Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. lapkričio 4 d., Nr. 21 (264)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

„Nebijok per daug atleisti“

Knygos „Nebijok atleisti“
autorius kun. Luisas Dri

Popiežius Pranciškus parašė pratarmę Italijoje šiomis dienomis pristatomai argentiniečio kunigo Luiso Dri knygai „Nebijok atleisti“. Knygos autorius yra Buenos Airių vyskupijoje tarnaujantis žinomas ir žmonių labai gerbiamas nuodėmklausys, nuo seno asmeniškai pažįstamas su popiežiumi Pranciškumi, beje, ir jo nuodėmklausys. Knygoje, parašytoje talkinant dviem Bažnyčios aktualijas komentuojantiems žurnalistams, kunigas dalijasi mintimis apie nepaprastos atsakomybės ir delikatumo reikalaujančią nuodėmklausio tarnystę.

Pratarmėje popiežius pasakoja, kaip jis, būdamas Buenos Airių arkivyskupas, matydamas, su kokiu nepaprastu uolumu šis kunigas patarnauja klausykloje, kiek daug žmonių eina pas jį išpažinties, vieną kartą paklausė, ar jis ne per daug atlaidus penitentams. Kunigas atsakė, kad jis kiekvieną kartą po tarnystės klausykloje atsiklaupia priešais tabernakulį ir Jėzų klausia to paties: „Ar aš ne per daug atleidžiu“, kol galiausiai toks bendravimas maldoje su Jėzumi baigiasi kunigo ištartais žodžiais: „Jei ir per daug atleidžiu, tai tik dėl to, kad Tu man davei blogą pavyzdį“.

Panašiai kartais sakydavęs ir kitas kiek ankstesnių laikų nuodėmklausys šv. Leopoldas Mandič, didis kapucinų šventasis, nuodėmklausių globėjas, kurį labai gerbia ir kun. Luisas Dri. Popiežius prisipažino, kad minėtasis kunigo išpažinimas Jėzaus akivaizdoje jam padarė nepaprastą įspūdį. Tad dabar, kai jam tenka bendrauti su kunigais, kalbėtis apie jų, kaip nuodėmklausių, tarnystę, jis dažnai primena tuos savo bičiulio kunigo žodžius.

„Kai penitentas atsiklaupia prie klausyklos, – rašo Popiežius, – žinome, kad gali būti labai skirtingi keliai, kurie jį čia atvedė. Tai gali būti tikintysis, kuris reguliariai eina išpažinties. Tai gali būti ir žmogus, kurį paskatino čia ateiti kokios nors nepaprastos aplinkybės. O galbūt jis visiškai atsitiktinai užėjo į bažnyčią, nors, žinoma, Dievo planuose nebūna atsitiktinių dalykų. Gali būti ir taip, kad jo priartėjimas prie klausyklos yra paskutinis ilgo, daug kančios ir pastangų kainavusio kelio etapas. Tačiau kad ir koks būtų žmogų prie klausyklos atvedęs kelias, nesvarbu, kas atėjo išpažinties – vyras ar moteris, jaunas ar senas žmogus, – reikia jam leisti pajusti, kad jį su meile apkabina mūsų Gailestingasis Dievas. Jis visada eina pirmiau mūsų, visada mūsų laukia, visada mus priima. Kiekvieną kartą, kai penitentas prisiartina prie klausyklos, nepriklausomai nuo to, kokia yra jo asmeninė istorija ir kokie dvasiniai motyvai jį atvedė, mes, kunigai, visada privalome atsiminti gailestingąjį Jėzaus palyginimo Tėvą, išeinantį pasitikti sugrįžtančio paklydėlio sūnaus“, – rašo popiežius Pranciškus.

Pratarmėje savo bičiulio nuodėmklausio knygai popiežius mini šv. Leopoldo žodžius, kuriais jis paprastai pasitikdavo pas jį atėjusį išpažinties penitentą: „Tikėk, pasitikėk, nebijok. Ir aš esu nusidėjėlis. Jei Viešpats nelaikytų virš mano galvos ištiestų savo rankų, aš galbūt būčiau didesnis nusidėjėlis už tave“.

Susidurdamas su gailestingumu dūžta egoizmas, savęs aukštinimas, yra įsitikinęs kun. Luisas Dri. Gailestingumas – užtvara, neleidžianti plisti netolerancijai ir smurtui, o kartu jis yra svarbiausias susitaikinimo sakramento elementas. Popiežius priduria, kad gailestingumas turi labai didelį socialinį potencialą. „Tiesa yra, kad gyvename sunkiais laikais, – rašo popiežius Pranciškus, – kuriuos ne kartą esu pavadinęs dalimis vykstančiu pasauliniu karu; tiesa yra, kad gyvename supami smurto ir baimės, aklos neapykantos ir nežmoniškumo, tačiau tiesa – ir tai, kad tuo pat metu, ačiū Dievui, netrūksta ir gerumo pavyzdžių. Kiekvienas draugiškumo ženklas, kiekvienas kad ir vos stumtelėtas barjeras, kiekviena ištiesta ranka, kiekvienas susitaikinimas, net jei ir apie tai daug garsiai nekalbama, daro poveikį visuomenės audiniui – gyvenimui mūsų šeimose, miestuose, valstybėse, santykiams tarp valstybių. Gerai įsidėmėkime: kad ir kaip labai būtų patvinusi neapykantos ir smurto upė, ji nieko negali prieš Gailestingumo okeaną. Pasinerkime į šį okeaną; atgimkime“, – rašo popiežius Pranciškus.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija