Ligonių ir kalinių lankymas

Lapkričio 9-ąją, trečiadienį, Vatikano Šv. Petro aikštėje susirinkę tūkstančiai piligrimų buvo pasveikinti popiežiaus Pranciškaus. Jis važiavo atviru automobiliu, žmonėms mojuodamas, palaimindamas vaikus. Popiežiaus Pranciškaus katechezė buvo skirta ligonių ir kalinių lankymui. „Jėzaus gyvenimas, – primena popiežius Pranciškus, – pradėjus viešą veiklą buvo nenutrūkstama susitikimų su žmonėmis virtinė. Tarp jų išskirtinį dėmesį gavo ligoniai. Kiek Evangelijos puslapių pasakoja apie tokius susitikimus. Paralitikas, aklas, raupsuotasis, apsėstasis, epileptikas, nesuskaičiuojamos įvairiausio pobūdžio ligos... Jėzus prisiartino prie kiekvieno iš jų, juos pagydė savo buvimu ir savo gydančiąja galia. Todėl tarp gailestingumo darbų negali trūkti laiko ligonių lankymui“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Ir, pasak jo, galime pridėti artumą tiems, kurie yra kalėjime. Ligoniams ir kaliniams yra bendra tai, kad jie gyvena suvaržytos laisvės sąlygomis. Kai jos trūksta, tada suprantame, kokia ji vertinga. Tačiau Jėzus mums suteikia galimybę būti laisviems nepaisant ligos ir apribojimų. Jis mums pasiūlo laisvę, kuri gimsta iš susitikimo su Juo ir iš naujos prasmės, kurią šis susitikimas mums suteikia. Savo gailestingais veiksmais Viešpats mus kviečia žmogiškumui. Kas serga, dažnai jaučiasi vienišas. Negalime slėpti, kad, ypač mūsų dienomis, būtent ligoje patiriama giliausia vienišumo patirtis pakankamai ilgą gyvenimo laikotarpį. Aplankymas padeda ligoniui jaustis mažiau vienišam, o draugija yra puikus vaistas. Šypsena, prisilietimas, rankos paspaudimas yra paprasti veiksmai, bet labai svarbūs tam, kuris jaučiasi paliktas vienui vienas. Daug žmonių pasiryžta lankyti ligonius namuose ar ligoninėse. Tai – svarbus savanorystės darbas. Kai jis atliekamas Viešpaties vardu, tampa iškalbinga ir veiksminga gailestingumo išraiška. Nepalikime sergančių žmonių vienišų. Nesutrukdykime jiems atrasti šiek tiek palengvėjimo, o sau būti praturtintiems artumo tų, kurie kenčia. Ligoninės šiandien yra tikros „skausmo katedros“. Tačiau čia taip pat regima jėga tos artimo meilės, kuri paremia ir atjaučia. Popiežius galvoja ir apie tuos, kurie uždaryti kalėjime. Ir jų Jėzus nepamiršo. „Paminėdamas tarp gailestingumo darbų kalinių lankymą, – sakė Šventasis Tėvas, – norėjau pakviesti pirmiausia netapti nė vieno teisėju. Žinoma, jei kažkas atsidūrė kalėjime, tai todėl, kad suklydo, negerbė įstatymo ir visuomeninio sugyvenimo, todėl ir atlieka kalėjime bausmę. Bet kad ir ką kalinys būtų padaręs, jis tebėra mylimas Dievo. Kas gali pažvelgti į jo sąžinės gelmę ir suprasti, ką jaučia? Kas gali suprasti jo skausmą ir graužatį? Pernelyg lengva nusiplauti rankas sakant, kad suklydo. O krikščionis turėtų elgtis kitaip, pasistengti, jog suklydęs suprastų padarytą blogį ir taptų savimi. Laisvės trūkumas, be abejo, yra viena iš didžiausių netekčių žmogiškai būtybei. Jei prie to pridėsime degradavimą, lemiamą dažnai nežmogiškų sąlygų, kuriose tie žmonės atsiduria, tai iš tiesų krikščionis turi jausti, kad turi padaryti, ką gali, kad grąžintų jiems orumą. Ir Dievo gailestingumas – priduria popiežius Pranciškus – gali padaryti stebuklus. Neužmirškime, kad ir Jėzus bei apaštalai gavo kalėjimo patirties. Iš Kančios pasakojimų žinome tuos kentėjimus, kuriuos Viešpats patyrė: buvo sučiuptas, išjuoktas, nuplaktas, karūnuotas spygliais. Jis – vienintelis nekaltasis. Petras bei Paulius pabuvojo kalėjime. Ir ten būdami meldėsi bei evangelizavo. Jaudinantis tas Apaštalų Darbų puslapis, kuriame pasakojama apie Pauliaus įkalinimą. Ir jis jautėsi vienas, norėjo, kad kas iš draugų jį aplankytų (žr. 2 Tim, 4, 9–15). Gailestingumo darbai yra seni, bet visada aktualūs. Nekriskime į abejingumą, bet tapkime Dievo gailestingumo įrankiais, kad sugrąžintume džiaugsmą ir orumą tam, kuris tai prarado“, – baigė Popiežius trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę.

Vatikano radijas

© 2016 „XXI amžius“