Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. spalio 7 d., Nr. 19 (262)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Pašnekesys su provincijos klebonu

Vabalninko klebonas kan. Povilas MIŠKINIS: „Širdis verkia matant, kaip tuštėja kaimai“

Vabalninko klebonas
kan. Povilas Miškinis

Vabalninko Švč. Mergelės
Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Ar vien ligos ir mirtys retina provincijos tikinčiųjų gretas? Kodėl žmonės, gimę dirbti, kurti, lavintis, prasmingai gyventi, šiandien to nenori daryti? Apie tai ir kitas aktualijas kaime žurnalistas Bronius VERTELKA kalbasi su Vabalninko klebonu kan. Povilu MIŠKINIU, šioje parapijoje dirbančiu 34-uosius metus.

Kiek turite Vabalninko parapijiečių, kokia dalis jų sekmadieniais lankosi bažnyčioje? Kas tie aktyviausieji šventadienį švenčiantys žmonės?

Tarpukariu Vabalninko parapija buvo viena didžiausių ir turėjo 9 tūkstančius žmonių. Šiandien kažin ar du tūkstančiai bebus. O lanko bažnyčią beveik vien pensinio amžiaus žmonės. Jaunieji, priėmę Pirmąją Komuniją, daugiau nesirodo.

Parapijoje yra ir šešios koplyčios – Ančiškyje, Deikiškiuose, Jasiuliškyje, Kupriuose, Lamokėliuose, Šukionyse. Kokios buvo jų atsiradimo priežastys, kokia jų būklė šiandien?

Koplyčios buvo statomos todėl, kad vietiniams žmonėms susisiekti su Vabalninku buvo toloka ir keblu. Jos tapo tarsi savarankiškų parapijų centrais, mažomis parapijėlėmis. Čia buvo laidojama, aukojamos metinės šv. Mišios už mirusiuosius, rengiami atlaidai ir kitos šventės. Sovietmečiu koplyčios faktiškai buvo uždarytos, o raktus nuo jų turėjo apylinkės taryba. Surengti atlaidus tada sekėsi sunkiai. Kuprių koplyčios raktą vienai dienai patikėjo kapinių prižiūrėtojui. Prašiau jo, kad negrąžintų apylinkei. Naivus žmogelis manęs nepaklausė ir nunešė sakydamas: „Kai bus Šv. Stanislovo atlaidai, vėl paimsiu“. Bet atsivedė Biržų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją, kuris klausė, ar Kupriuose tikrai bus švenčiami atlaidai. Gavęs teigiamą atsakymą, valdininkas ėmė šaukti, kad negalima, nes koplyčia uždaryta ir neduosiąs nuo jos rakto. Tada aš pagrasinau: pasistatysiu stalelį prie koplyčios, tikintieji susėsią ant paminklų mirusiems ir tokią fotografiją nusiųsiu į Ameriką. Taip parodysiu, kokia Lietuvoje yra tikėjimo laisvė. Vis dėlto tada įvyko Šv. Stanislovo atlaidai. Šv. Mišias aukojau pasistatęs staliuką prie koplyčios. Visų atvažiavusių automobilių numeriai buvo saugumiečių surašyti. Bet katalikams brangi šventė įvyko, tai ir buvo man svarbiausia.

Kitose koplyčiose, mirus žmogui, zakristijonas, būdavo, įlenda pro langą ir atkabina duris iš vidaus. Pačios jos atrodė baisiai, stovėjo su išdaužytais langų stiklais, sukrypusiomis durimis, visur vėjas karaliaudavo. Šiandien visos koplyčios yra suremontuotos ir įregistruotos kaip parapijos nuosavybė. Aplankęs Lamokėlių koplyčią vyskupas Jonas Kauneckas apie ją atsiliepė taip: „Tokia bažnytėlė galėtų stovėti ir mieste“. Jasiuliškių koplyčia neturėjo tinkamo švento paveikslo. Gražų Švč. Marijos su kūdikiu paveikslą dovanojo vabalninkietis, didžiulį plotą žemės užsodinęs serbentų krūmais, Adolfas Jasinevičius su žmona Vida ir jos brolis Algirdas Sruoga.

Turbūt visų bažnyčių lankymas sekmadieniais priklauso ir nuo to, ar vyresnius žmones yra kam į ją atvežti. Turintiems automobilius tai nėra svarbu, bet tiems, kurie neturi, o gyvena toliau, svarbu, ar sekmadienį važinėja visuomeninis transportas? Kaip yra čia? O gal geri kaimynai pavežėja?

Kaimai palikti vargo vargti. Jeigu neturi savo transporto, kuo pasieksi bažnyčią? Gerai, jei „ratuotas“ kaimynas susimyli paimti.

Kokius darbus dirba Jūsų aptarnaujamų parapijų žmonės? Kokie jų rūpesčiai? Ar kalėdojate?

Yra stambių ūkininkų, jie darbu aprūpina ir kitus. Kas nebegali, gyvena iš pensijos ir leidžia sunkias dienas. Atėjus kalėdojimo metui, visus aplankau.

Kiek Vabalninke yra valdiškų įstaigų?

Vabalninkas – seniūnijos centras. Čia veikia gimnazija, bet joje mažėja besimokančiųjų skaičius. Yra dar Biržų technologijų ir verslo mokymo centro skyrius. Iš medikų atvažiuoja du gydytojai iš Biržų, pasėdi iki 12 valandos. Susirgus nebus kam padėti, nieko neprisikviesi. Užtat miestelyje netrūksta parduotuvių, veikia valgykla, yra restoranas, kuris savo didumu galėtų konkuruoti mieste.

Papasakokite apie eilinį savo sekmadienį. Kada pradedate aukoti šv. Mišias?

Sekmadieniais šv. Mišios aukojamos 8 ir 10 val. Vabalninko bažnyčioje. Apie koplyčias neliko gyvenančių, todėl jų sekmadieniais nelankau. O kai vyksta atlaidai, čia suvažiuoja iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir kitų vietovių. Susirenka gražus pulkelis. Atlaidai rengiami šeštadieniais, kadangi taip patogiau iš toliau atvykstantiems. O sekmadienį aukoti trečiąsias ar ketvirtąsias šv. Mišias jau nepajėgiu.

Ar koplyčiose turite pagalbininkų, patarnaujančių šv. Mišioms, vargonininkų, giesmininkų? Gal juos turite atsivežti ?

Į jas važiuodamas pasiimu ir vargonininką. O giesmininkų nestokoju, susirinkę žmonės sugeba pagiedoti. Čia bėdos nėra.

Gyvenate Vabalninke, turite nemažą parapiją su šešiomis koplyčiomis. Ar žmonėms nėra sunkumų prireikus Jus susirasti?

Turiu laidinį ir mobilųjį telefonus. Bendruomenių pirmininkai žino jų numerius. Rasti mane nebūna keblumų.

Kaip suderinate pamaldas per Didžiąją savaitę, Velykas, Kalėdas, Devintines, Žolinę, per atlaidus, kai būna ilgesnės apeigos? Ar visose vietose jas švenčiate vienodai?

Per didžiąsias katalikų šventes pamaldos vyksta vien Vabalninko bažnyčioje. Artėjant Žolinės atlaidams, parapijiečiai žino, kad jos švenčiamos Vabalninke, todėl visi čia suvažiuoja. O per Visus Šventuosius, Vėlines, kai žmonės susirenka prisiminti savo artimųjų, aplankau visas koplyčias. Tenka per dieną aukoti ir po ketverias šv. Mišias.

Kaip didesnėms šventėms padeda rengtis parapijiečiai, galbūt ir valdžios atstovai ar dar kas?

Dažniausiai tenka pasikliauti savo galva, savo išmone. Su prašymais į seniūniją nelakstau, ji turi daug savų rūpesčių, bet santykiai tarp mūsų yra gana geri.

Kiek krikštų, santuokų ir laidotuvių buvo Jūsų parapijoje pernai?

Daugiausia laidotuvių – net 47, buvo 10 krikštų, bet nebuvo nė vienos santuokos.

O kaip rengiama Pirmajai Komunijai? Kiek vaikų jos eina? Pavyzdžiui, kiek buvo pernai ir šiemet?

Pirmajai Komunijai užsirašė 3, Sutvirtinimo Sakramentui – 7. Pernai buvo po 10 vaikų Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo Sakramentui.

Dėl per mažo žmonių skaičiaus Lietuvoje vos ne kasmet panaikinama po kelias parapijas. Kažkada tėvų, senelių ar prosenelių statytos bažnyčios tuštėja, tampa nebereikalingos, šv. Mišios sekmadieniais čia retai beaukojamos, o dažniau per laidotuves. Taigi „gyvuoja“ tik kapinės. Kas bus toliau? Kas gali išgelbėti, palaikyti ir papildyti tokių parapijų gyvybingumą? Galbūt jei į aptarnaujamų parapijų bažnyčias sekmadieniais ateina nors 10 žmonių, reikia stengtis jas dar palikti? Juk tie žmonės turi vienintelę galimybę nenusidėti ir švęsti sekmadienį.

Tragedija yra ta, kai aplinkui nebėra veikiančios parapijos, kai jos yra uždarytos. Gali atsitikti taip, kad kunigai liks tik rajonų centruose. Jau problema tapo pasikviesti svetimą kunigą į atlaidus.

Kokią Jūs pats asmeniškai matote aptarnaujamų ir kitų mažesnių parapijų ateitį po 30–50 metų?

Kaime jaunimas nebegyvena. Keli ūkininkai įdirba didžiulius žemės plotus. Išmirus senajai kartai, kaime bus nyku. Nesant žmonių, bažnyčios bus uždarytos. Ir kunigų skaičiumi negalima girtis – jų vis mažėja. Štai šiokiadieniais į Vabalninko bažnyčioje aukojamas šv. Mišias ateina kelios moterys, o pernai jų buvo dar 15. Bet prikibo ligos ar mirtis ir jų neliko.

O iš kur esate pats kilęs? Juk dažnai būna, kad miestiečiui darbas nuošaliame kaime atrodo esąs kaip bausmė ir jei jis ilgai čia dirba, tai gali pasirodyti, kad labai aukojasi?

Esu kilęs iš Ramygalos parapijos Repšiškių kaimo. Gimtųjų namų, kuriuose bėgo mano vaikystė, pamatų nebeatrasi, aplinkui irgi tušti laukai. Užaugome penki broliai ir visi gyvename skirtingose Lietuvos vietovėse. Brolis kunigas Julijonas yra Kuršėnų altaristas. Aš anksčiau dirbau Pasvalyje ir Panevėžyje, bet savęs auka nelaikiau. Turi dirbti tokį darbą, kokį rinkaisi.

Ar dirbti ištuštėjusiame kaime nenuobodu, ką čia klebonui, be sielovados reikalų, dar galima veikti? Kas Jus atgaivina, dvasiškai pakylėja? Gal aplankantys žmonės ar koks pomėgis?

Sulaukus tokio amžiaus kaip mano, kažkokio pomėgio atrasti nebegali. Kai esi jaunas, bėgi, leki, o mano metų kur benuskubėsi? Paskaitau knygų, pasižiūriu televizijos laidų. Nėra kada nuobodžiauti, diena prabėga bemat. Prasidės parapijos lankymas, o tai užims laiko, atims ir sveikatos.

Ar taip įsivaizdavote savo kunigystę? Ar ją rinkdamasis nujautėte, kad gali tekti turėti tokią didelę parapiją su tiek palyginti mažai žmonių?

Studijuodamas Kunigų seminarijoje niekada negalvojau, į kokią parapiją paskirs. Svarbiausia buvo noras dirbti. Dabar jauni kunigai nori didesnės ar miesto parapijos. O aš įstojęs į seminariją vis galvojau, kad iš jos neišmestų. Paskui – kur paskirs, ten ir dirbsiu.

Kas jus dabar labiausiai jaudina, kokios juodos mintys užklumpa?

Širdis verkia matant, kaip tuštėja kaimai. Kažkada valsčius kūrėsi ne Vabalninke, bet Čypėnų kaime, o ir šio – toks pat likimas. Kaime matai prasigėrusių žmonių veidus, o namus – su išverstomis durimis. Kaip tokius priversti imtis darbo? Galėtų auginti triušius ar uogas ir tai pelningai parduoti. Bet iš jų išgirsti, kad neapsimoka. Blogiausia tai, kad tinginius ir girtuoklius valstybė lepina, remia socialinėmis pašalpomis. Tuo ir sugadino kaimą. Reikia nupjauti žolę, žadi atsilyginti, o išgirsti, kad tai neapsimoka. Prieš septynias, dar neatvėrus bažnyčios vartų, jau matai stovinčius prie alaus barelio. O čia apsimoka? Išgėrę grįš namo pamiegoti – ir vėl barelis lyg pasaka be galo. Uolūs išvažiavo užsienin užsidirbti, čia liko niekam tikę. Kaip juos sugrąžinti į doros kelią? Girdžiu, kad jei nebelaikytų karvių, už tai gautų neblogas išmokas. Taip nori išnaikinti buvusį kaimo darbštumą.

Savo rankose laikiau pernai išspausdintą Vytauto Miškinio knygą „Iš vargo į žmones“. Joje yra nemažas pasakojimas apie turiningą jūsų gyvenimą...

Autoriaus neprašiau, kad apie mane rašytų. Pats pasisiūlė rinkti duomenis apie mano gimtinę, jos žmones. Vytautas Miškinis – tik mano bendrapavardis, nėra giminaitis, nuo mūsų sodybos už puskilometrio gyvenęs. Jis aprašė Miškinių, Maldeikių, Kadžių šeimas iš Ramygalos, Pagirių, Vadoklių valsčių likimus. Čia yra kunigų, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras, profesorius, rašytojas, tremtinių, partizanų, eilinių Lietuvos piliečių. Vabalninko biblioteka norėjo surengti viešą knygos pristatymą, bet aš atsakiau, kad nesu kažkuo ypatingai nusipelnęs, tik eilinis Dievo tarnas. Vienas knygos egzempliorius pateko į Niujorko (JAV) biblioteką.

Stebina jūsų žvalumas, sielos jautrumas, proto aiškumas, nors įpusėjote 84-uosius metus. Iš kur tai?

Tokį amžių pasiekus, kartais norisi ir pailsėti. Dievo Dovana, kad esu darbingas ir blaivaus mąstymo. Iš penkių savo brolių amžiumi esu vyriausias. Brolis kunigas Julijonas, Kuršėnų altaristas, dviem metais jaunesnis.

Geros jums kloties dvasiniame ir asmeniniame gyvenime. Ačiū, kad sutikote pasikalbėti.

Vabalninkas, Biržų rajonas
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija