Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. spalio 21 d., Nr. 20 (263)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Pašnekesys su kaimo klebonu

Kun. Vidmantas Kareckas: „Kunigystė yra Aukščiausiojo malonė“

Vadoklių, Šilų ir Lėno
klebonas kun. Vidmantas Kareckas

Šilų Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia

Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Aplink Panevėžio rajone esančius Vadoklius pokariu aktyviai reiškėsi Vyčio apygardos partizanai. Jų atminimą įamžino iš čia kilęs prof. Gediminas Karalius, miestelio aikštėje pastatęs didingą, raitelį ant žirgo vaizduojantį, paminklą. Kaip šiandien gyvena šis Lietuvos kampelis? Apie tai žurnalistas Bronius VERTELKA kalbasi su Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu kun. Vidmantu KARECKU, juo dirbančiu keturioliktus metus, o be to, dar aptarnaujančiu Šilų Švč. Jėzaus Vardo ir Lėno Šv. Antano Paduviečio parapijas.

Aptarnauti tris parapijas. Papasakokite apie kiekvieną. Kiek yra parapijiečių, kiek jų sekmadieniais lankosi bažnyčioje? Kas tie aktyviausieji šventadienį švenčiantys žmonės?

Pagrindinėje – Vadoklių – gyvena apie 400, aptarnaujamose Šilų ir Lėno – maždaug po 150 žmonių. Sekmadieniais Vadoklių bažnyčioje susirenka apie 50–70, aptarnaujamose šventovėse – po 10–15 tikinčiųjų – daugiausia vyresnės kartos atstovų.

Turbūt visų bažnyčių lankymas sekmadieniais priklauso ir nuo to, ar vyresnius žmones yra kam į ją atvežti. Turintiesiems automobilius tai nėra svarbu, bet tiems, kurie neturi, o gyvena toliau, svarbu, ar sekmadienį važinėja visuomeninis transportas? Kaip yra čia? O gal geri kaimynai pavėžėja?

Sekmadieniais pagelbėja kai kurių artimieji, bet kai šilčiau, kas gali, ir dviračiu atvažiuoja. Šaltuoju metų laikotarpiu viskas kukliau, nes pagyvenusieji nebeturi tiek sveikatos kiek jauni. Pasitaiko, kad ir geri kaimynai paveža, pavyzdžiui, iš Alančių.

Kokius darbus dirba Jūsų aptarnaujamų parapijų žmonės? Kokie jų rūpesčiai? Ar kalėdojate?

Vadoklių parapijos žmonės turi darbų mokykloje, seniūnijoje, gaisrinėje ar pas ūkininkus. Kiti vyksta į Panevėžį, o pensinio amžiaus daugiausia kruta apie savo namus. Ne paslaptis, yra ir bedarbių, sunkiai besiverčiančių ir vienišų, kurie dėl pašalpos gavimo dirba valandinius darbus. Parapijas lankau rudenį, neskubant, kai žmonės gali priimti grįžę iš darbų.

Ar yra čia mokyklų, kitų valdiškų įstaigų? O gal telikę beveik vien senukai?

Vadoklių parapija dar turi pagrindinę mokyklą, seniūniją, aptarnaujamose uždarytos netgi mokyklos. Ten daugiausia gyvena vyresnio amžiaus žmonės.

Papasakokite apie eilinį savo sekmadienį. Kada ir kurioje bažnyčioje pradedate aukoti šv. Mišias, kokiu maršrutu važiuojate į kitą bažnyčią ir kada ten būna šv. Mišios? Kiek kilometrų sekmadieniais nuvažiuojate? Ką patiriate keliaudamas? Gal ką į šv. Mišias pavėžėjate?

Sekmadieniais patarnauju trijose bažnyčiose. Pirmąsias šv. Mišias 9.30 val. aukoju Vadokliuose. Po to, apie 10 km vykstu į Šilus. Čia šv. Mišios būna 11.30 val. Iš ten važiuoju į Lėną. Sekmadieniais tenka įveikti 60–70 km, važiuojant aplinkiniu, bet geresniu keliu. Vykstu su vargonininku Zenonu Marozu, kuriam jau per 80 metų. Keliaudami kartu ir pasimeldžiame kalbėdami Rožinį, ir šiaip pabendraujame.

Ar aptarnaujamose parapijose turite pagalbininkų, patarnaujančių šv. Mišioms, vargonininkų, giesmininkų? Gal juos turite atsivežti iš pagrindinės, didesnės parapijos?

Vadokliuose sekmadieniais patarnauja keli jaunuoliai. Aptarnaujamose parapijose yra moterys, kurios ir atrakina bažnyčią, joje uždega žvakeles s bei šiaip patvarko. Vadokliuose yra apie 10 giesmininkų, Šiluose pagieda 5–8 žmonės. Per šventes, pasitaiko, kad į giedojimą įsijungia ir svečiai.

Ar aptarnaujamose parapijose surinktos rinkliavos pakanka kelionės išlaidoms?

Subtilus klausimas yra tos rinkliavos. Parapijiečiams nelengva, įsisuka ligos, vaistai kainuoja. Tenka ir savo lėšomis vykti ar tvarkyti automobilį.

Gyvenate vienoje parapijoje, o į kitas tik sekmadieniais atvykstate ar dar kokia nors kita specialia proga. Ar įmanoma tada vienodai rūpintis visomis parapijomis, jų bažnyčiomis, ar aptarnaujamų parapijų žmonės nenukenčia dėl to, kad gyvenate ne šalia? Ar jiems nėra sunkumų prireikus Jus susirasti?

Patarnauju tikintiesiems visada, kai tai yra reikalinga, ar pakvietus, suderinus laiką ir vietą telefonu. Mano telefono numeris yra prie visų trijų bažnyčių. Būna ir taip, kad šv. Mišios užsakomos telefonu, kai aplanko nelaimės ar ištinka netektys. Aptarnaujamose parapijose laidotuvių reikalus su gyvenančiais mieste deriname telefonu.

Kaip suderinate pamaldas Didžiąją savaitę, Velykas, Kalėdas, Devintines, Žolinę, per atlaidus, kai būna ilgesnės apeigos? Ar visose vietose jas švenčiate vienodai?

Didžiąsias šventes ir atlaidus švenčiame visose parapijose, stengiantis patarnauti maksimaliai nuoširdžiai ir tvarkingai.

Kaip didesnėms šventėms padeda rengtis parapijiečiai, galbūt valdžios atstovai ar dar kas?

Į jų ruošimą ir šventimą įtraukiami parapijiečiai ir geros valios žmonės. Seniūnija, kiek išgali, skiria žmonių, nes nuo to priklauso visiems brangios šventės kokybė.

Kiek krikštų, santuokų ir laidotuvių buvo pagrindinėje Jūsų parapijoje ir aptarnaujamose pernai?

Kaimo parapijose santuokos yra vienetiniai atvejai. Nėra daug ir laidotuvių, nes tuštėja kaimai.

O kaip rengiama Pirmajai Komunijai? Kiek vaikų jos eina? Pavyzdžiui, kiek buvo pernai ir šiemet?

Sakramentams pasiruošti padeda tikybos mokytoja. Jaunuoliai lanko bažnyčią. Pasitaiko, kai pirmajai Komunijai ruošiami keli vaikai. Būna ir pauzių. Šiais metais nedidelis būrelis jaunuolių ketina priimti Sutvirtinimo Sakramentą. Bet tai vyksta kas 3–4 metai, kadangi nėra daug jaunimo.

Dėl per mažo žmonių skaičiaus Lietuvoje vos ne kasmet panaikinama po kelias parapijas. Kažkada tėvų, senelių ar prosenelių statytos bažnyčios tuštėja, tampa nebereikalingos, šv. Mišios sekmadieniais čia retai beaukojamos, o dažniau per laidotuves. Taigi „gyvuoja“ tik kapinės. Kas bus toliau? Kas gali išgelbėti, palaikyti ir papildyti tokių parapijų gyvybingumą?

Kaip bebūtų, stengiuosi patarnauti ir mažai žmonių turinčiose parapijų bažnyčiose. Stengiuosi atvykti, ypač jeigu to prašo bendruomenės, parapijiečiai ir yra maldos grupės. Tikiu, kad tikėjimas neužges visų mūsų pastangų dėka.

Kokią Jūs pats asmeniškai matote aptarnaujamų ir kitų mažesnių parapijų ateitį po 30–50 metų?

Dėl ateities sunku kalbėti, nes Dievui nėra negalimų dalykų. Kas ir kaip bus, Jis vienas težino.

O iš kur esate pats kilęs? Juk dažnai būna, kad miestiečiui darbas nuošaliame kaime atrodo esąs kaip bausmė ir jei jis ilgai čia dirba, tai gali pasirodyti, kad labai aukojasi?

Aš iš nedidelio Kupiškio miesto. Jaučiuosi kaime puikiai, jame žmonių paprastumas ir nuoširdumas visada man prie širdies.

Ar dirbti ištuštėjusiame kaime nenuobodu, ką čia klebonui (be sielovados reikalų) dar galima veikti? Kas Jus atgaivina, dvasiškai pakylėja? Gal aplankantys žmonės ar koks pomėgis?

Kaime visada galima surasti, ką veikti. Tai – ir ūkiniai reikalai, ir malda bei knyga ar gera muzika, gamtos grožis, bendravimas su parapijiečiais, domėjimasis jų rūpesčiais. Nėra kada nuobodžiauti.

Ar taip įsivaizdavote savo kunigystę? Ar ją rinkdamasis nujautėte, kad gali tekti turėti tokią didelę savo aptarnaujamų parapijiečių teritoriją skirtingose parapijose su tiek palyginti mažai žmonių?

Kunigystė yra Aukščiausiojo malonė, todėl turime būti dėkingi už šią dovaną, privalome ją auginti ir brandinti. Kunigystė – kaip perlas, kaip brangakmenis, kurie savo vertę įgauna bėgant metams.

Kunigui kaip ir paprastiems žmonėms reikalingos atostogos. Jį irgi aplanko ligos, jis nori kažkur išvažiuoti ar pakeliauti. Kas tokiais atvejais jį pakeičia? Įsivaizduokime, į kokią situaciją patektų visos Jūsų trys parapijos, likusios be kunigo?

Tokiais atvejais ieškoma kaimyninių parapijų kunigų pagalbos. Jeigu jie būna užimti, dekanas siunčia kurį nors kunigą į kaimą iš miesto.

Ačiū Jums už atsakymus.

Vadokliai, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija