauti kelias parapijas. Papasakokite apie kiekvieną. Kiek yra parapijiečių, kokia dalis jų sekmadieniais lankosi bažnyčioje? Kas tie aktyviausieji šventadienį švenčiantys žmonės?

Turiu dvi parapijas. Didesnėje, Raguvos, gyvena apie 1,5 tūkstančio, Traupio – maždaug tūkstantis žmonių. Traupio parapijoje dar yra Balelių koplyčia, kurioje kiekvieną sekmadienį aukoju šv. Mišias. Bendruomenės pirmininkas yra sakęs: kada vyksta balsavimas, sąrašuose būna apie 420 žmonių, turinčių teisę balsuoti. Nuo tada prabėgo keleri metai, per tą laiką ne vieną Balelių gyventoją palaidojo.

Raguvos bažnyčioje šv. Mišiose dalyvauja apie 100–120, Traupio – maždaug 60–80, Balelių koplyčioje – 20–30 žmonių. Naujos koplyčios Baleliuose įrengimas paskatino žmones maldai. Raguvos bažnyčia turi moterų, Traupio – vyrų chorą. Raguvos bažnyčios ūkiniai reikalai guli ant Stasės Kizienės ir jos šeimos pečių, Traupio bažnyčios švara rūpinasi Petronelė Janulienė, o jos išore, aplinka – Antanas Grimža.

Turbūt visų bažnyčių lankymas sekmadieniais priklauso ir nuo to, ar vyresnius žmones yra kam į ją atvežti. Turintiesiems automobilius tai nėra svarbu, bet tiems, kurie neturi, o gyvena toliau, svarbu, ar sekmadienį važinėja visuomeninis transportas. Kaip yra čia? O gal geri kaimynai pavėžėja?

Nuo Raguvos iki didelės Kirmėlių gyvenvietės, buvusio kolūkio centro, jeigu tiesiai – 4 km, jeigu aplinkui – 6 km. Joje gyvena 40 šeimų. Gerai, jeigu kaimynas kaimyną iki bažnyčios pavežėja. Palaidojus keletą tokių vairuotojų, išvis nutrūko kontaktas su bažnyčia. Šalia Kirmėlių – nedidelė Titeikių gyvenvietė. Iki ten irgi nevažiuoja joks autobusas jokiais metų laikais. Arba Genėtiniai. Iki jų nuo Raguvos bažnyčios – 6 km. Joks visuomeninis transportas nevežioja.

Traupio parapijoje, apie Repšėnus, Viduviškes, žmonės nesulaukia autobuso sekmadienį ir dejuoja. kad negali pasiekti bažnyčios. O Baleliai gali didžiuotis, kad turi koplyčią. Kai dirbo klebonas kun. Steponas Galvydis, buvo mažytė koplytėlė, kuri visų nesutalpino. Dabar ją gerokai padidinome. Tos apylinkės žmonės sekmadieniais renkasi į šv. Mišias.

Kokius darbus dirba Jūsų aptarnaujamų parapijų žmonės? Kokie jų rūpesčiai? Ar kalėdojate?

Parapijiečiai – daugiausia pensininkų amžiaus sulaukę žmonės. O kalėdoti einu ten, kur kviečia. Organizatoriai sudaro sąrašus tų žmonių, kurie laukia. Aplankęs tas šeimas, palaiminu jų namus. Kartais pasinaudoju galimybe tuos, kurie gyvena nuošaliau, aprūpinti kalėdaičiais. Mat atsirado autobusiukų, kurie siūlo iš Lenkijos atvežtų, bet nešventintų kalėdaičių.

Ar yra čia mokyklų, kitų valdiškų įstaigų? O gal telikę beveik vien senukai?

Raguvoje veikia gimnazija, į kurią suvažiuoja vaikai iš penkių parapijų. Bet ir ten vos sudaromos klasės. Į Traupio pagrindinę mokyklą suveža vaikus iš aplinkinių kaimų. Vykstant vaikų katechizacijai, kai visuomeninis transportas nekursuoja, o mokyklos autobusėlis tik nuveža ir parveža, toliau gyvenantys vaikai neturi galimybių susisiekti su bažnyčia. Sekmadieniais į Jaunimo Mišias Raguvoje savo atžalas veža tėvai.

Raguvos ir Traupio seniūnijos yra palankios bažnyčiai. Ypač geri ryšiai su Raguvos seniūnu, jis yra ir parapijos pastoracinės tarybos pirmininko pavaduotojas.

Balelių koplytėle rūpinasi mokytoja ir felčerė. Savo elgesiu jos paskatina melstis ir kaimynus. Baleliuose girdžiu: „Klebone, sakykite, ko reikia?“ Aišku čia finansinės galimybės yra nedidelės, bet svarbu iniciatyva.

Kada aptarnaujamoje parapijoje paskutinį kartą gyveno vietinis klebonas?

Traupio klebonas kun. Steponas Galvydis mirė 1999 metais. Po jo klebonavo Gintautas Gudas.

Papasakokite apie eilinį savo sekmadienį. Kada ir kurioje bažnyčioje pradedate aukoti šv. Mišias, kokiu maršrutu važiuojate į kitą bažnyčią ir kada ten būna šv. Mišios? Kiek kilometrų sekmadieniais nuvažiuojate? Ką patiriate keliaudamas? Gal ką į šv. Mišias pavežėjate?

Šv. Mišias Traupyje aukoju 9 val., iš ten skubu į Raguvą. Čia 11 val. – Suma ir 12.30 – Jaunimo mišios.15 val. laikau Mišias Baleliuose. Iki Traupio – 10 km, iki Balelių – 15 km. Nuvažiuoju mažiausiai 50 km.

Vykdamas būtinai ką nors pavežėju, nors, žinote, koks kaimo žmonių kuklumas, kaip čia su klebonu važiuosi. Aš skatinu, net raginu, kad važiuotų. Turiu pastoviai su manimi važiuojančių, jie manęs nebesibaido.

Ar aptarnaujamose parapijose turite pagalbininkų, patarnaujančių šv. Mišioms, vargonininkų, giesmininkų? Gal juos turite atsivežti iš pagrindinės, didesnės parapijos?

Raguvos ir Traupio bažnyčios turi savo chorus. Gaila, kad vieni miršta, kiti nebeturi jėgų užlipti iki vargonų. Baleliuose buvo gražiai giedančių, bet nelemta mirtis irgi nelaukia. Į jų vietą ne kiekvieną paimsi. Raguvoje vargonininke dirba Gražina Stiklinskaitė, vietinis žmogus. Traupio bažnyčioje vargonuoja atvažiuojanti Edita Stripeikaitė. Patarnaujančių šv. Mišioms Raguvoje turiu, o Traupyje blogai, nes trejus metus nebuvo vaikų, besiruošiančių Pirmajai Komunijai.

Ar aptarnaujamose parapijose surinktos rinkliavos pakanka kelionės išlaidoms?

Vasarą daugiau lanko bažnyčią, žiemą, kai šalta, mažiau, bet paėmus išlaidų vidurkį, kelionėms lėšų pakanka.

Ar įmanoma vienodai rūpintis visomis parapijomis, jų bažnyčiomis, ar aptarnaujamų parapijų žmonės nenukenčia dėl to, kad gyvenate ne šalia? Ar jiems nėra sunkumų prireikus Jus susirasti?

Raguvoje ir Traupyje šv. Mišias aukoju kasdien, todėl šių parapijų žmonės, norėdami mane sutikti, nepatiria jokių problemų. Atvykęs dirbti į Raguvą parapijiečiams pasakiau, kad abi parapijos man yra vienodos, o jie – mano vaikai. Aptarnausiu visus vienodai, gyvensiu Raguvoje, juk negaliu apsistoti dviejose vietose. Kiekvieną dieną pas juos nuvažiuosiu, jeigu matysiu, kad jiems esu reikalingas. Į tuščias bažnyčias kasdien nevažinėsiu. Jeigu Traupyje Komuniją per dieną priima du, tai per mėnesį – jau 60. Neleiskime užgesti dvasingumui, palaikykime jį.

Kaip suderinate pamaldas visose parapijose per Didžiąją savaitę, Velykas, Kalėdas, Devintines, Žolinę, per atlaidus, kai būna ilgesnės apeigos? Ar visose vietose jas švenčiate vienodai?

Didžiąją savaitę tiek Raguvoje, tiek Traupyje vyksta pamaldos. Tą patį atlieku Raguvoje ir Traupyje per Vėlines, per Velykas ar Kalėdas, kad būtų pilnas dvasinių malonių suteikimas žmonėms. Apie atlaidus sužino iš skelbimų lentos. Spalio 23-ąją Balelių koplyčioje vyks pirmieji Šv. Jono Pauliaus II tituliniai atlaidai. Šventovė yra pašventinta jo titulu.

Kaip didesnėms šventėms padeda Jums rengtis parapijiečiai, galbūt valdžios atstovai ar dar kas?

Esant būtinybei, paramos kreipiuosi į seniūnijas. Ačiū Dievui, dar galiu prisišaukti pagalbininkų ir iš parapijiečių.

Kiek krikštų, santuokų ir laidotuvių buvo pagrindinėje Jūsų parapijoje ir aptarnaujamose pernai?

Raguvos parapijoje pernai nebuvo nė vienos santuokos, bet buvo 12 krikštų ir daugiau kaip 30 laidotuvių. Traupio parapijoje buvo viena santuoka, 5 krikštai ir apie 30 laidotuvių.

O kaip rengiama Pirmajai Komunijai? Kiek vaikų jos eina? Pavyzdžiui, kiek buvo pernai ir šiemet?

Kaip minėjau, per trejus metus Traupyje nebuvo nė vieno, priėmusio Pirmąją Komuniją. Pernai Raguvoje Pirmąją Komuniją priėmė 12, šiemet jų tikslaus skaičiaus dar nežinau, nes nėra užsiregistravę.

Dėl per mažo žmonių skaičiaus Lietuvoje vos ne kasmet panaikinama po kelias parapijas. Kažkada tėvų, senelių ar prosenelių statytos bažnyčios tuštėja, tampa nebereikalingos, šv. Mišios sekmadieniais čia retai beaukojamos, o dažniau – per laidotuves. Taigi „gyvuoja“ tik kapinės. Kas bus toliau? Kas gali išgelbėti, palaikyti ir papildyti tokių parapijų gyvybingumą? Galbūt, jei į aptarnaujamų parapijų bažnyčias sekmadieniais ateina nors 10 žmonių, reikia stengtis jas dar palikti? Juk tie žmonės turi vienintelę galimybę nenusidėti ir švęsti sekmadienį.

Mūsų, kunigų, pareiga – džiaugtis, kad galima patarnauti nors keliems žmonėms. Svarbu, kad sveikatos nepritrūktų kunigai. Įkopęs į aštuntąjį dešimtmetį, turiu patarnauti trijose vietose. Misionieriai važinėdavo į misijas ir padirbėję jose 10 metų džiaugdavosi, kad pakrikštijo vieną ar du. Jeigu misionieriai aukodavosi tiek, kodėl mums dėl penkių jau esančių, ateinančių nepadaryti pamaldų? Nebūtinai kasdien, nors sekmadieniais. Kada nebebus kam patarnauti, bus uždarytos bažnyčios.

Kokią Jūs pats asmeniškai matote aptarnaujamų ir kitų mažesnių parapijų ateitį po 30–50 metų?

Aš nesu pesimistas. Manau, kad Lietuva neišmirs, netgi, priešingai, atgims kaimai. Pakils gyvenimo lygis, miestiečiai bėgs nuo triukšmo, ieškos ramybės kaime bent savaitgaliais. Tikintieji ateis ir į bažnyčią. Reikės dirbti laukuose, kažkas tuo rūpinsis, augins duoną. Svarbu, kad neužgestų, o kur rusena, atsigautų, tikėjimas.

O iš kur esate pats kilęs? Juk dažnai būna, kad miestiečiui darbas nuošaliame kaime atrodo esąs kaip bausmė, o jei jis ilgai čia dirba, tai gali pasirodyti, kad labai aukojasi?

Esu kilęs iš Šiaulių vyskupijos, Stačiūnų parapijos, Tylių kaimo. Reikia suprasti, kad miesto žmogus, išaugęs kitokioje aplinkoje, ir galvoja kitaip. Normaliam, gerai išauklėtam tėviškė visada yra brangi, ar jinai – kaimas ar miestas. Tėviškė palieka antspaudą žmogaus psichologijoje. Aš suprantu, kad miestiečiui kaimas gal ir atrodo baisus. Man, kaip kilusiam iš kaimo, kunigystė yra kaip poilsis, atgaiva. Aš prašiau vyskupo, kad iš Rokiškio keltų į kaimą, į bet kokią, nors į pačią mažiausią parapiją. Mano amžius sakė: „Rinkis darbą pagal savo jėgas“. Prašiau kelti į mažesnę parapiją, kur galėčiau būti naudingas. Nebijojau darbo, sutikau aptarnauti ir dvi parapijas, jose jaučiuosi laisvesnis.

Ar dirbti ištuštėjusiame kaime nenuobodu, ką čia klebonui, be sielovados reikalų, dar galima veikti? Kas Jus atgaivina, dvasiškai pakylėja? Gal aplankantys žmonės ar koks pomėgis?

Durų nevarstau žmonėms be reikalo, į šeimas nelendu ir netrukdau joms gyventi. Surandu, kuo užsiimti. Spalį prasidės kalėdojimai, kol keliai neužpustyti ir pravažiuojami, ir tai užims laiko. Senatvėje, gal kam atrodys juokinga, pradėjau mokytis anglų kalbos. Mokėti ją buvo sena mano svajonė. Tris dienas per savaitę lankau privačias anglų kalbos pamokas Panevėžyje. Tai reikalinga bendravimui. Tenka susitikti su atvažiuojančiais ekskursantais, užsuka užsieniečių.

Laisvo laiko daug neturiu, norisi paskaityti ar pasižiūrėti televizijos laidų. Aplankau operos, baleto spektaklius Vilniuje ar Kaune.

Ar taip įsivaizdavote savo kunigystę? Ar ją rinkdamasis nujautėte, kad gali tekti turėti tokią didelę savo aptarnaujamų parapijiečių teritoriją skirtingose parapijose su tiek palyginti mažai žmonių?

Aš savo kunigystę įsivaizdavau kaip kaimo klebonas. Tokia buvo mano svajonė, vaikystėje lankiau Stačiūnų bažnyčią, joje patarnavau šv. Mišioms. Dabar, senatvėje, savo svajonę pildau. Visiškai esu tuo patenkintas. Jeigu reikia, nuvažiuoju į miestą, pabendrauju su jame dirbančiais kunigais. Ačiū dekanui, kun. dr. Romualdui Zdaniui, kuris kas mėnesį mus sukviečia, vyksta dekanato ar vyskupijos kunigų susitikimai. Negaliu skųstis, kad esu užsidaręs.

Kaimo parapijos niekada nebuvo gausios. Aišku, anksčiau buvo gausesnės negu dabar.

Dėkoju už pokalbį.

Raguva, Panevėžio rajonas Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija